Stephen King - Dvikova

Laris pats stebėjosi, kodėl jis nesibijo galvodamas apie jį persekiojančius žmones. Dabar jis žinojo — iš tiesų buvo žmonės, kurie ėjo paskui jį, greičiausiai dvejetas, bet galbūt ir daugiau. O viso šito rezultatas — puiki savijauta visą dieną, tarsi ilgo ir sveiko miego metu iš jo būtų ištekėję kažkokie juodi nuodai. Ar visi tie išgyvenimai tebuvo nuovargio pasekmė? Vien tik tokia jų priežastis? Bet tuomet viskas atrodo pernelyg paprasta.

Logiškai mąstydamas, Laris spėjo, kad jeigu persekiotojai norėtų padaryti jam ką nors bloga, jie jau seniai būtų pamėginę. Jie galėjo šauti į jį iš pasalos arba, pasinaudodami netikėto užpuolimo pranašumu, priversti jį atiduoti ginklą. Jie galėjo paimti iš jo, ką tik panorėję... bet vėlgi mąstant logiškai (kaip gera buvo logiškai mąstyti, juk per paskutiniąsias keletą dienų visas jo mintis graužė baimės rūdys), ką jis tokio turėjo, kas galėtų tapti kitų trokštamu dalyku? lš visko sprendžiant, dabar pasaulyje kiekvienas turėjo įvairaus gero su kaupu, kadangi išrinktųjų beliko pernelyg mažai. Kam apsunkinti save vogimu, žudymu ir rizikuoti gyvybe, kai viskas, apie ką tik galima pasvajoti, sėdint ant klozeto su „Sears“ katalogu ant kelių, buvo prieinama kiekvienoje Amerikos parduotuvės vitrinoje? Išmušk stiklą, įeik vidun ir pasiimk.

Prieinama viskas, išskyrus draugišką į tave panašių bendriją. Štai kas dabar buvo didžiausias deficitas, kiek Laris galėjo spręsti iš savo patirties. Ir tikroji priežastis, kodėl jis nejautė baimės, buvo tai, kad persekiotojai troško kaip tik šito. Anksčiau ar vėliau jų troškimas nugalės baimę. Jis palauks, kol tai įvyks. Jis nemėgins juos pabaidyti kaip būrį kurapkų; tai tik dar labiau komplikuotų reikalą. Prieš porą dienų už kokį nors sutiktąjį jis ir pats būtų atidavęs Dievui sielą. Neverta pirmam žengti jokio žingsnio. Jis gali ir palūkėti. Bet Laris degė troškimu vėl pamatyti gyvą žmogų. Tikrai troško.

Laris nuėjo prie upelio, praplovė katiliuką, išgriebė iš vandens alaus įpakavimą ir sugrįžo prie sūpuoklių. Paskui triukšmingai atidarė vieną indelį ir kilstelėjo jį restoranėlio, kur pastebėjo šmėstelint šešėlius, pusėn.

— Į jūsų sveikatą! — pasveikino Laris ir vienu mauku ištuštino pusę skardinės alaus. Nuostabus pojūtis!

Kol baigė gerti visus šešis indelius, jau buvo septynios valandos vakaro, saulė slinko horizonto link. Laris pamaišė pagaliu baigiančius liepsnoti lauže nuodėgulius ir susirinko savo mantą. Paskui, jausdamas malonų apsvaigimą, pavažiavo 9-uoju plentu ketvirtį mylios ir sustojo prie namelio su stikline veranda. Laris paliko dviratį ant vejos, išsitraukė miegmaišį ir atsuktuvu atsidarė verandos duris.

Jis apsižvalgė į šalis, tikėdamasis išvysti jį, ją arba juos — jie vis tebesekė jam įkandin, Laris tai jautė, — bet gatvė buvo tyli ir tuščia. Gūžtelėjęs pečiais, Laris įėjo vidun.

Dabar buvo labai anksti, ir jis pamanė, kad prieš užmiegant teks ilgai pasivartyti. Bet jau po ketvirčio valandos Laris užsnūdo, lygiai ir lėtai alsuodamas, dešine ranka spausdamas prie savęs šautuvą.

*

Nadina pavargo. Jai atrodė, kad tai buvo pati ilgiausia diena jos gyvenime. Moteris dusyk pajuto, kad juos tikrai pastebėjo, — vieną kartą netoli Strafordo, o paskui ties Meino ir Niū Hampšyro siena, kai pasisukęs nepažįstamasis pro petį garsiai juos pašaukė. Asmeniškai jai buvo nesvarbu, ar juos išaiškins, ar ne. Šis vyriškis nebuvo pamišęs, kaip anas žmogus, kuris prieš dešimtį dienų praėjo pro didelį baltą namą. Anas vyriškis buvo kareivis, iki dantų apsiginklavęs šaunamaisiais ginklais, granatomis ir panašiais šaudmenimis. Jis juokėsi ir šaukė, grasindamas nurauti kiaušus kažkokiam leitenantui, pavarde Mortonas. Tačiau šio leitenanto Mortono niekur nesimatė, ir tai, regis, jį džiugino. Džo irgi išsigando ano kareivio, o tai šiuo atveju buvo visai neblogai.

— Džo?

Ji apsižvalgė.

Džo dingo.

Nadina buvo ties būdravimo ir miego riba. Ji nusižėrė nuo savęs antklodę ir, raukydamasi nuo tūkstančių visą kūną smaigstančių adatėlių, atsistojo. Kada ji tiek laiko praleido ant dviračio sėdynės? Ko gero, niekuomet. O dar tasai nuolat nervus dirginantis mėginimas rasti aukso vidurį. Jeigu prisiartins pernelyg arti, jis juos pastebės, ir tai nuvils Džo. Jeigu pernelyg atsiliks, nepažįstamasis gali pasukti į kitą pusę, ir tuomet jie jį pames iš akiračio. O tai jau nuvils ją. Bet jai nešovė į galvą mintis, kad Laris gali apsukti lanką atgal ir prisiartinti prie jų iš užnugario. Laimei (bent jau Džo), tokio sumanymo nesiėmė ir Laris.

Nadina tebepuoselėjo viltį, jog Džo susitaikys su mintimi, kad šio žmogaus jiems reikia... ir ne tik jo vieno. Jiedu negali likti vieni. Jeigu jie pasiliks vieni, tai vienatvėje ir mirs. Džo susitaikys su šia mintimi, juk berniukas kaip ir ji nenugyveno ankstesnio savo gyvenimo atsiskyrę nuo kitų žmonių, vakuume. Bendravimas su kitais žmonėmis — tai neįveikiamas įprotis.

— Džo, — vėl švelniai pašaukė ji.

Berniukas gebėjo sėlinti taip tyliai kaip pro džiungles besiartinantis Vietkongo partizanas, bet Nadinos klausa per pastarąsias tris savaites prie jo priprato, o šį vakarą kaip apdovanojimas dar ir mėnulis ryškiai švietė. Nadina išgirdo tyliai grikšint žvyrą ir suprato, kurlink traukia berniukas. Nekreipdama dėmesio į skausmą, nusekė įkandin jo. Buvo penkiolika minučių po dešimtos.

Jie įsirengė stovyklą (jeigu dvi ant žolės numestas antklodes galima pavadinti „stovyklą“) už „Nort Berviko grilbaro“, stovėjusio priešais pagrindinę miestelio parduotuvę, o dviračius paslėpė sandėliuke už restoranėlio. Vyras, paskui kurį jie sekė, vakarieniavo mokyklos sporto aikštelėje, netoli nuo jų („Jeigu mes išlįsime iš savo slaptavietės, prisiekiu, jis pasidalys su mumis savo vakariene, Džo, — taktiškai prasitarė Nadina. — Karštas maistas... o kvapas koks nuostabus! Jau daug geriau už šią gumą“. Džo akys išsiplėtė, apnuogindamos baltymus. Jis nuožmiai pakratė peiliu Lario kryptimi), o paskui nupėdino keliu prie namo su įstiklinta veranda. lš nepažįstamojo važiavimo dviračiu Nadina nusprendė, kad jis šiek tiek girtas. Dabar vyriškis miegojo savo pasirinkto namo verandoje.

Ji paspartino žingsnį, raukydamasi, kai aštrūs akmenėliai smigdavo į jos pėdas. lš kairės nuo jos driekėsi virtinė namų, ir Nadina pasuko į vejas, dabar pavirtusias žole apaugusiomis pievomis. Nuo rasos apsunkusi, jaudinančiai kvepianti žolė siekė nuogus jaunos moters kelius. Tai sužadino Nadinos prisiminimus, kaip kažkada ji štai šitaip bėgo priešais vaikiną per žolę, ir danguje švietė pilnatis, o ne sudilęs mėnuo kaip dabar. Kažkur kūno apačioje ritinėjosi ir šokinėjo karštas geidulio ir susijaudinimo kamuoliukas, ir tąsyk mergina suvokė savo krūtis kaip labai seksualų simbolį, pilną, standų, besiveržiantį pirmyn. Ji visiškai apgirto nuo mėnulio šviesos ir jos kojas vėsinančios rasotos žolės. Jautė, kad jeigu dabar tas vaikinas ją pasivytų, ji paaukotų jam savąją mergystę. Ji lėkė per lauką kaip tikra indėnė. Ar jis ją pasivijo? Bet kokią dabar tai turi reikšmę?

Nadina ėmė bėgti greičiau, basomis kojomis šlepsėdama per cementinį įvažiuojamąjį keliuką, kuris blizgėjo tamsoje it ledas.

O štai ir Džo — stovi priešais verandą, kurioje miega vyriškis. Balti Džo šortai juodoje naktyje švietė kaip pati ryškiausia dėmė; iš tiesų berniuko oda pasidarė tokia tamsi, kad iš pirmo žvilgsnio atrodė, jog šortai kybo ore patys vieni, arba juos užsimovęs Herberto Velso nematomas žmogus.