Stephen King - Dvikova

Jis buvo ant kažkokios aukštumos. Apačioje priešais jį kaip reljefinis žemėlapis driekėsi žemė. Tai buvo dykuma, o virš jos neįprastai ryškiai ir aiškiai žėrėjo žvaigždės. Šalia jo buvo vyriškis... ne, ne žmogus, o žmogaus kontūrai. Tarsi jo figūra būtų iškirpta iš realybės drobės, o tai, kas iš tiesiu stovėjo greta jo, buvo vyro negatyvas, juoda žmogaus pavidalo skylė. Šio silueto kontūrai šnabždėjo: „ Visa tai, ką dabar matai, bus tavo, jeigu parpulsi ant kelių ir man nusilenksi“. Nikas krato galvą, norėdamas pasitraukti nuo prarajos krašto, būgštaudamas, kad siluetas gali ištiesti savo juodas rankas ir nustumti jį žemyn.

„ Kodėl tu nekalbi? Kodėl tu tik purtai galvą?“

Ir sapnuodamas Nikas daro gestą, kurį tiek kartų rodė realiame pasaulyje: priglaudžia prie lūpų pirštą, o paskui prie kaklo delną... ir staiga išgirsta, kad šneka aiškiai, labai gražiu balsu: „Aš negaliu kalbėti, nes aš kurčnebylis“.

„ Bet jeigu panorėsi, tu galėsi“.

Nikas ištiesia ranką, mėgindamas prisiliesti prie šio šešėlio, nuostabos prislopinta jo baimė tuoj pat pranyksta, ir jį apima neapsakomas džiaugsmas. Bet vos tik Niko ranka paliečia šios figūros petį, jinai pasirodo esanti šalta, šalta kaip ledas, ir Nikui atrodo, kad jis šią figūrą tuoj pat ištirpdys. Jis patraukia ranką, bet ledo kristalai jau spėjo prilipti prie jo pirštų. Garsai jį pasiekė. Jis girdėjo. Tamsiojo silueto balsą; tolimą naktinio paukščio klyktelėjimą; neramų vėjo vaitojimą. Iš nuostabos jis vėl prarado amą. Jam atsivėrė nauji šio pasaulio matmenys, apie kuriuos jis niekuomet negalvojo, kadangi jie jam niekuomet nebuvo žinomi, ir dabar visa tai netikėtai jį užgriuvo. Jis girdėjo garsus . Jam atrodė, kad ir be paaiškinimų žino kiekvieno paskirtį. Jie buvo nuostabūs. Kerintys garsai. Jis persibraukė pirštais per savo marškinius, su susižavėjimu klausydamasis, kaip šnara medvilnė.

Paskui tamsusis žmogus pasisuka į jį ir Nikas siaubingai nusigąsta. Šis sutvėrimas, kad ir kas jis būtų, nedaro stebuklų už dyką.

— Jeigu tu atsiklaupsi ant kelių ir man prisieksi.

Ir Nikas užsidengia rankomis veidą, kadangi jis nori viso to, ką šitas žmogų primenantis šešėlis jam rodė nuo aukštumos dykumoje: miestų, moterų, turtų, valdžios. Bet labiausiai pasaulyje jis geidžia girdėti savo marškinių šlamesį, kai braukia per juos pirštais, naktį tuščiame name tiksintį laikrodį, paslaptingą lietaus šnaresį.

Bet Nikas ištarė žodį „Ne“, ir jį vėl persmelkė ledinis šaltis. Jį stumia, ir jis lekia žemyn, be garso šaukdamas, smigdamas į šias debesų gelmes, krisdamas į kvapą...

...kukurūzų?

Taip, kukurūzų. Tai jau buvo kitas sapnas, jie persipynė, susiliejo vienas su kitu, ir buvo sunku tarp jų rasti ribą. Jis gulėjo lauke, tarp žaliuojančių kukurūzų, kvepėjo vasaros žeme, mišku, žaluma. Nikas pakyla ant kojų, ima eiti per kukurūzų sąžalyną, bet ūmai sustoja, kai netikėtai suvokia, jog girdi švelnų stiebų šnarėjimą, po lauką klajojantį liepos vėjelį... Ir dar kažką.

Muziką?

Taip, kažkokią muziką. Ir sapne jis galvoja: „Tai štai ką žmonės turi omeny“. Muzika atsklinda iš kažin kur toli, ir jis eina ta kryptimi, trokšdamas sužinoti, ar šį stebuklingą garsų nėrinį skleidžia tai, kas vadinama „pianinu“, „triūba“, „violančele“ arba dar kuo nors.

Jam šnerves kutena karšti vasaros kvapai, virš galvos — akinančiai žydro dangaus kupolas ir visur šie kerintys garsai. Nikas laimės viršūnėje. O kai priartėja prie kerinčių garsų šaltinio, muzikai ima pritarti balsas, seno žmogaus balsas nelyginant patamsėjusi oda, nukandantis kai kurių žodžių galūnes ir jas nutęsiantis, tarsi daina panėšėtų į troškintą mėsą, ne kartą atšildomą, bet niekuomet neprarandančią savo skonio. Nikas lyg užhipnotizuotas artėja prie šio balso.

Vienišas rytą klajojau po sodą,

Traukiau giliai rožių kvapą rasotą,

Bet pasiuntė balsą tyras dangus:

„Jau... prisikėlė... Dievo... Sūnus...“

Ir Jis apsireiškė, ir vedės drauge,

Sakė, kodėl pasirinko mane,

Vienu džiaugsmu mes dalijomės dviese,

Jis iki šiol mano dvasią apšviečia...

Kai eilės nutilo, Nikas palenkė į šalis kukurūzų ūglius ir jų properšoje išvydo namuką, greičiau netgi ne namuką, o lūšną su surūdijusia statine kairėje ir senomis sūpuoklėmis dešinėje. Šios kabojo po grublėta ir drevėta, bet stebinančiai žalia obelim. Veranda pasvirusi į šoną. Langai buvo atidarinėti, vasaros vėjelis švelniai žaidė nudryžusiomis baltomis užuolaidomis. Virš stogo styrojo keistai palinkęs cinkuotos skardos kaminas. Šis namukas stovėjo laukymėje, o iš visų keturių pusių kiek akys užmato jį supo kukurūzų laukai, ir tik šiaurinėje pusėje šią žalią jūrą kirto žvyrkelis, horizonte pavirstąs mažu taškeliu. Ir būtent tuomet Nikas suvokia, kokia ši vietovė: Polko apygarda, Nebraskos valstija, į vakarus nuo Omahos ir kiek šiauriau Osiolos. Šis kelias buvo 30-asis plentas.

Ant slenksčio sėdi pati seniausia Amerikos juodaodė moteris susitaršiusiais, retais, žilais plaukais. Ji apsirengusi namų darbo suknele, ant nosies — akiniai. Senutė tokia liesa, kad, regis, net lengvas vėjelis galėtų ją parversti, pakelti į aukštą žydrą dangų ir nunešti iki paties Džulisburgo Kolorade. Instrumentas, kuriuo ji groja (ko gero, kaip tik jo svoris prilaiko moterį ant žemės), — tai „gitara“, ir sapnuodamas Nikas galvoja: „Tai šit kaip skamba „gitara“. Puikiai“. Jis jaučia, kad stebėdamas ant savo lūšnelės slenksčio, viduryje Nebraskos kukurūzų laukų, sėdinčią negrę galėtų štai šitaip prastovėti visą likusią dieną ir klausytis jos dainos, aidinčios čia, Polko apygardoje, į vakarus nuo Omahos ir šiauriau Osiolos. Jos veidas suaižytas milijono raukšlelių, kaip valstijos žemėlapis su dar nenusistovėjusia geografija — jos rudus šagrenės skruostus vagoja upės ir kanjonai, kalvagūbriai ant smakro, akių įdubimai.

Akompanuodama sau sena gitara, ji vėl užgiedojo:

Jėė-zau, atsikelk ir ateik,

Ateik ir mums džiaugsmą suteik.

Kodėl gi Tavęs vis nėra?

Nors dabar... Tau skirta valanda.

Ach, dabar... Tau skirta valanda,

Nes dabar...

Ji atsargiai kaip vaiką guldo gitarą sau ant kelių ir gestu vilioja Niką artyn. Nikas prisiartina. Jis sako, kad norėjo tik pasiklausyti jos giedojimo, giesmė nuostabi.

— Ką gi, giedojimas — tai Dievo palaima. Aš tai darau mažne kiauromis dienomis... Kaip tu susidorojai su tuo tamsiaveidžiu žmogumi?

— Jis mane išgąsdino. Aš bijau...

— Berniuk, tu ir turi bijoti. Net medis patamsyje, jeigu į jį pažiūrėsi tam tikru kampu, gali išgąsdinti. Visi mes mirtingi, garbink Viešpatį.

— Bet kaipgi aš jam pasakiau „ne“? Kaipgi?

— O kaip tu kvėpuoji? Kaip sapnuoji? To niekas nežino. Bet tu vis ateik pas mane. Kada tik nori. Mane vadina motina Abigeile. Esu pati seniausia moteris šiuose kraštuose ir iki šiol pati kepu biskvitus. Ateik pas mane bet kuriuo metu ir atsivesk su savimi draugus.

— Bet kaip aš iš viso šito išsikapstysiu?

— Telaimina tave Dievas, berniuk, niekas, išskyrus Jį, negali tau padėti. Paprasčiausiai tikėkis visa ko geriausio ir ateidinėk pas motušę Abigeilę, kada tik panorėsi. Manau, kad būsiu šičia; ir pernelyg nesidairyk į šalis. Ateidinėk pas mane. Aš būsiu čia...