Stephen King - Dvikova

Здесь есть возможность читать онлайн «Stephen King - Dvikova» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, Издательство: Eridanas, Жанр: Старинная литература, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Dvikova: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Dvikova»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Nuo pat žmonijos atsiradimo ją persekioja Dievo rūstybė. Žiloje senovėje tai buvo Tvanas, Sodomos ir Gomoros žūtis, kitos tikros ar mitinės katastrofos. Jau keletą amžių manėme esą savo likimo šeimininkai. Pristatėme miestų, prigaminome automobilių, sparčiai vystėme mokslą, švietimą, gilinomės į gyvybės ir mirties paslaptis. Bet vieną kartą žengėme klaidingą žingsnį ir patys pasirašėme sau mirties nuosprendį... _

Dvikova — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Dvikova», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Už jo, tapybiškame sąžalyne, ten, kur prie upokšnio krūmai buvo tankesni, sargios žalsvai mėlynos akys stebėjo šią sceną, jos sekė ir tuomet, kai Laris, vis dar juokdamasis ir kratydamas galvą, perkirto pievelę. Jos nenuleido nuo Lario žvilgsnio, kai šis užlipo priebučio laipteliais, truktelėjo laukujas duris ir jas atidarė. Jos pasergėjo jį ir tuomet, kai Laris, pranyko viduje. Paskui krūmai sujudėjo, skleisdami lengvą šnaresį, kuris taip suneramino Larį. Berniukas sėlino krūmais, vis tebegniauždamas rankoje mėsininko peilį.

Bet išniro kita ranka ir paplekšnojo berniukui per petį. Tasai beregint sustojo. Išėjo mergina — aukšta, nepaprasta, ji ėjo, rodės, visiškai neužkliudydama krūmų. Jos plaukai priminė tankų, nuostabų juodą srautą su akinančiai baltomis sruogomis; gražūs, pritrenkiantys plaukai. Jie buvo susukti į storą pynę, permesti per petį ir dryko iki krūtinės pakilimo. Iš pirmo žvilgsnio ši moteris atkreipdavo į save dėmesį nuostabiu stotu, o paskui žvilgsnį kaip magnetas patraukdavo šie pribloškiantys plaukai; tiesiog juste galėjai patirti jų jaudinantį svorį ir švelnumą. Ir jeigu jūs vyras, būtinai atsikvošėtumėte begalvojąs, kaip ši juodaplaukė gazelė atrodytų su paleistais, laisvėn ištrūkusiais, mėnulio šviesoje ant pagalvės išsidraikiusiais plaukais. Jus imtų persekioti mintis, kokia jinai yra lovoje. Bet ji niekuomet neprisileido prie savęs vyro. Ji buvo tyra. Ji laukė. Ir sapnuodavo. Kartą koledže jinai matė jį. Ir dabar ji vėlei galvojo, ar tai ne jos vyras.

— Palūkėk, — įsakė ji berniukui.

Moteris pasuko jo piktą veidą į savąjį, spinduliuojantį nepaprasta ramybe, ir tarė:

— Namams nieko neatsitiks. Kam jam naikinti namą, Džo?

Berniukas nusigręžė ir sunerimęs pažvelgė į namą. O jinai pridūrė:

— Kai jis išeis, mudu jį paseksime.

Paauglys tūžmingai sulinksėjo galva.

— Taip, mes privalome. privalau, — ji jautė tai neįprastai tiksliai ir aiškiai. Ko gero, jis nebuvo jos žadėtasis, bet jeigu ir taip, tai jis atstojo jungiamąjį žiedą grandinėje, kuria jinai taip ilgai ėjo ir kuri dabar artėjo prie savo pabaigos.

Džo — tai buvo netikras berniuko vardas — nuožmiai švystelėjo peiliu, tarytum įsmeigdamas jį į moterį. Bet jinai nė nekrustelėjo, idant apsigintų arba išsisuktų, ir vaikėzas lėtai nuleido savo ginklą. Paskui, pasisukęs į namą, užsimojo peiliu jo kryptimi.

— Ne, tu šito nepadarysi, — pasakė ji. — Kadangi jis gyvas sutvėrimas ir nuves mus pas... — moteris nutilo. „Kitus žmogiškus sutvėrimus“, — norėjo ji pasakyti. „Jis žmogiškas sutvėrimas ir nuves mus pas kitus žmogiškus sutvėrimus Bet ji nebuvo tikra, kad turėjo omeny būtent tai, o jeigu ir turėjo, tai buvo viskas, ką norėjo pasakyti. Ji ir šiaip jautėsi tampoma į skirtingas puses, todėl ėmė apgailestauti, kad jie apskritai sutiko Larį. Moteris pabandė paglostyti berniukui galvą, bet tas piktai ją atitraukė. Jis vėl dėbtelėjo į namą, jo akys degė neapykanta ir pavydu. Po kurio laiko, smerkiančiai šnairuodamas į moterį, vaikėzas dingo krūmuose. Norėdama įsitikinti, kad jis elgsis normaliai, moteris nusekė įkandin paauglio. Truputį paėjėjęs, berniukas staiga atsigulė ant žemės ir spausdamas prie krūtinės peilį susirietė į kamuoliuką. Jis įsikišo burnon nykštį ir užsimerkė.

Nadina — toks buvo moters vardas — sugrįžo į tą vietą, kur upelis tvino į nediduką ežerėlį, ir pasilenkė virš jo. Gėrė vandenį, semdama rieškutėmis, o paskui išsirinko patogią poziciją stebėti namą. Jos žvilgsnis buvo ramus, o veidas pritrenkiančiai priminė Rafaelio Madonos šypsnį.

*

Vėliau, tą pačią dieną, kai Laris važiavo dviračiu 9-uoju plentu, kuris toje vietoje vingiavo per mišką, priešais jį sušmėžavo lentelė su stambiomis žaliomis raidėmis. Kiek nustebęs stabtelėjo perskaityti užrašą. Jis skelbė: „MEINAS, POILSIO IR AMŽINŲ ATOSTOGŲ ZEMĖ“. Laris sunkiai galėjo tuo patikėti; ko gero, būdamas pusiau be sąmonės iš išgąsčio, jis nuėjo velniškai ilgą kelio atkarpą arba apsiskaičiavo, pamesdamas iš atminties keletą dienų. Jau buvo besirengiąs važiuoti toliau, kai kažkas — garsas miške ar galbūt jo vaizduotėje — privertė jį žaibiškai atsigręžti per petį. Bet ten nieko nebuvo, tik atgalios driekėsi tuščias ir bedvasis 9-asis plentas.

Nuo to laiko, kai išvyko toliau, prieš tai papusryčiavęs baltame fermerio name sausa koše, ir jau truputėlį pelėsiais apsitraukusiu biskvitu, kurį pasiėmė dar Ritos namuose, kelis sykius patyrė stiprų pojūtį, kad iš paskos kažkas seka, jog jį persekioja. Jis kažką girdėjo, galbūt netgi matė tai akies krašteliu. Jo pastabumas, toks aštrus tik kritiškiausiais gyvenimo atvejais, tebebuvo užtaisytas nelyginant ginklas su vos nuspaustu gaiduku. Labiau panėšintis į energijos sublimaciją, jis taip užaštrino jo nervų galūnių jautrumą, kad bendrai visi šie dalykai kūrė miglotą „stebėjimo“, sekimo pojūtį. Bet šis jausmas ne taip smarkiai gąsdino, kaip jį baimino kiti potyriai. Tai nebuvo haliucinacija ar kliedesys. Jeigu kas nors pasislėpę jį stebi, taip yra todėl, kad tie kas nors patys jo bijo. O jeigu jie bijosi lieso, išsekusio vargšelio Lario Andervudo, kuris dabar nedrįsta važiuoti motociklu netgi dvidešimt penkių mylių per valandą greičiu, tai, ko gero, ir patys nėra pavojingi.

Dabar, stovėdamas apžargomis virš dviračio, paimto iš sporto prekių parduotuvės už keturių mylių į rytus nuo fermerio baltojo namo, Laris aiškiai ir garsiai sušuko:

— Jeigu čia kas nors esate, kodėl gi jūs nepasirodote? Aš nepadarysiu jums nieko blogo.

Bet atsakymo neišgirdo. Laris stovėjo ant kelio šalia ženklo, žyminčio dviejų valstijų sieną, spitrijo į miško tankmę ir laukė. Danguje lakiojo paukštelis. Daugiau jokio judesio. Kiek palaukęs, Laris numynė toliau.

*

Tos pačios dienos šeštą valandą vakaro Laris nusigavo iki nedidelio miestelio Nort Berviko, išsidėsčiusio 9-ojo ir 4-ojo plentų sankryžoje. Jis nusprendė pernakvoti šičia, o ryte keliauti vandenyno pakrantėn.

Nort Bervike buvo nedidelė parduotuvė, iš jos Laris pasiėmė pakuotę alaus. Tai buvo „Black Label“ — rūšis, kurios jis anksčiau niekuomet neragavo, — greičiausiai vietinės gamybos. Be to, Laris pasiėmė didelį krepšelį bulvių traškučių „Humpty Dumpty“ ir du indelius konservuotos mėsos „Dinty Moore“. Susikrovęs produktus kuprinėn, išėjo į gatvę.

Kitoje gatvės pusėje buvo įsikūręs toks pat nedidukas restoranėlis, ir akimirką Lariui pasirodė, kad jo langų stikluose jis išvydo už kampo pranykstančius du ilgus šešėlius. Ko gero, tai buvo tik regėjimo apgaulė, bet Laris nenorėjo taip galvoti. Jau buvo apsisprendęs perbėgti plentą ir pasižiūrėti, ar sugebės, netikėtai iššokęs iš pasalos, juos pamatyti: op-op, vaikučiai, žaidimas baigtas. Bet paskui persigalvojo. Jis žinojo, ką reiškia baimė.

Užuot taip pasielgęs, Laris patraukė plentu, šalia savęs stumdamas dviratį su pilna, nuo vairo nukarusia kuprine. Priešais išvydo didelį mūrinį mokyklos pastatą su gojeliu už jo. Ten jis prisirinko pakankamai žagarų, kad galėtų viduryje asfaltuotos sporto aikštelės įkurti laužą. Šalia tekėjo upelis, almantis tolyn prie tekstilės fabriko ir pranykstantis po plentu. Laris atšaldė upelyje alų ir pakaitino konservuotos mėsos skardinę. Palengva linguodamas sūpuoklėse iš skautiško katilėlio lėtai valgė savo vakarienę. Jo ilgas šešėlis šmėžavo po krepšinio aikštelę su pusiau nusitrynusiomis linijomis.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Dvikova»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Dvikova» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Dvikova»

Обсуждение, отзывы о книге «Dvikova» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x