Stephen King - Dvikova

Ne, užvis baisiausia — likti vienam. Baisiausia vienatvė.

Banalu, bet užtat tiesa. Laris geidė bent su kuo nors pasidalyti šio nuostabaus reginio įspūdžiu. Jam reikėjo bent ko nors, į ką galėtų atsigręžti ir pasakyti: „Vaiskią dieną galima matyti iki paties horizonto“. Tačiau vienintelis pakeleivis liko pusantros mylios už jo žaliomis išvamomis pripildyta burna. Sustingęs. Apsėstas musių.

Laris paguldė ant kelių galvą ir užsimerkė. Jis prisakė sau neverkti. Jis beveik taip pat neapkentė verkimo, kaip negalėjo pakęsti pykinimo.

*

Ir vis dėlto jis pasirodė kaip neapsiplunksnavęs viščiukas. Ne tik neįstengė Ritos palaidoti, bet ir nevaliojo apsaugoti savo vaizduotės — moters kūne knibždančių kirminų ir vabaliukų; jis suvokė visą savo poelgio bjaurumą, kai viena žmogiška būtybė pameta kitą tarsi saldainio popierėlį arba pepsikolos skardinę. Bet ir įmanomas palaidojimas turėjo ne tik nemalonią pusę, bet ir kažin ką neteisėta, tiesą sakant (o juk dabar jis sakė vien tiesą?), tai dvelkė pigiu racionalumu. Be abejo, jis galėjo nusileisti į Beningtoną, išlaužti Visuomet Populiarios ūkinių prekių parduotuvės duris, pasiimti iš ten Visuomet Populiarius kastuvą su kirtikliu; jis netgi galėjo sugrįžti čia, kur buvo taip tylu bei gražu, ir iškasti Visuomet Populiarų kapą šalia Visuomet Populiarios dvylikos mylių atžymos. Bet vėl sugrįžti į palapinę (kurioje dabar dvokia taip pat kaip Centrinio parko tualete, kur Visuomet Populiari baidyklė sėdės ten visą amžinybę), prasegti miegmaišio užtrauktuką iš jos pusės, ištraukti jos sustingusį, apsunkusį kūną ir vilkti jį iki iškasto kapo, nuleisti žemyn, o paskui užberti žemėmis, stebint, kaip drėgni grumstai limpa prie baltų, mėlynomis gyslelėmis išvagotų jos kojų ir stringa plaukuose...

O-ho, drauguži. Galbūt atlaikysiu ir šitai. Jeigu esu viščiukas, tai tebūnie.

Laris sugrįžo prie palapinės ir atvertė užlaidą. Paėmė į rankas ilgą lazdą. Giliai įkvėpė, sulaikė kvėpavimą, po to lazda išžvejojo savo drabužius. Pasitraukė atatupstas ir apsirengė. Dar sykį įkvėpė, sulaikė kvėpavimą ir tuo pačiu pagaliu išsižvejojo savo batus. Atsisėdo ant parvirtusio medžio ir apsiavė. Visi jo drabužiai buvo prisigėrę to kvapo.

— Na ir šlamštas, — sušnabždėjo.

Laris regėjo iš miegmaišio išsikišusią viršutinę Ritos kūno dalį, sustingusią jos ranką, vis tebegniaužiančią flakonėlį, kuriame tablečių jau nebebuvo. Pusiau pramerktos moters akys, atrodė, žvelgė į jį nebyliai priekaištaudamos. Ir Laris vėl prisiminė tunelį bei vaizduotėje jį persekiojančius negyvėlius. Ta pačia lazda jis skubiai nuleido palapinės užlaidą.

Ant savęs vis tebejuto jos kvapą. Todėl pirmiausiai sustojo Beningtone ir ten, vyriškų drabužių parduotuvėje, nusimetė visus rūbus ir apsirengė naujais, dar pasiimdamas tris pakaitas apatinių drabužių, keturias poras kojinių ir glaudes. Ten pat susirado ir naujus batus. Žvelgdamas į trijų dalių veidrodį, Laris išvydo ne tik tuščią parduotuvę, bet ir motociklą „Harlį“, ramiai sau atremtą į priebutį.

— Puikus motociklas, — sumurmėjo jis. — Tiesiog nuostabus, — bet įvertinti jo skonį nebuvo kam.

Išėjęs iš parduotuvės, Laris užvedė motociklą. Jis dar pamanė, kad, ko gero, vertėtų užsukti į buities prekių parduotuvę paieškoti ten palapinės bei miegmaišio, bet šiuo metu labiausiai geidė kuo greičiau palikti Beningtoną. Jis galės susirasti viską, ko reikia, ir kitoje vietoje.

Kai išvažiavo iš miesto, Laris akimirksnį atsigręžė į jam už nugaros pasiliekančią nedidelę kalvą. Jis išvydo dvylikos mylių atžymą, bet ne tą vietą, kur buvo pastatyta palapinė. Iš tiesų, tai buvo netgi į gera, tai buvo... Laris vėl nukreipė žvilgsnį į kelią, ir iš siaubo jam užėmė kvapą. Priešaky riogsojo sunkvežimis su apversta priekaba. Matyt, jo vairuotojas bandė apvažiuoti stovinčią mašiną, priekabą užnešė į šalį ir apvertė. Dabar Lario „Harlis“ lėkė tiesiai į jį. Staigiai pasuko dešinėn, įrėmęs naują batą į plento dangą, ir jam kone pavyko išvengti susidūrimo. Bet kairė koja kabino užpakalinį sunkvežimio buferį, ir motociklas ištrūko iš po jo. Laris nusivertė į pakelės griovį. „Harlis“ nepatenkintai už jo suurzgė ir užgeso.

— Ar viskas gerai? — Laris garsiai paklausė pats savęs. Ačiū Dievui, kad važiavo dvidešimties mylių per valandą greičiu. Ačiū Dievui, kad su juo nebuvo Ritos, nes būtų sukėlusi tikrą isteriją! Tiesa, jeigu Rita būtų buvusi su juo, jis, žinoma, neimtų gręžiotis atgalios, o įdėmiai žiūrėtų į kelią.

— Man viskas gerai, — atsakė pats sau, nebūdamas tačiau tuo tikras.

Laris pabandė atsisėsti. Jį užgulė tyla, kaip kartais atsitinka — tokia ramybė ir tyla, kad gerokai apie tai pagalvojus galima išprotėti. Žvelgiant šiuo požiūriu, netgi Ritos raudojimas suteiktų palengvėjimą. Ūmai pasaulis prisipildė pilko mirgėjimo ir blyksinčių taškelių amalo, ir Laris baimindamasis ėmė laukti, jog netrukus praras sąmonę. Jis pamanė : „Aš iš tiesų sužeistas. Tai suprasiu, kai tik praeis šokas, būtent tuomet aš tai ir pajusiu. Aš stipriai susitrenkiau ar panašiai. Bet kas gi mane sutvarstys?!“

Bet kai silpnumas praėjo, Laris apžiūrėjo save ir įsitikino, kad rimtai nesusižeidė. Jis smarkiai nusibrozdino abi rankas ir ties dešiniuoju keliu susiplėšė naująsias kelnes — o ir patį kelį stipriai susitrenkė, — bet viso labo tai buvo tik įdrėskimai, ne tokia jau didelė nelaimė, kiekvienas žmogus nors kartą gyvenime krenta nuo motociklo arba dviračio. Jis suprato, kas yra didelė nelaimė. Jis galėjo trinktelėti galva, įlaužti kaukolę ir gulėti čia, lėtai merdėdamas po svilinančiais spinduliais. Arba uždusti nuo savo išvamų, kaip tai neseniai atsitiko su viena jo mirštančia drauge.

Slopindamas kojų virpulį, Laris nusikapanojo iki motociklo ir jį pakėlė. Jo išorėje nesimatė jokių pažeidimų, bet dabar jis atrodė kažin koks kitoniškas. Tai tebebuvo transporto priemonė, ganėtinai miela transporto priemonė, tarnaujanti dviem tikslams: pervežimui ir dar tam, kad jis galėtų jaustis Džeimsu Dinu arba Džeku Nikolsonu „Pragaro angeluose ant ratų“. Tačiau dabar visi šie chromuoti blizgučiai, atrodė, šaipėsi iš jo, tarsi kviesdami jį prieiti ir įrodyti, ar jam užtenka vyriškumo valdyti šį monstrą ant dviejų ratų.

Motociklas užsivedė iš trečio karto, ir Laris išvažiavo iš Beningtono mažne pėsčiojo greičiu. Ant jo rankų žibėjo ledinio prakaito apyrankės, ir ūmai kaip niekuomet gyvenime jis panoro pamatyti kito žmogaus veidą.

Bet tądien jis nepamatė nieko.

*

Dieną Laris prisivertė šiek tiek padidinti greitį, bet jis niekaip neišdrįso važiuoti greičiau nei dvidešimtį mylių per valandą, netgi priekyje matydamas visiškai tuščią kelią. Vilmingtono pakraštyje stovėjo sportinių prekių ir motociklų parduotuvė. Laris stabtelėjo prie jos, susirado miegmaišį, motociklininko pirštines, šalmą, bet netgi su šalmu negalėjo važiuoti greičiau nei dvidešimtį mylių per valandą. Sudėtingesnėse atkarpose taip sumažindavo greitį, kad ir pėsčiasis būtų jį aplenkęs. Jis nuolat regėjo save, be sąmonės gulintį kelkraštyje ir merdintį dėl prarasto kraujo.

Penktą valandą, kai jau artėjo prie Bretlboro, užsidegė perkaitimo indikatorius. Laris sustabdė „Harlį“, vienu metu jausdamas ir pasibjaurėjimą, ir palengvėjimą.

— Lygiai taip pat sėkmingai jį galima buvo stumti, — tarė balsu. — Motociklas skirtas važiuoti šešiasdešimties mylių greičiu, kvaily prakeiktas!