Stephen King - Dvikova

— O galbūt tu narkomanas, — paprieštaravo Haroldas.

Nuleidęs rankovę, Stju į repliką nieko neatsakė. Be abejonės, visa priežastis slypėjo merginoje. Vaikinas jau susitaikė su mintimi, kad jinai priklauso tiktai jam. Ką gi, kai kurios merginos gali tapti kieno nors nuosavybe, kai kurios — ne. Ši greičiausiai priklausė pastarajam tipui. Ji buvo aukšta, graži, atrodė labai gaivi ir jauna. Tamsios akys ir plaukai tik pabrėžė jos nesaugumą ir bejėgiškumą. Buvo labai lengva pastebėti plonytę raukšlelę („aš noriu“ raukšlelę — taip ją vadino Stju motina), įsikirtusią tarp antakių, kuri tapdavo ganėtinai iškalbinga merginai susierzinus arba praradus savitvardą; taip pat jos rankų mitrumą, kai ji ryžtingai atmesdavo nuo kaktos plaukus.

— Taigi, ką gi mums dabar daryti? — paklausė Franė, visiškai ignoruodama paskutinį Haroldo indėlį diskusijon.

— Bet kokiu atveju važiuoti toliau, — atsiliepė Haroldas, o kai ji dėbtelėjo į jį, parodydama minėtą raukšlelę, jis neryžtingai pridūrė: — Reikia juk kur nors važiuoti. Žinoma, galbūt jis sako tiesą, bet mes galime ir patikrinti. O paskui nuspręsti, ką daryti toliau.

Franė pažvelgė į Stju tokia išraiška, kuri tarytum bylojo: aš-nenoriu-užgauti-jūsų-jausmų-bet... Stju gūžtelėjo pečiais.

— Na kaip? — mygo Haroldas.

— Manau, jog tai nelabai svarbu, — atsakė Franė. Ji nusiskynė baltą pienę ir nupūtė nuo jos pūkus.

— Ar sutikote ką nors savo kelyje? — paklausė Stju.

— Visiškai sveikai atrodantį šunį. O štai žmonių nesutikome.

— Aš irgi mačiau šunį, — ir Stju papasakojo jiems apie Beitmeną ir Kodžaką. Baigęs pridūrė: — Keliavau pakrantės link, bet sakydami, kad ten nebėra žmonių, atėmėte iš mano burių vėją.

— Atleisk, — tarė Haroldas, bet užuojautos jo balse nebuvo. Jis atsistojo. — Frane, tu pasiruošusi?

Ji neryžtingai dirstelėjo į Stju, paskui pakilo.

— Vėl ant nuostabiojo transporto. Ačiū, kad papasakojote mums, ką pats žinojote, misteri Redmenai, nesvarbu, kad naujienos nepasirodė guodžiančios.

— Minutėlę, — irgi atsistodamas sulaikė juos Stju. Jis vis dar abejojo, svarstydamas, ar jie jam tinka į pakeleivius. Mergina tiko be jokios abejonės, bet vaikinukas turėjo maždaug septyniolika metų ir buvo užsikrėtęs virusu aš-neapkenčiu-visų-aplinkinių. Bet ar daug beliko žmonių, kad galima būtų rinktis ir svarstyti? Stju taip nemanė. — Man atrodo, visi mes ieškome žmonių, — tarė. — Jeigu priimtumėt į savo kompaniją, su malonumu keliaučiau drauge.

— Ne, — išsyk nukirto Haroldas.

Franė sutrikusi žvilgčiojo tai į Haroldą, tai į Stju.

— Galbūt mes...

— Neprieštarauk. Aš gi pasakiau — ne.

— Argi aš neturiu balso teisės?

— Kas tau darosi? Nejaugi nematai, kad jis tenori vienintelio dalyko? Viešpatie, Frane!

— Trims lengviau negu dviems, jei iškyla kokia nors problema, — tarė Stju, — aš tikrai žinau, jog daug geriau negu vienam.

— Ne, — pakartojo Haroldas. Jo ranka nusileido prie pistoleto rankenos.

— Taip, — tvirtai atsakė Franė. — Mudu su malonumu jus priimame, misteri Redmenai.

Haroldas pasisuko į ją; jo veidas liepsnojo pykčiu ir nuoskauda. Stju beregint įsitempė, pamanęs, kad tasai ketina jai suduoti, bet paskui vėl atsipalaidavo.

— Vadinasi, štai ko tu nori? Tu tiesiog laukei patogios progos manimi atsikratyti, dabar aš supratau! — Haroldas buvo toks įtūžęs, kad jo akys pritvinko ašarų, ir dėl to dar labiau padūko. — Jeigu tu šito taip jau trokšti, tebūnie. Keliauk su juo. Nenoriu daugiau tavęs matyti. Pakęsti tavęs negaliu! — ir jis patraukė „Hondų“ link.

Franė apstulbusi pasižiūrėjo į Stju, po to pasisuko į Haroldą.

— Palauk, — tarė Stju. — Pasilik čia.

— Tik nenuskriauskite jo, — paprašė Franė. — Prašau jūsų.

Stju nubėgo prie savąją „Hondą“ mėginančio užvesti Haroldo. Pykčio apakintas, vaikinas pasuko droselį visu galingumu, ir jam tiesiog pasisekė, kad motociklas neužsivedė, antraip seniui Haroldui būtų buvę riesta.

— Pasitrauk šalin! — piktai riktelėjo Haroldas, ir jo ranka vėl nusileido prie pistoleto rankenos. Stju uždėjo savąją ant Haroldo plaštakos. Haroldo akys išsiplėtė, ir Stju pamanė: dabar vaikinas yra per colį nuo tikrai pavojingos ribos. Jis ne šiaip pavydėjo merginos, tai būtų netikslus jo natūros sumenkinimas. Čia buvo sumenkintas jo asmeninio orumo jausmas ir naujas savęs, kaip merginos gynėjo ir gerbėjo, suvokimas. Kas žino, koks jis buvo iki visų šių nutikimų, su šiuo nukarusiu pilvuku ir užriestais batų galais, bjauriu ir įžūliu elgesiu. Bet po šiuo nauju vaidmeniu vis dar slypėjo tikėjimas, kad jis kaip ir anksčiau toks pat niekam tikęs berniokas, ir toks išliks visada. Ir dar po visu tuo slypėjo įsitikinimas, kad nieko negalima pradėti iš naujo. Lygiai taip pat jis būtų reagavęs ir į Beitmeną, ir į dvylikmetį berniuką. Bet kokio trikampio situacijoje jis visuomet laikys save labiausiai nutolusiu tašku.

— Haroldai, — bemaž į pat ausį pratarė Stju.

— Leisk, aš noriu išvažiuoti! — toksai įsitempęs jo dramblotas kūnas atrodė visiškai lengvas, ir virpėjo nelyginant styga.

— Haroldai, tu ką, miegi su ja?

Haroldo kūnas trūktelėjo, ir Stju suprato, jog yra ne taip.

— Ne tavo reikalas!

— Be abejo. Tačiau mes visuomet privalome daiktus vadinti savo vardais. Ji ne tavo, Haroldai. Ji nepriklausoma. Aš neketinu jos iš tavęs atiminėti. Atleisk, kad kalbu taip griežtai, bet mum abiem geriau žinoti, kaip yra iš tikrųjų. Dabar esame du ir vienas, o jeigu tu nuvažiuosi, mūsų bus vėl du ir vienas. Kokia tuomet prasmė?

Haroldas nieko neatsakė, bet jo ranka ėmė drebėti mažiau.

— Aš elgsiuos garbingai, — tęsė Stju, vis taip pat šnekėdamas tiesiai Haroldui į ausį (užkimštą siera) ir stengdamasis kalbėti labai labai ramiai. — Ir tu, ir aš, mudu abu žinome, kad vyrui nebūtina prievartauti moterį. Jeigu jis nutuokia, kaip valdyti savo ranką.

— Tai... — Haroldas apsilaižė lūpas, o paskui dirstelėjo kiton kelio pusėn, kur vis taip pat apkabinusi savo pečius ir neramiai juos stebėdama, stovėjo Franė. — Tai šlykštu!

— Gal taip, o galbūt ir ne, bet jeigu šalia vyro yra moteris, kuri negeidžia gultis su juo į lovą, tuomet vyras turi pasirinkimą. Aš dažnai naudojuosi ranka. Manau, kad ir tu darai tą patį nuo to laiko, kai ji savo valia yra šalia tavęs. Norėčiau, jog visa tai liktų tik tarp mūsų. Esu čia ne dėl to, kad kelčiau kvailas peštynes.

Haroldo plaštaka ant pistoleto rankenos atsipalaidavo, ir jis pažvelgė į Stju:

— Tai tiesa? Aš... tu pažadi, kad nepapasakosi?

Stju linktelėjo.

— Aš ją myliu, — kimiai prisipažino Haroldas. — Bet ji manęs nemyli, tai aš žinau ir kalbu atvirai, kaip tu prašei.

— Štai šitaip daug geriau. Aš nenoriu trukdyti. Aš tiesiog noriu būti šalia jūsų.

Haroldas iškankintai pakartojo:

— Tu pažadi?

— Taip, žinoma.

— Gerai.

Jis lėtai nulipo nuo „Hondos“. Abu sugrįžo pas Franę.

— Jis gali važiuoti su mumis, — tarė Haroldas. — O aš... — jis pašnairavo į Stju ir prisiversdamas pasakė: — O aš prašau dovanoti, kad elgiausi kaip paskutinis kvailys.

— Puiku! — šūktelėjo Franė ir suplojo rankomis. — Dabar, kai viskas sutvarkyta, kurgi mes vyksime?

Galų gale jie pasuko ten, kurlink važiavo Haroldas su Frane — į vakarus. Stju pasakė, kad jeigu jie nusigaus iki Vudsvilio prieš sutemstant, Glenas Beitmenas su malonumu priglaus juos nakčiai, o ryte jis galbūt sutiks keliauti drauge su jais (išgirdęs šiuos žodžius, Haroldas vėl paraudo). Stju važiavo Franės „Honda“, o ji keliavo ant užpakalinės Haroldo motociklo sėdynės. Tvin Mauntine keliauninkai sustojo priešpiečių. Jie ėmė pamažu, labai atsargiai vienas kitą pažinti. Stju juokino jų tartis, tai, kaip jie tęsė garsą „a“ ir redukavo „r“. Tačiau manė, kad jo tartis jiems irgi atrodo tokia pat juokinga, ko gero, netgi dar juokingesnė.