Stephen King - Dvikova

Dabar nesikalbantis vaikinas trūkčiojo duris. Tomas galėjo pasakyti, jog tai visiškai beprasmiškos pastangos, nors ant durų ir kabojo lentelė „ATIDARYTA“. Lentelė „ATIDARYTA“ buvo gryniausia apgavystė. Labai blogai, kadangi Tomas beprotiškai mėgo ledus ir sodos vandenį. Tai buvo daug geriau už viskį, nuo kurio pradžioje jam pasidarydavo gera, bet paskui kankinančiai norėjosi miego, o dar vėliau siaubingai skaudėjo galvą. Siekdamas atsikratyti galvos skausmu, jis vėl užmigdavo, bet jam sapnavosi beprotiški sapnai apie žmogų juodu kostiumu, tokiu pat, kokį nuolat dėvėjo pamokslininkas Deifenbekeris. Juodai apsirengęs žmogus šiuose sapnuose jį persekiojo. Tomui jis atrodė labai blogas. Tomas prisigerdavo todėl, kad jam negalima buvo to daryti, tai jam sakė tėvas, ir mama taip sakė, bet dabar jie numirė, taigi ką? Jeigu norės, tai ir gers.

Bet ką dabar daro šis nesikalbantis vaikinas? Paėmė nuo šaligatvio šiukšlių dėžę ir ruošiasi... ką? Sudaužyti misterio Nortono vitriną? BACH! Viešpatie, tenutrenkia mane perkūnas, jeigu jis to nepadarė! O dabar įkišo ranką vidun ir atidaro duris...

— Ei, misteri, jums negalima šito daryti! — sušuko Tomas drebančiu iš pykčio ir susijaudinimo balsu. — Tai neteisėta! NEĮMANOMA ir neteisėta. — Argi jūs neži...

Bet vaikinas jau buvo viduje, be to, jis nė karto neatsigręžė.

— Tu ką, kurčias? — nustebęs riktelėjo Tomas. — Na ir reikalai! Tu ką...

Jis pasitraukė atatupstas. Pagyvėjimas ir susijaudinimas vėl pranyko iš veido. Jis vėl pavirto robotu su išsieikvojusiu akumuliatoriumi. Tai buvo visiškai įprasta silpnapročio Tomo iš Mėjaus būsena. Jis vaikščiojo gatvėmis, su šviesios laimės išraiška apskritame skandinaviškame veide apžiūrinėjo parduotuvių vitrinas ir staiga netikėtai sustingdavo, pavirsdamas tuščia vieta. Kažkas šaukė: „ Čia eina Tomas!“ Ir visi juokdavosi. Jeigu šalia Tomo būdavo tėvas, tai jis susiraukdavo, tempdavo sūnų už rankos arba plekšnodavo jam per petį, arba per nugarą, kol Tomas nesugrįždavo realybėn. Bet Tomo tėvas 1985 metų pradžioje vis rečiau ir rečiau būdavo šalia, kadangi tuo metu smaginosi su Bumerio grilio bare dirbančia rudaplauke padavėja. Ją vadino Di Di Pekalot (na ir juokingas vardas!), ir šit maždaug prieš vienerius metus ji su Donu Kalenu drauge pabėgo iš miesto. Juodu tik vieną kartą matė pigiame motelyje, netoliese, Slepote, Oklahomos valstijoje, ir tai viskas, kas apie juos buvo žinoma.

Dauguma žmonių netikėtus Tomo stuporo pasireiškimus laikė tolesniu jo degradavimu, bet iš tikrųjų tai buvo bemaž normalaus mąstymo akimirksniai. Žmogaus mąstymo procesas pagrįstas (bent jau taip tvirtina psichologai) dedukcija ir indukcija, o protiškai atsilikęs žmogus nepajėgia įveikti šuolių tarp vieno ir kito proceso. Kažkur viduje susimaišė ir atsijungė laidai. Tomas Kalenas nebuvo visiškai pamišęs, jis gebėjo atlikti paprastus sujungimus. Ir kartkartėmis — stuporo būsenoje — netgi sugebėjo atrinkti sudėtingesnius bei tobulesnius indukcinius arba dedukcinius ryšius. Jis nujautė panašių ryšių galimybę, kaip žmogus kartais jaučia „jam ant liežuvio galo esančius“ žodžius. Kai šitaip atsitikdavo, Tomas palikdavo savo realų pasaulį, kuris jam buvo tik kita pojūčių tėkmė, ir visiškai pasinerdavo į tamsias savo proto gelmes. Jis tapdavo panašus į žmogų tamsiame nepažįstamame kambaryje, kuris vienoje rankoje laiko stalinės lempos laidą, šliaužioja grindimis, atsitrenkdamas į įvairiausius daiktus, o laisva ranka ieško elektros rozetės. Ir jeigu jis ją rastų — bet niekuomet jam tai nepavyko, — plykstelėtų šviesos, ir jis pamatytų kambarį (arba mintį) labai aiškiai. Tomas buvo labai jautrus sutvėrimas. Jo mėgstamiausių dalykų sąraše buvo ledų ir sodos vandens skonis misterio Nortono vaistinėje, ties gatvės kampu sustojusios gražios merginos trumpu sijonuku stebėjimas, alyvų kvapas, šilko lietimas. Bet labiausiai jis mėgo tai, kas nepasiekiama, jis mėgo šias akimirkas, kai sujungimas visiškai įmanomas, laidai atlaisvinti (bent jau akimirkai) ir tamsų kambarį gali nutvieksti šviesa. Taip atsitikdavo ne visuomet: labai dažnai sujungimas neįvykdavo. Tiktai ne šįsyk.

Jis ištarė: „ Tu ką, kurčias?“

Vaikinas elgėsi taip, tarsi nebūtų girdėjęs, ką jam sako Tomas, išskyrus tas akimirkas, kai žiūrėjo tiesiai į jį. Be to, šis žmogus jam nepasakė nė vieno žodžio, netgi „sveikas“. Retsykiais žmonės neatsakinėjo į Tomo klausimus, nes kažkas jo veide sakė jiems, jog jis truputėlį trenktas. Bet kai šitaip atsitikdavo, neatsakinėjantis žmogus atrodė nuliūdęs arba sutrikęs. O štai šitas žmogus elgėsi visai kitaip — jis sujungė rankos nykštį su smiliumi, ir Tomas suprato, kad tai reiškia „gerai“... ir vis tiek tas vaikinas nepratarė nė žodžio. Priglaudė rankas prie ausų ir pakratė galvą. Prisidengė rankomis burną ir atliko tą patį gestą. Uždėjo rankas ant kaklo, ir vėl toks pat gestas.

Kambarys nušvito: sujungimas įvyko.

— Dieve švenčiausias! — sušuko Tomas, ir į jo veidą vėl sugrįžo gyvybė. Paraudonavusios Tomo akys sublizgo. Jis puolė Nortono vaistinėn, visai pamiršęs, jog tai neteisėta. Nekalbantis vaikinas mirkė vatą į kažin ką, kvepiantį jodu, po to vata šluostėsi kaktą.

— Ei, misteri! — pribėgęs jam už nugaros šūktelėjo Tomas. Nekalbantis vaikinas neatsisuko. Tomas sutrikęs stabtelėjo, paskui prisiminė. Jis paplekšnojo Nikui per petį, ir šis atsisuko.

— Tu kurčnebylis, ar ne? Nieko negirdi! Negali kalbėti! Teisingai?

Nikas linktelėjo. Ir Tomo reakciją tiesiog jį pribloškė. Tomas pašoko ir ėmė pašėlusiai pliaukšėti delnais.

— Aš tai supratau! Na ir šaunuolis! Aš pats supratau! Na ir šaunuolis Tomas Kalenas!

Nikas nusišypsojo. Jis negalėjo prisiminti, kad kada nors jo trūkumai būtų kam nors sukėlę tokį audringą džiaugsmą.

*

Priešais teismo pastatą plytėjo nedidelė miesto aikštė, kurioje stovėjo Antrojo pasaulinio karo laikų Jūrų pėstininko statula. Lentelė skelbė, kad šis paminklas pastatytas Harperio apygardos vaikinų garbei, kurie PASIAUKOJO DĖL SAVO ŠALIES. Sėdėdami šio paminklo pavėsyje, Nikas Androsas ir Tomas Kalenas užkandžiavo jautiena bei viščiuku su bulvių traškučiais. Niko kakta virš kairės akies buvo užklijuota sukryžiuotomis pleistro juostelėmis. Nikas skaitė iš Tomo lūpų (gana sunkiai, nes Tomo burna buvo prikimšta maisto), ir išsiblaškęs galvojo, kad velniškai įgriso valgyti vien konservuotą maistą. O labiausiai jis norėjo didelio bifštekso su krauju.

Kol jiedu sėdėjo, Tomas visąlaik plepėjo. Jis nuolat kartojo tą patį, į savo kalbą vis įterpdamas sušukimus, kaip antai „Dieve mano!“ arba „Čia tai bent!“. Nikui tai buvo nė motais. Jis iki galo nė nesuvokė, kaip smarkiai iki susitikimo su Tomu pasiilgo žmonių, arba kad paslapčia bijojo likti vieninteliu žmogumi Žemėje. Kartą jam netgi šovė mintis, kad liga nužudė visus, išskyrus kurčnebylius. Dabar, pats sau šypsodamasis, mąstė jis, galima manyti, kad ji nužudė visus, išskyrus kurčnebylius ir protiškai atsilikusius. Ši mintis, tokia juokinga šviečiant ryškiai vasaros saulei, persekios jį ir naktį, tik tuomet ji jau neatrodys tokia juokinga.

Jam buvo įdomų, ką apie kitų žmonių dingimą galvoja Tomas. Jis jau girdėjo apie tai, kaip vaikinas dirbo parankiniu Norbato fermoje, ir apie tai, kaip prieš dvejus metus misteris Norbatas, nusprendęs, esą Tomas „pakankamai normalus“, patikėjo jam kirvį, ir apie „didelius berniukus“, kurie vieną vakarą užpuolė Tomą, o jis „beveik mirtinai juos sumušė, vieną netgi paguldydamas su lūžiais į ligoninę, štai ką padarė Tomas Kalenas“. Sužinojo jis ir apie tai, kaip Tomas rado savo motiną misis Bleikli namuose, abi jos buvo negyvos, todėl Tomas iš ten išėjo. Jėzus neateis ir, kaip sakė Tomas, nepasiims mirusiųjų rojun, kol kas nors stebės (Nikas atkreipė dėmesį, kad Tomo Jėzus buvo Santa Klausas, ir, užuot dalijęs žmonėms dovanėles, atvirkščiai, — jis išsinešdavo žmones pro kaminą). Bet Tomas visiškai nieko nekalbėjo apie ištuštėjusį miestelį arba apie Mėjų kertantį plentą, kuriuo niekas nevažinėjo ir nevaikščiojo.