Stephen King - Dvikova

— Beprotybė, — vėl sudejavo Laris. Šioje dejonėje nuskambėjęs nusivylimas jį išgąsdino. Nejaugi nueita taip toli? Kažkada senų seniai gyveno sau Laris Andervudas, išleidęs populiarią plokštelę, svajojęs tapti savo laikų Eltonu Džonu... o, Dieve, na ir pasijuoktų iš viso šito Džeris Garsija... o dabar tasai draugužis mutavo į šį palaužtą padarą, šliaužiantį karštu 9-ojo plento asfaltu kažkur Niū Hampšyro pietryčiuose, — šliaužianti, besiranganti didelė gyvatė — štai kas jis toks dabar. Anas, kitas Laris Andervudas, be abejo, neturėjo nieko bendra su šia šliaužiančia menkysta, su šiuo niekalu... šiuo...

Jis pamėgino atsistoti, bet nepajėgė.

— Kaip visa tai juokinga ir kvaila, — pratarė jis, kūkčiodamas ir juokdamasis.

O anapus kelio, ant kalvos, už dviejų šimtų jardų, kaip nuostabus miražas žėrėjo baltutėlaitis Naujosios Anglijos fermerio namas. Jis buvo žaliai apkraštuotas, švietė žaliu stogu ir buvo apsuptas tvarkinga žalios gyvatvorės tvorele. Gi už jo matėsi žalia, jau šiek tiek neprižiūrėta veja. Išilgai pievelės tekėjo nedidukas upokšnis; Laris girdėjo jo purslojantį gurgėjimą, klausą žavintį garsą. Vejos pakrašty stūksanti mūrinė siena, ko gero, žymėjo valdos ribą, prie jos vienodais atstumais glaudėsi didelės ūksmingos guobos. Jis galėjo pasiekti savo Pasaulinį Kopimo Tenai rekordą ir pasėdėti ūksmėje, štai kokį didį žygdarbį galėjo jis atlikti. O kai pasijus šiek tiek geriau... kai jam viskas atrodys geriau... jis pakils ant kojų, nusigaus iki upelio atsigerti vėsaus vandens ir apsiprausti. Jis tikriausiai siaubingai dvokia. Nors kieno koks reikalas? Kas dabar jį uostys, kai Rita nebegyva?

Ar vis tebeguli jinai toje palapinėje? Išsipūtė? Priviliojo debesis musių? Vis labiau darosi panaši į tą pajuodusį pašvinkusį vyriškį Centrinio parko tualeto kabinoje? O kurgi dar, velniai rautų, galėtų ji būti? Žaisti golfą Palm Springse su Bobu Hopu?

— Viešpatie, tai siaubinga, — sušnabždėjo Laris ir nušliaužė tolyn. Pagaliau atsidūrė pavėsyje, ir jam pasirodė, kad dabar sugebėtų atsistoti ant kojų, bet tam reikia neįsivaizduojamų pastangų. Jam užteko jėgų tik pažvelgti atgal į nueitą kelią, idant įsitikintų, kad jo nepersekioja motociklas.

Pavėsyje buvo dešimčia laipsnių vėsiau. Laris išleido pratisą palengvėjimo ir pasitenkinimo atodūsį. Jis priglaudė delną prie sprando — ten, kur visą dieną pliskino saulė, — ir tuoj pat iš skausmo ją patraukė. Saulės nudegimas? Patepkite tepalu. Ir kitokiu puikiu mėšlu. Nuneškite šį žmogų nuo svilinančių saulės spindulių. Sudegė vaikutis, sudegė. Votsas. Atsimeni Votsą? Dar vienas praeities proveržis. Visa žmonija, viskas praeityje, tolimame ir nepakartojamame Aukso amžiuje.

— Drauguži, tu sergi, — sušnabždėjo Laris, priglaudė galvą prie šiurkščios guobos žievės ir užsimerkė. Po užmerktais vokais suraibuliavo raudoni juodi saulės šviesos ratilai. Upokšnio gurgėjimas ramino ir migdė. Po minutėlės jis nusileis žemyn, atsigers ir nusipraus. Po minutėlės.

Laris užsnūdo.

Minutės bėgo viena po kitos, ir jo snūdas pavirto pirmu išties giliu miegu be sapnų. J6 rankos nevalingai ilsėjosi ant kelių. Sumenkusi krūtinė kilo ir leidosi, o barzda taip liesino vienišo bėglio, ištrukusio iš siaubingai keblios padėties, sunerimusį veidą, kad neįmanoma buvo patikėti esant jį tokį sublogusį. Įdegusį jo veidą vagojančios raukšlelės pamažėle pradėjo išsilyginti. Jis sukosi spirale, leisdamasis į pačius giliausius nesąmoningumo lygmenis ir ten ilsėjosi, nelyginant mažas upės bebriukas, besislepiantis nuo saulės savo vėsiame urvelyje. Saulė jau ėmė leistis.

Staiga ties upokšnio vingiu negarsiai sušlamėjo tankus krūmokšnių sąžalynas, tarytum kas nors atsargiai pro juos būtų sėlinęs, kuriam laikui sustingdamas, o po to vėl tęsdamas judėjimą. Neilgai trukus iš krūmų išniro berniukas. Jis atrodė trylikos, o galbūt ir dešimties metų — tiesiog pagal savo amžių buvo pernelyg ištįsęs. Mūvėjo vien šortais. Berniuko oda įgavo lyg raudonmedžio atspalvį, bet ties trumpikių juosmeniu kūnas švietė pieno baltumu. Jis visas buvo sukandžiotas uodų, kai kurie įkandimai buvo seni, kiti — nauji. Dešinėje rankoje berniukas laikė peilį mėsai darinėti. Gerai užaštrinti, mažne pėdos ilgio ašmenys ryškiai žibėjo besileidžiančios saulės spinduliuose.

Be garso statydamas kojas, šiek tiek palinkęs, berniukas sėlino prie guobos šalia mūro sienos, kol atsidūrė tiesiai už Lario. Vaikinuko akys buvo melsvai žalios, jūros spalvos, su šiek tiek aukštyn pakilusiais kampučiais, ir tai jam teikė rytietišką išvaizdą. Tai buvo išraiškingos, žiaurumą slepiančios akys. Berniukas užsimojo peiliu.

Pasigirdo tylus, bet tvirtas moters balsas:

— Ne.

Paauglys, tebelaikydamas iškeltą peilį, grįžtelėjo į garsą.

— Stebėsime, o paskui bus matyt, — tarė moteriškas balsas.

Berniukas sustingo ir degdamas noru įvykdyti savo sumanymą žvelgė tai į Larį, tai į peilį, o paskui pasitraukė, sugrįžo tuo pačiu keliu atgalios ir pasislėpė krūmuose.

O Laris tebemiegojo.

*

Prabudęs Laris pirmiausiai pajuto gerą savijautą. Antra, jis jautėsi alkanas. Trečia — saulė buvo atsidūrusi kažkokioje netaisyklingoje vietoje, atrodė, kad ji sugrįžo dangaus skliautu atgalios. Ketvirta, atleiskite už nekuklumą, jis norėjo šlapintis kaip ristūnas žirgas.

Įsiklausydamas į tolimą upelio gurgėjimą, Laris suprato ne šiaip sau prisnūdęs — jis išmiegojo visą naktį. Dirstelėjęs į laikrodį, suvokė, kodėl saulė atsidūrė ne toje vietoje. Jau buvo dvidešimt minučių po devynių. Konservuota sriuba, o galbūt ir mėsa. Jo pilvas suurzgė.

Prieš pakildamas į namą, jis nusimetė drabužius, pasilenkė prie upelio ir ėmė taškyti save vandeniu. Tik dabar Laris atkreipė dėmesį, kaip jis suliesėjo — kaip apgraužtas kaulas. Jis atsitiesė, apsitrynė marškiniais, užsitempė kelnes. Keli akmenys laikė iškišę iš upokšnio savo drėgnas juodas nugaras. Jais Laris ir persikėlė į kitą pusę. Ūmai jis apmirė, ir įtemptai įsispitrijo į tankią sušlamėjusių krūmų sieną. Iki šiol jame tebesnaudusi baimė staiga plykstelėjo kaip į laužą įmesta pušies skiedra, o paskui taip pat greitai užgeso. Tai viso labo buvo voverė arba kitas žvėrelis, galbūt lapė, štai ir viskas. Ir niekas daugiau. Laris apsisuko ir pievele patraukė netoliese boluojančio namo link.

Pusiaukelėje Lario sąmonės paviršiun kaip oro burbulas iškilo mintis ir bematant sprogo. Atsirado ji netikėtai, bet jos prasmė nuvedė Larį aklavietėn.

Mintis buvo tokia: „ O kodėl tu nevažiuoji dviračiu?“

Laris, nustebintas klausimo paprastumo, stabtelėjo pievelės viduryje, vienodu atstumu nuo namo ir upelio. Jis žingsniavo pėsčiomis nuo to laiko, kai paleido nuo šlaito savo „Harlį“. Pėdino, sekino save, kol galų gale išsijungė nuo saulės smūgio arba kažko labai panašaus — dabar tai neturėjo jokios reikšmės. O galėjo ir važiuoti, tegu ir nedideliu greičiu, bet, ko gero, šiuo metu jau būtų pakrantėje, išsirinkęs sau vasarnamį bei jame įsikūręs.

Laris ėmė juoktis — pradžioje tyliai ir atsargiai, šiek tiek prisibijodamas savo balso absoliučioje tyloje. Juokas, kai šalia nebuvo nieko, su kuo galima būtų pasijuokti drauge, atrodė kaip dar viena šmėkla jo nesugrįžtamon kelionėn į pasakišką bananinę praeities šalį. Bet juokas skambėjo taip nuoširdžiai ir natūraliai, taip velniškai šauniai ir taip priminė ankstesnio Lario Andervudo juoką, kad jis paprasčiausiai išleido jį laisvėn. Laris sukosi ištiesęs rankas, užvertęs į dangų galvą, ir tiesiog sprogo juoku, iš savo paties visiško kvailumo.