Stephen King - Dvikova

— Gerai! Aš perskaitysiu jį! Aš perskaitysiu tavo keverzonę!

Jame viso labo tebuvo trys žodžiai: „Tu mums nereikalinga“.

— Eik tu velniop! — išrėkė Džulija, ištrūkdama iš jo rankų. Ji pasitraukė atatupsta. Merginos akys buvo tokios pat didelės ir žydros kaip per jų susitikimą vaistinėje, bet dabar jos degė neapykanta. Nikas pajuto slegiantį nuovargį. Kodėl būtent ji iš visų įmanomų žmonių?

— Aš čia nepasiliksiu, — pareiškė Džulija Lori. — Aš seksiu jums iš paskos. Ir tu negalėsi manęs sustabdyti.

Bet jis galėjo. Nejau ji iki šiol šito nesuprato? Ne, pamanė Nikas, nesuprato. Visa tai jai tebuvo scenelė iš holivudiško scenarijaus, tikro siaubo filmo, kuriame jai buvo paskirtas pagrindinis vaidmuo. Tai buvo filmas, kuriame Džulija Lori, dar žinoma kaip Angeliškas Veidelis, visuomet gaudavo tai, ko tik panorėdavo.

Nikas išsitraukė iš dėklo pistoletą ir nusitaikė jai į kojas. Mergina apmirė, nuo jos veido atslūgo kraujas. Akių išraiška pasikeitė, o ir ji visa pasidarė kažkokia kitokia, kažin kokia tikresnė, ko gero, pirmą kartą gyvenime. Į jos gyvenimą įsiveržė tai, ko Džulija, bent jau be pašalinės pagalbos, negalėjo manipuliuoti savo nuožiūra. Ginklas. Ūmai Nikui pasidarė bloga.

— Aš nenorėjau, — skubiai pratarė ji. — Aš padarysiu viską, ko tik tu panorėsi, prisiekiu Dievu.

Pistoleto judesiu Nikas įsakė jai pasišalinti. Džulija apsisuko ir dirsčiodama pro petį nusliūkino šalin. Ji ėjo vis sparčiau ir sparčiau, o paskui ėmė bėgti. Po kurio laiko pasuko už kampo ir dingo iš akiračio. Nikas paslėpė ginklą. Jis virpėjo visu kūnu. Jautėsi sugniuždytas ir nešvarus, tarsi Džulija Lori būtų buvusi nežemiškas padaras, dar bjauresnis ir nemalonesnis, nei mėšle knibždančios lervos, nuo kurių vaizdo kai kuriems žmonėms stingsta kraujas gyslose.

Nikas pasisuko, tikėdamasis pamatyti Tomą, bet ir tasai buvo dingęs. Nikas puolė bėgti saulės nutvieksta gatve, jo galvoje neapsakomai tvinksėjo, maudė Rėjaus Buto sužeistą akį. Tomo ieškojo apie dvidešimt minučių. Tasai sėdėjo susirietęs ties kažkokio namo vidinio kiemo priebučiu, už dviejų kvartalų nuo miestelio komercinės dalies. Išvydęs Niką, prispaudė prie krūtinės savo mašinėles, pravirko ir sušuko:

— Prašau ne verst manęs šito gerti, prašau ne verst Tomo Kaleno gerti nuodus, ne, Viešpatie, tėtis sakė, kad jeigu jie nugalabija žiurkes, tai mane juo labiau pribaigs... praaašauuu!

Tik dabar Nikas apsižiūrėjo, kad iki šiol tebelaiko saujoje flakonėlį su peptobismoliu. Jis švystelėjo buteliuką ir ištiesė Tomui tuščias rankas. Ką gi, dabar vidurių skausmas Tomą pakamuos. Labai dėkui, Džulija.

Kažką panosėj murmėdamas, Tomas nulipo laipteliais:

— Atleisk, — jis vis kartojo ir kartojo tą patį. — Atleisk, Tomas Kalenas prašo atleisti.

Jiedu drauge sugrįžo Meino gatvėn... ir paveikti pamatyto vaizdo abu tarsi apmirė. Jųdviejų dviračiai riogsojo apversti. Padangos buvo supjaustytos. Daiktai iš kuprinių išmėtyti ant gatvės.

Ir staiga kažkas dideliu greičiu praskriejo pro Niko skruostą — jis tai pajuto, — o Tomas sudrebėjo ir pasileido bėgti. Nikas sutrikęs stovėjo ir dairėsi. Pasirodė, kad žiūri kaip tik reikiama kryptimi, kadangi išvydo antro šūvio plykstelėjimą. Jis išsiveržė pro „Prato“ viešbučio antro aukšto langą. Kažkas panašus į žaibiškai judančią siuvimo adatą drykstelėjo jo marškinių apykaklės audinį.

Jis nežinojo, ar Džulija šovė dar sykį; vienintelis dalykas, kurį jis tikrai žinojo pasivijęs Tomą — jog nė vienas iš jų nebuvo sužeistas. Bent jau pasprukome iš to pragaro, pamanė jis. Bet tai buvo tik pusė tiesos.

*

Tąnakt jie apsistojo daržinėje, už trijų mylių į šiaurę nuo Prato. Tomas nuolat pabusdavo nuo sapnuojamų košmarų ir žadino Niką, geisdamas šio raminančių žodžių ir paramos. Kitos dienos rytą, apie vienuoliktą valandą, jie nusigavo iki Jukos miestelio ir parduotuvėje „Sporto ir dviračių pasaulis“ išsirinko du tinkamus dviračius. Nikas, kuris pagaliau ėmė atsigauti po santykių aiškinimosi su Džulija, pamanė, kad likusius dalykus jie galės pasirinkti Gryt Bende, iki kurio turėtų nukakti vėliausiai antrą valandą popiet.

Bet maždaug penkiolika minučių po pirmos, liepos 12-ąją, užpakalinio vaizdo veidrodėlyje, pritvirtintame kairėje vairo pusėje, Nikas pastebėjo kažkokį blyksčiojimą. Jis sustojo (Tomas, važiavęs įkandin Niko ir skraidęs padebesiais, ratu kliudė Niko koją, bet šis nekreipė į tai dėmesio) ir atsisuko. Kaip tik už jų iš už šlaito kylantis mirguliavimas panėšėjo į dienos žvaigždę ir džiugino akį, — Nikas sunkiai galėjo patikėti šio reginio realumu. Tai buvo senutėlis „Ševrolė“ furgonas, puikiai riedantis Detroito metalo gabalas, neskubriai vinguriuojantis iš vieno kelkraščio į kitą, kad išvengtų susidūrimo su paliktais automobiliais.

„Ševrolė“ aplenkė juos (Tomas pašėlusiai mojavo rankomis, bet Nikas teįstengė stovėti pražergęs kojas ir laikyti tarp jų dviratį; šis potyris buvo giminingas paralyžiui) ir sustojo. Prieš pasirodant pro langą vairuotojo galvai, Nikas pamanė, kad būtinai pamatys Džuliją Lori su savo nedora tariamo triumfo šypsenėle. Ji turės ginklą, kuriuo mėgino juos nudėti, ir nebuvo jokių abejonių, kad iš tokio artimo nuotolio ji neprašaus pro šalį. Pragaras nesukūrė nieko blogesnio už įtūžusią įžeistą moterį.

Bet pasirodęs veidas priklausė keturiasdešimtmečiui vyriškiui šiaudine kepure ir už jos aksominio graiželio užkišta plunksna; o kai vairuotojas nusišypsojo, jo veidas tarytum saule nušvito. O pasakė jis štai ką:

— Dieve šventas, ar aš laimingas, sutikęs šiuos vaikinus? Be abejo, laimingas. Lipkite pas mane, paskui nuspręsime, kur mums vykti.

Štai taip Nikas su Tomu sutiko Ralfą Brentnerį.

44 skyrius

„Jis kuoktelėjo, mergyt, nejau tu šito nežinai?“

Tai buvo eilutė iš Hju „Pianino“ Smito, kurią jis ką tik prisiminė. Sugrįžo atgalios. Protrūkis iš praeities. Hju „Pianine“ Smitai, atsimeni, kaip ten toliau? Ah-ah-ah-ah, de-e-e-jo... Džuba — džuba — džuba — džuba... Ahah-ah-ah. Ir panašiai. Protingas, išmintingas Hju „Pianino“ Smito komentaras.

— Velniop šį socialinį komentarą, — tarė jis. — Hju Smitas gyveno gerokai iki manęs.

Po daugelio metų Džonis Riversas įrašė vieną iš Smito dainų „Roko pneumonija ir bugivugio gripas“. Būtent šią dainą ypač aiškiai prisiminė Laris Andervudas, ir jinai jam pasirodė itin tinkama šiai situacijai. Senis Džonis Riversas. Senis Hju „Pianinas“ Smitas.

— Velniop juos, — dar kartą nusikeikė Laris. Atrodė jis siaubingai — vienu Naujosios Anglijos plentu sliūkinantis blyškus, sunykęs vaiduoklis. — Sugrąžinkite man Septintą dešimtmetį.

Be abejo, septintasis dešimtmetis, štai kada buvo laikai. Dešimtmečio vidurys ir pabaiga. Gėlių Galia. Kova už genų grynumą. Endis Varholas su savo akiniais rožiniais rėmeliais ir boksininko laikysena. Aksominis Andegraundas. Normanas Spinradas, Normanas Meileris, Normanas Tomas, Normanas Rokvelas ir gerasis senasis Normanas Beitsas iš „Beits motelio“, hei-hei-hei. Dylanas nusisuko sprandą. Baris Makgiras iškriokavo savo „Destrukcijos vakarą“. Dajana Ros užvaldė kiekvieno baltojo Amerikos paauglio sąmonę. Visos šios nuostabios grupės tarsi pro miglą praskriejo Lario galvoje. Štai ką man davė septintasis dešimtmetis, o devintąjį galite susikišti sau į subinę. O kalbant apie rokenrolą, tai būtent septintasis dešimtmetis tapo jo aukso amžiumi. „Cream“, „Raškei“, „Spunful“. Aeroplanas su Greis Slik vokalu, Normano Meilerio solo gitara ir senojo gerojo Normano Beitso mušamaisiais. „Bitlai“, „Who“.