Stephen King - Dvikova

— Ar galiu pasiimti savo garažą su mašinėlėmis?

Nikas linktelėjo ir užmetė krepšio diržą ant Tomo kaklo.

— Mes važiuojame tiesiog dabar?

Nikas vėl linktelėjo.

— Į Kanzas Sitį?

Nikas pakratė galvą.

— Važiuosime, kur panorėsime?

Nikas linktelėjo. Taip. Kur jiedu panorės, pamanė jis, bet „kur panorės“ greičiausiai bus kažkur Nebraskoje.

— Vau! — džiugiai šūktelėjo Tomas. — Puiku! Taip! Vau!

*

Jiedu išvyko šiaurėn besidriekiančiu 283-uoju plentu, bet tevažiavo vos dvi su puse valandos, kai staiga sužybsėjo žaibai ir ėmė temti. lš vakarų pusės į juos greitai slinko audra, atsinešdama su savimi liūtingo lietaus sieną. Nikas negirdėjo perkūnijos griausmo, bet matė debesis raižančius žaibo tvyksnius. Jie buvo tokie ryškūs, kad po jų akyse raibuliavo akinančiai raudoni ratilai. Kai pasiekė Rostono pakraštį, kur Nikas ketino pasukti į 64-ąjį plentą, debesis uždengusi lietaus skraistė pranyko, ir dangus nusidažė nepaslankia, grėsminga gelsva šviesa. Į jų veidus dvelkęs vėjelis irgi ūmai dingo. Nesuvokdamas kodėl, visiškai netikėtai Nikas pajuto nesuprantamą nervingumą ir stingulį raumenyse. Jam niekuomet niekas nesakė, kad vienas iš rudimentinių instinktų, kuriuos žmogus paveldėjo iš gyvulių pasaulio, yra reakcija į staigius atmosferos slėgio pokyčius.

Paskui Tomas pašėlusia jėga truktelėjo jį už rankovės. Nikas atsisuko. Nustebo išvydęs Tomo veidą, iš kurio pranyko gyvybės spalva, o akys pavirto dideliais besivartaliojančiais dubenėliais.

— Tornadas! — suvapėjo Tomas. — Artėja tornadas!

Nikas apsižvalgė, aplinkui ieškodamas viesulo keliamų smėlio sūkurių, bet nieko panašaus neišvydo. Jis vėl grįžtelėjo į Tomą, mėgindamas rasti būdą, kaip jį nuraminti. Bet Tomo šalia jau nebebuvo. Jis mynė dviračiu per lauką kelio dešinėje, palikdamas vingiuotą pėdsaką aukštoje žolėje.

„Prakeiktas kvaily, — piktai pamanė Nikas. — Tu gi sulaužysi ašis!“

Tomas skubėjo kluono link, šalia kurio, pavažiavus gruntuotu keliuku maždaug ketvirtį mylios, stūksojo prisišliejęs siloso bokštas. Nikas, vis dar taip pat niršdamas, išsuko iš plento, perkėlė dviratį per ganyklos užtvarą ir nuvažiavo tuo pat gruntuotu keliuku prie kluono. Tomo dviratis gulėjo nutrenktas keliuko pakraštyje. Tomas netgi nepasivargino nuleisti atramėlę. Nikas palaikytų tai paprastu užmaršumu, jei prieš tai patsai nebūtų matęs, kaip Tomas kelis kartus šia atramėle naudojosi. Kad ir kiek teturėtų protelio, iš išgąsčio jis ir tą paskutinį prarado, pamanė Nikas.

Jis ir pats jautė nerimą, bet kai Nikas dirstelėjo pro petį, idant bent šiek tiek atgautų savitvardą, jo gyslose sustingo kraujas. lš vakarų pusės slinko grėsminga tamsa. Tai buvo ne debesis; tai labiau priminė totalinį šviesos išnykimą, o savo forma iš pirmo žvilgsnio panėšėjo į tūkstančio pėdų aukščio piltuvą. Viršuje jis buvo platesnis nei apačioje, kur netgi nesiekė žemės. O iš šito kažko viršūnės kilo debesys, tarsi jis turėtų mistinę jėgą.

Nikas stebėjo, o tuo metu sūkurys už trijų ketvirčių mylios palietė žemę, ir ilgas mėlynas pastatas cinkuotos skardos stogu — atsarginių autodetalių arba galbūt malkų sandėlis — kurtinančiai susprogo. Nikas negalėjo girdėti sprogimo, bet jį pasiekė vibruojanti jo banga ir privertė pasitraukti atatupstą. Atrodė, pastatas sprogo iš vidaus, tarsi piltuvas būtų išsiurbęs iš jo visą orą. Po akimirkos cinkuotos skardos stogas perskilo į dvi dalis. Pakilusios aukštyn, pašėlusiai ėmė suktis nuolaužos. Nikas pakerėtas stebėjo šį reginį.

„ Kad ir kas tai būtų, jį regiu savo siaubingiausiame sapne , — pamanė Nikas, — ir tai visai ne žmogus, nors retsykiais panašus į jį. lš tiesų tai yra tornadas. lš vakarų pusės atšniokštė Jo Didenybė juodasis šokėjas, įsiurbiantis viską, kas tik pasitaiko jo kelyje. Tai...

O paskui jį sugriebė dvi rankos, pakėlė nuo žemės ir įstūmė į kluoną. Tai buvo Tomas Kalenas. Jį pamatęs, Nikas nustebo. Pakerėtas stichijos, visiškai pamiršo egzistuojant Tomą Kaleną.

— Žemyn! — meldė Tomas. — Greičiau! Viešpatie! Tornadas! Tornadas!

Pagaliau, atsikratęs į transą panašios būsenos, Nikas ūmai sąmoningai suvokė savo baimę ir kas yra greta jo. Kai Tomas traukė jį prie laiptų, kurie vedė žemyn į rūsį, Nikas patyrė keistą barbenančią vibraciją. Tai buvo pats artimiausias garsui pojūtis iš visų kada nors jo išgyventų. Tai panėšėjo į maudžiantį galvos skausmą. Vėliau, jau lipdamas laiptais paskui Tomą, jis pamatė tai, ką įsiminė visam gyvenimui: viena po kitos pasklido kluono sienų lentos ir ėmė verpetuoti ore kaip neregėta jėga išmušti sugedę dantys. Išblaškytas šienas pakilo aukštyn ir ėmė suktis tuzinu miniatiūrinių tornado sūkuriukų, kurie šokčiojo, rangėsi, kilo aukštyn ir vėl leidosi ant žemės. Barbenantis vibravimas dar labiau sustiprėjo.

Tomas patraukė į save medines rūsio duris ir įstūmė Niką vidun. Į juos tvoskė priplėkęs gliaumių tvaikas. Paskutiniuose šviesos blyksniuose Nikas pastebėjo, kad jiems teks dalytis pastoge su šeimynėle žiurkių apgraužtų skeletų. Tomas uždarydamas trinktelėjo durimis, ir jiedu atsidūrė aklinoje tamsoje. Vibracija susilpnėjo, bet visiškai nepranyko.

Panika išskleidė virš Niko savo apsiaustą ir sandariai jį užklojo. Tamsa paaštrino jų lytėjimą ir uoslės pojūčius, bet jie nieko gero nežadėjo. Po kojomis jis jautė nuolatinį vibravimą, o oras atsidavė mirties kvapu.

Tomas apčiuopė Niko ranką, ir šis prisitraukė silpnaprotį prie savęs. Jis jautė, kaip Tomas visu kūnu virpa, ir pamanė, ar tasai neverkia, o galbūt mėgina su juo kalbėtis? Ši mintis sumažino jo baimę, ir jis apkabino Tomą per pečius; Tomas prisispaudė prie jo; šitaip jiedu stovėjo tamsoje, geisdami vienas kito paramos ir palaikymo. Vibravimas po Niko kojomis stiprėjo, atrodė, kad net oras aplinkui vos vos virpa. Tomas prisiglaudė prie jo dar smarkiau. Nikas, aklas ir kurčias, įtemptai laukė, kas gi bus toliau, ir galvojo, kad jeigu Rėjus Butas būtų jam išdūręs ir antrą akį, tai visas jo gyvenimas pavirstų ištisa tamsa ir laukimu. Jeigu taip atsitiktų, mąstė Nikas, jis paleistų sau į smilkinį kulką ir visam laikui užbaigtų šias kančias.

Vėliau jis negalėjo patikėti savo laikrodžiu, primygtinai tvirtinančiu, kad tamsoje jiedu praleido viso labo penkiolika minučių, nors logika jam sakė, kad jeigu laikrodis tebeeina, vadinasi, taip ir yra. Anksčiau jis niekuomet nesusimąstė, kokia subjektyvi ir neapibrėžta yra laiko samprata. Jam atrodė, kad praėjo ne mažiau kaip valanda, o galbūt netgi dvi ar trys. O po kurio laiko Nikas pradėjo tikėti, kad jiedu su Tomu rūsyje ne vieni. Taip, šalia jų buvo kūnai, — kažkoks vargšelis prieš pat mirtį atvedė čia savo šeimą, karštligiškai tikėdamas, kad jei šioje vietoje jie slėpėsi nuo kitų ligų ir negandų, tai galės įveikti ir šią nelaimę, — bet Nikas turėjo omeny ne šiuos kūnus. Lavonus jis suvokė panašiai kaip daiktus, objektus, niekuo nesiskiriančius nuo kėdės, rašomosios mašinėlės arba kilimėlio kojoms. Lavonas buvo bedvasis, erdvėje užimantis vietą daiktas. Gi tai, ką jautė Nikas, buvo kito sutvėrimo egzistavimas, ir jis vis labiau įtikėjo, kas tai buvo.

Tai buvo Tamsos žmogus, vyras, įsikūnijęs gyvenime iš jo sapnų, sutvėrimas, kurio dvasią jis pajuto juodoje ciklone širdyje.

Kažkur... viršuje, kampe ar galbūt tiesiog už nugaros., .jis juos stebėjo. Ir laukė. Reikiamu metu jis juodu palies, ir abu jie... ką? Be abejo, išprotės iš baimės. Šit kaip. Jis juos regi. Nikas buvo įsitikinęs, kad jis juos mato. Sutvėrimo akys buvo nelyginant katės ar žmogui nežinomo padaro, kuris matė tamsoje. Kaip kine, kaip „Grobuonyje“. Taip, kaip jame! Tamsos žmogus geba matyti tokius spektro atspalvius, kurių nepastebi įprasta rega, ir viskas jam rodosi sulėtintai bei raudonai, tarytum ištisas pasaulis būtų paskendęs kraujo jūroje.