Stephen King - Dvikova

Užuot galvojęs, jis palinkdavo prie kelių atlaso. Jeigu jie sugebės važiuoti pakankamai ilgai, tai, ko gero, jų laukia sėkmė. Jeigu pasiseks, iki pasieks Nebraską, jie gali sutikti keletą žmonių (arba juos pačius pasiims kas nors drauge, jei jie sutiks gausesnę žmonių grupę). O po Nebraskos, manė. Nikas, jie keliaus dar toliau. Tai priminė paieškas be iš anksto numatyto tikslo — jokios Gralio taurės, jokio į priekalą įsmeigto šveitraus kalavijo.

Keliausime į šiaurės rytus, pamanė jis, tiesiai į Kanzasą. 35-asis plentas atves juos iki 81-ojo, o šis eina į Svidholmą Nebraskos valstijoje, ir ten visiškai stačiu kampu kerta 92-ąjį plentą. Dar vienas, 30-asis plentas, įžambine jungia du taisyklingo trikampio statinius. Ir kažkur šio trikampio viduje yra jo sapnų šalis. Nuo prisiminimų apie šią šalį, Niko kūnas šiurptelėjo.

Niko dėmesį patraukė judėjimas viršutinėje jo akiračio dalyje. Tomas sėdėjo kumščiais trindamas akis. Jis taip žiovavo, kad galėjo praryti jautį. Nikas nusišypsojo, Tomas atsakydamas irgi nusijuokė.

— Šiandien mes irgi važiuosime? — paklausė Tomas, ir Nikas linktelėjo. — Gerai. Man patinka važiuoti dviračiu. Čia tai bent! Norėčiau, kad kelionė niekada nesibaigtų!

Patraukdamas šalin kelių atlasą, Nikas pamanė: „Kas žino? Tavo troškimas gali ir išsipildyti“.

*

Tą rytą jiedu pasuko į rytus ir papusryčiavo kelių sankryžoje, netoli Oklahomos ir Kanzaso valstijų ribos. Buvo liepos 7-oji, prasidėjo dar viena karšta diena.

Nedaug belikus iki numatyto atokvėpio, Tomas paspaudė dviračio stabdžius ir ėmė įdėmiai apžiūrinėti dulkėmis pusiau padengtą betoninį kelkraščio stulpelį su įmontuota lentele. Nikas irgi į jį sužiuro. Užrašas skelbė: „JŪS IŠVAŽIUOJATE IŠ OKLAHOMOS VALSTIJOS HARPERIO APYGARDOS — JŪS ĮVAŽIUOJATE Į OKLAHOMOS VALSTIJOS VUDSO APYGARDĄ“.

— Aš galiu tai perskaityti, — tarė Tomas, ir jeigu Nikas būtų išgirdęs, liktų nustebintas ir sukrėstas iš susijaudinimo trūkčiojančio tono, kuriuo Tomas šią frazę ištarė: — Jūs išvažiuojate iš Harperio apygardos. Jūs įvažiuojate į Vudso apygardą , — jis pasisuko į Niką. — Žinote ką, misteri?

Nikas pakratė galvą.

— Niekuomet gyvenime nebuvau už Harperio apygardos ribos, kas tik nori, tiktai ne Tomas Kalenas. Vieną sykį tėvas paėmė mane su savimi, atsivežė čia ir parodė šį ženklą. Jis pasakė, kad jeigu kada nors pagaus mane kitoje pusėje, tai išpurtys iš manęs visą dvasią. Tikiuosi, jo nesutiksime Vudso apygardoje. Kaip tu manai?

Nikas rimtai pakraipė į šalis galvą.

— O Kanzas Sitis yra Vudso apygardoje?

Nikas vėl papurtė galvą.

— Bet juk mes įvažiuosime į šią apygardą, prieš vykdami dar kur nors?

Nikas linktelėjo.

Tomo akys nušvito:

— Ir tai vadinasi pasaulis?

Nikas nesuprato. Jis prisimerkė... kilstelėjo antakius... gūžtelėjo pečiais.

— Aš turiu omeny tą vietą, pasaulį , — paaiškino Tomas. — Mes keliaujame į pasaulį , misteri? — Tomas suabejojo, o paskui neužtikrintai paklausė: — Vudsas — tai žodis, kuris reiškia pasaulį?

Lėtai, labai lėtai Nikas linktelėjo galvą.

— Gerai, — pasakė Tomas. Jis vėl pažvelgė į užrašą, paskui nusišluostė dešinę akį, iš kurios nusirito ašarėlė. Ir vėl apsižergė dviratį. — Gerai, važiuojame, — netaręs daugiau nė žodžio, Tomas perkirto dviejų apygardų sieną, Nikas numynė jam įkandin.

*

Jie kirto Kanzaso ribą dar prieš galutinai sutemstant, kai jau buvo nebeįmanoma toliau važiuoti. Po vakarienės Tomas pasidarė irzlus, jautėsi, jog jis smarkiai pavargo. Jis norėjo pažaisti su savo garažu. Jis norėjo pažiūrėti televizorių. Jis daugiau nenorėjo niekur važiuoti, nes kieta sėdynė nutrynė jam sėdmenis. Jis nieko nenutuokė apie valstijų sienas ir, skirtingai nei Nikas, nejautė jokio pakilumo, kai jiedu aplenkė dar vieną užrašą: „JŪS ĮVAŽIUOJATE Į KANZASO VALSTIJĄ“. Tuo metu sutemos taip sutirštėjo, kad baltos užrašo raidės, atrodė, per pėdą nutolusios nuo rudos lentos, pleveno nelyginant dvasios.

Jiedu apsistojo už ketvirčio mylios nuo sienos, po vandens bokštu, iškilusiu ant aukštų plieninių kojų kaip Herberto Velso marsiečiai. Tomas, vos tik įlindęs į savo miegmaišį, beregint užmigo. Nikas dar šiek tiek pasėdėjo, stebėdamas, kaip danguje įsižiebė žvaigždės. Žemė buvo visiškai tamsi, o jam dar ir visiškai nebyli. Jis jau rengėsi išsitiesti savo miegmaišyje, kai atskrido varna ir nutūpė netoliese, atrodė, tarsi juos stebėdama. Jos mažytes juodas akeles rėmino kraujo spalvos pusračiai — dangaus skliaute nebyliai ir tingiai tekančio oranžinio vasaros mėnulio pilnaties atspindys. Šios varnos povyzoje buvo kažin kas Nikui nepatrauklaus; jis pasijuto neramiai ir ganėtinai nejaukiai. Apčiuopė žemės grumstą ir švystelėjo juo į varną. Dėbtelėjusi į jį piktu žvilgsniu, toji išskleidė sparnus ir ištirpo naktyje.

Tąnakt jis vėl sapnavo beveidį žmogų, stovintį ant labai aukšto stogo, ranka rodantį į rytus, o paskui į kukurūzų lauką — jų stiebai iškilę virš galvos, — ir vėl muzikos garsus. Bet šįsyk Nikas žinojo , kokia tai muzika, ir dabar jam buvo aišku, kokia tai gitara. Prabudo jis prieš pat aušrą, jausdamas skausmingą maudulį perpildytoje šlapimo pūslėje ir ausyse girdėdamas jos balsą: „Motušė Abigeilė, taip mane žmonės vadina... Ateik pas mane, kai tik panorėsi“.

*

Vėliau, tą pačią dieną, 160-uoju plentu keliaujant į Komančio apygardos rytus, jiedu su nuostaba stebėjo mažytę bizonų bandą — ne daugiau kaip tuziną gyvulių, — kurie ramiai kirto kelią, ieškodami vešlesnės žolės. Šiaurinėje plento pusėje driekėsi vielinis aptvaras, bet bizonai spygliuotą vielą sumynė žemėn.

— Kas čia? — išsigandęs paklausė Tomas. — Juk tai ne karvės!

Bet kadangi Nikas negalėjo kalbėti, o Tomais nemokėjo skaityti, Nikas nesugebėjo nieko paaiškinti. Tai buvo liepos 8 dieną, tąnakt jiedu miegojo po atviru dangumi, keturiasdešimt mylių į vakarus nuo Dirhedo.

*

Išaušo liepos 9-oji. Jie pusryčiavo senos išsikerojusios guobos šešėlyje, kuri augo priešais pusiau sudegusį fermerio namelį. Tomas viena ranka iš indelio graibė konservuotas dešreles, o kita žaidė mašinėle, įridendamas ir išridendamas ją iš žaislinės degalinės, tuo pat metu suspėdamas dainuoti populiarios dainelės motyvą. Šias eilutes Nikas jau išmoko atmintinai: „Mažyte, ar gali surasti savo vyrą, — kursai geriausias iš visų, — mažyte, ar gali surasti savo vyrą?“

Niką pribloškė ir šiek tiek išgąsdino jo šalies didybė; niekuomet anksčiau jis nesuprato, kaip paprasta buvo pakelti šalikelėje ranką su atkištu nykščiu, žinant, kad anksčiau ar vėliau tikimybių teorija tau pasitarnaus. Sustos automobilis, kurį paprastai vairuoja vyriškis su jaukiai tarp kelių pastatyta skardine alaus. Jis nori sužinoti, kur tau reikia nukakti, ir tu perduoti jam popieriaus lapelį, kuris visuomet guli krūtinės kišenėje ir ant kurio parašyta: „Sveiki, mano vardas Nikas Androsas. Aš esu kurčnebylis. Atleiskite, bet taip yra. Aš keliauju autostopu. Labai dėkoju, kad mane pavėžėsite. Aš sugebu skaityti iš lūpų“. Ir to užtekdavo. Šis vaikinukas nenusistatęs prieš kurčnebylius (nors kai kurie nusistatę, bet jų mažuma), tu įšoki mašinon, jis veža tave ten, kur tau reikia arba bent kokią nors atkarpą ta kryptimi. Automobilis ryja kelią ir pro išmetimo vamzdį išspjauna nuvažiuotas mylias. Mašina buvo judėjimo laike ir erdvėje priemonė. Nereikėdavo žemėlapių. Bet dabar čia nebuvo mašinų, nors daugumoje šių kelių automobiliai išliko susisiekimo priemone septyniasdešimčiai ar aštuoniasdešimčiai mylių, jei kelyje būsi labai atsargus. O kai patekdavai į tikrą kamštį, galėjai savo transportą palikti, truputį paėjėti, paskui įsėsti į kitą automobilį. Be mašinos jiedu su Tomu priminė mažytes skruzdės, šliaužiojančias milžino krūtine, skruzdės, keliaujančias nuo vieno spenelio prie kito. Todėl Nikas, tysodamas pusiaugula, mąstė, jog jie galų gale ką nors sutiks (jis nė minutę neabejojo tokia galimybe), ir visa tai įvyks kaip nerūpestingomis jo klajonių dienomis: iš už artimiausios kalvos viršūnės pasirodys iki skausmo pažįstami chromuotų detalių atspindžiai, vienu metu ir akinantys ir džiuginantys akį. Tai bus paprasčiausias amerikietiškas automobilis „Ševrolė Biskainas“ arba „Pontiakas Tempestas“, senas, geras, riedantis Detroito geležies gabalas. Jo svajose niekuomet nepasirodydavo „Honda“, „Mazda“ arba „Jaguaras“. Ši amerikietiška gražuolė prisiartins, ir jis pamatys už vairo įdegusį vyriškį, kuris pažvelgs pro langą, nusišypsos ir tars: „Dieve mielas, vaikinai! Kraustykitės pas mane, ir mes išsiaiškinsime, į kurią pusę keliauti!“