Stephen King - Dvikova

— Tai ir yra tasai kvaiša? — paklausė.

Nikas linktelėjo, nors klausimas jam nepatiko. Jis atrodė pernelyg žiaurus ir šiurkštus.

Ji ėmė pasakoti apie save, ir Nikas su palengvėjimu sužinojo, kad merginai jau septyniolika, vadinasi, jinai nedaug jaunesnė už jį patį. Jos motinėlė ir draugai visuomet ją vadindavo Angelišku Veideliu arba sutrumpintai Angeliuku — tai todėl, kad ji atrodė tokia jaunutė, — pareiškė ji. Per kitą valandą Džulija papasakojo Nikui dar galybę įvairių dalykų. Jos pasakojimuose tiesa ir melas (arba troškimai, jei šis žodis jums labiau patinka) taip persipynė, kad sunku buvo vieną nuo kito atskirti. Ko gero, ji visą gyvenimą tik ir laukė kažin ko panašaus į jį, ir dabar niekaip neįstengia baigti savo monologo. Niko akys pavargo sekti, kaip rožinės jos lūpos meta laukan žodžius. Bet jeigu jo akys bent sekundei nukrypdavo į miegantį Tomą arba sudaužytą drabužių vitriną kitoje pusėje gatvės, tai jos rankutė paliesdavo jo skruostą, grąžindama vaikino žvilgsnį prie savo burnos. Džulija norėjo, kad Nikas „išklausytų“ viską, nieko nepraleisdamas. Pradžioje jinai jį nuvargino, o paskui ir pakyrėjo. Jau po valandos Nikas gailėjosi, kad apskritai ją sutiko, ir geidė, kad mergina persigalvotų ir atsisakytų su jais keliauti.

Ji „kaifavo“ nuo roko muzikos ir marihuanos, jai patiko tai, ką pati vadino „trumpais kolumbietiškais susitikimais“ ir „karštais dėdėmis“. Ji turėjo draugužį, bet tasai pavargo nuo mokykloje diegiamo „isteblišmento“, tad praėjusiais metais ėmė tarnauti jūrų desante. Nuo to laiko daugiau jo nebematė, nors rašo jam kiekvieną savaitę. Jinai su dviem draugėm — Mere Bet Goš ir Ruta Honinger — pabuvojo visuose roko koncertuose Vičite, o praėjusių metų rugsėjy autostopu nusitrenkė iki paties Kanzas Sičio, idant pamatytų Van Haleną ir „Sunkiojo metalo monstrus“. Ji tvirtino, kad užsiėmė „šituo“ su „Doken“ grupės bosistu, ir prisipažino, neva tai buvo „pats mirtiniausias seksualinis jos gyvenimo įspūdis“; po motinos ir tėvo mirties ji vis „verkė ir verkė“, kiekvieną apraudodama po dvidešimt keturias valandas, nors jos motina buvo „šliundriška pamaiva“, o tėvui „tiesiog pagalys styrojo užpakalyje“ — taip jis nemėgo jos draugužio Ronio, kuris išvyko iš miesto ir stojo tarnauti į jūrų desantą. Baigusi mokyklą, ji ketino tapti kosmetologe Vičite arba „nusibelsti į Holivudą ir rasti darbą vienoje iš tų kompanijų, kurios įrengia žvaigždžių butus, aš velniškai gerai susigaudau interjero reikaluose, o Merė Bet Goš sakė irgi važiuosianti su manimi“.

Ir šią akimirką mergina netikėtai prisiminė, kad Merė Bet Goš negyva ir kad tikimybė jai tapti kosmetologe arba žvaigždžių butų dekoratore numirė drauge su ja... kaip ir visa kita. Šis suvokimas, regis, ją pribloškė ir sukėlė daug nuoširdesnį liūdesį. Tačiau tai neatrodė kaip žaibo tvyksnis, o greičiau panėšėjo į tolimą amalo švystelėjimą.

Kai žodžių srautas ėmė pamažu sekti, — bent jau tam kartui, — Džulija užsigeidė „padaryti tai“ dar kartą. Nikas papurtė galvą, ir mergina papūtė lūpytes.

— Galbūt aš visai nenorėsiu su tavimi važiuoti, — tarė.

Nikas gūžtelėjo pečiais.

— Kurčius-kurčius-kurčius, — netikėtai griežtai pratarė Džulija. Jos lūpos liepsnojo pykčiu. Paskui nusišypsojo. — Aš nenorėjau. Aš paprasčiausiai juokavau.

Nikas pažvelgė į ją be jokios išraiškos veide. Jį pravardžiuodavo dar blogiau, bet Džulija turėjo savyje kažin ką, kas jam labai nepatiko. Atrodė kažkokia nerami ir nepastovi. Jeigu jinai supyks, tai neims klykti arba daužyti tau per veidą; tik ne šita mergiotė. Šioji išleis visus nagelius. Ūmai Nikas su įsitikinimu suvokė, kad ji pamelavo savo amžių. Buvo ne septyniolikos, ir ne keturiolikos, ir ne dvidešimt vienerių. Jinai turėjo tiek metų, kiek norėjote jūs... kol geidavote jos labiau, negu jinai jūsų, reikėjo jums jos labiau, negu jai reikėjo jūsų. Ji buvo tarsi seksualumo įsikūnijimas, bet Nikas pamanė, kad jos asmenybėje seksualumas reiškėsi kažkaip kitaip... kaip simptomas. „ Simptomas“ — tai ligotiems žmonėms taikomas žodis. Bet ar ji buvo tokia? Ar jis ją laikė ligota? Tam tikra prasme taip, ir staiga netikėtai Nikas persigando, kokį įspūdį Džulija gali padaryti Tomui.

— Ei, tavo draugužis prabudo! — tarė Džulija.

Nikas atsisuko. Taip. Dabar Tomas sėdėjo ant suoliuko ir sukišęs pirštus į susitaršiusius savo plaukus nustebęs dairėsi aplinkui. Nikas beregint prisiminė peptobismolį.

— Sveiki! — šūktelėjo Džulija ir nuskuodė gatve prie Tomo; jos krūtinė minkštai siūbavo po glaudžiai apsitempusia palaidinuke. Tomo akys ir šiaip jau buvo didelės bei išsprogusios, gi dabar vos neišvirto iš orbitų.

— Sveiki? — pusiau klausdamas pakartojo jis ir pažvelgė į Niką, tarsi laukdamas pritarimo arba paraginimo.

Slėpdamas savo nesmagumą, Nikas gūžtelėjo pečiais ir linktelėjo.

— Aš esu Džulija, — prisistatė ji. — Kaip gyvuoji, meiluti?

Giliai susimąstęs, sunkia širdimi, Nikas vėl sugrįžo vaistinėn paimti tai, ko reikėjo Tomui.

*

— Ne-a, — paprieštaravo Tomas, purtydamas galvą ir traukdamasis atatupstas. — Ne-a, nenoriu. Tomas Kalenas nemėgsta tablečių, ne, jos tokios karčios...

Nikas, gniauždamas delne trijų gramų flakonėlį su peptobismolio tabletėmis, nusivylęs piktai pažvelgė į Tomą. Paskui dirstelėjo į Džuliją, ir jų žvilgsniai susidūrė. Merginos akyse jis išvydo tokį pat nejaukų atšvaitą, kaip ir anąsyk, jai apšaukus Niką kurčiumi — tai buvo ne šiaip kibirkštėlės, o slogus, niūrus švytėjimas. Šitaip žvelgia žmogus, neturintis humoro jausmo, kai jis arba ji rengiasi duoti atkirtį.

— Teisingai, Tomai, — pritarė ji. — Negerk, juk tai nuodai.

Nikas pervėrė ją apstulbusiu žvilgsniu. Džulija į tai tik nusišypsojo ir įrėmė į šonus rankas. Ko gero, tai buvo jos mažas, niekingas revanšas už atsisakymą „daryti tai“ dar vieną kartą.

Nikas vėl pasuko akis į Tomą ir jausdamas augantį susierzinimą patsai prarijo tabletę iš flakonėlio. Po to ištiesė vaistus Tomui, bet pastarojo tai neįtikino.

— Ne, nė už ką Tomas Kalenas negeria nuodų, — tarė jis, ir Nikas, vis labiau niršdamas ant mergiotės, pamatė, jog Tomas ne juokais persigandęs. — Tėtis man neleisdavo. Tėtis sakė, kad jeigu tai nugalabija žiurkes sandėliuke, tai tikriausiai nugalabins ir Tomą Kaleną! Jokių nuodų!

Nikas staigiai pasisuko į Džuliją, nepajėgdamas atlaikyti savimi patenkintos jos šypsenos. Jis smogė jai per veidą, trinktelėjo labai stipriai. Tomas išsigandęs stebėjo šį reginį.

— Tu... — pradėjo ji, bet išsyk neįstengė rasti tinkamą žodį. Jos skruostas lengvai paraudo, ir Džulija akimirksniu pavirto prakaulia, netikusia, pasileidusią mergiūkšte. — Tu kurčias išgama! Juk aš tik pajuokavau, sušiktgalvi tu! Tu neturi teisės mane mušti! Tu neturi teisės, prakeiktasis!“

Džulija ėmė prie jo artintis, ir Nikas ją stumtelėjo. Mergina šleptelėjo ant šaligatvio, susitepdama jo dulkėmis savo garintus šortus, su neapykanta gręždama jį akimis ir krutindama lūpas.

— Aš nutrauksiu tau kiaušus, — išsunkė ji. — Tu neturi teisės taip elgtis.

Drebančiomis rankomis Nikas išsitraukė rašiklį ir didelėmis kreivomis raidėmis brūkštelėjo keletą žodžių. Galvoje pulsavo kraujas. Jis išplėšė lapelį ir atkišo jai. lš pykčio ir įsiūčio liepsnojančiomis akimis ji švystelėjo raštelį šalin. Nikas pakėlė popieriaus skiautelę, sugriebė Džuliją už kaklo ir įbedė jos veidą tiesiog į lapelį. Mergiotė suvapėjo: