Stephen King - Dvikova

*

...čia, šioje vietoje...

Nikas pamažu budinosi, ir pamažu nyko Nebraska, ir bręstančių kukurūzų kvapas, ir tamsus raukšlėtas motušės Abigeilės veidas. Realusis pasaulis skverbėsi į jo sąmonę, ne tiek pakeisdamas sapno pasaulį, kiek šį užklodamas, kol užpildė visą jo esybę.

Jis buvo Sojoje, Arkanzaso valstijoje, jį vadino Niku Androsu, jis niekuomet nekalbėjo ir niekuomet negirdėjo „gitaros“ garsų... bet dar vis tebebuvo gyvas.

Atsisėdo ant gulto, užsikėlė koją ir apžiūrėjo žaizdą. Patinimas kiek atslūgo. Aštrus skausmas praėjo, koją tik nemaloniai maudė. „Aš sveikstu, — su dideliu palengvėjimu pamanė Nikas. — Manau, kad man bus viskas gerai“.

Jis atsistojo ir nušlubčiojo prie lango. Koja nesilankstė, bet tai buvo tasai sustingimas, kuris po šiokios tokios mankštos praeina savaime. Nikas pažvelgė į numirusį miestą — jau ne Soją, o Sojos lavoną — ir suprato, kad šiandien jam tiesiog būtinąjį palikti. Jis negalės labai toli nuklibinkščiuoti, bet juk turi būti kelionės pradžia. Kur eiti? Jam atrodė, kad žino, kaip atsakyti ir į šį klausimą. Sapnai lieka sapnais, bet pradžioje ne prošal patraukti į šiaurės vakarus. Į Nebraską.

*

Nikas išvažiavo iš miesto dviračiu liepos trečiąją dieną, penkiolika minučių po pirmos. Ryte jis susikrovė kuprinę, dėl viso pikto įsimesdamas kelis pakelius penicilino, taip pat kelias skardinėles jo mėgstamos konservuotos pomidorų sriubos su priedais. Be to, pasiėmė su savimi šovinių pistoletui ir dėžutę su virtuviniais įrankiais.

Jis ilgai klajojo gatvėmis, dirsčiojo į garažus, kol galų gale rado tai, ko ieškojo: jo ūgiui tinkantį dešimties pavarų dviratį. Lėtai numynė Meino gatve; jo sužeista koja, sukdama pedalus, po truputį apšilo. Nikas keliavo šiaurėn, o jo šešėlis, judėdamas įkandin savo juodu dviračiu, sekė jam iš paskos. Jis važiavo pro medžių šešėliuose skęstančius nuostabius, bet šaltus priemiesčio namelius su amžiams nuleistomis užuolaidomis.

Tą naktį praleido fermerio namelyje, už dešimties mylių į vakarus nuo Sojos. Liepos ketvirtosios vakarop jis jau buvo bemaž šalia Oklahomos. Ant žemės leidosi nakties tamsa, o jis stovėjo kitos fermos kieme, pakėlęs veidą į dangų ir stebėdamas meteoritų lietų, apšviečiantį tamsą šalta balta ugnimi. Niekuomet jis nebuvo regėjęs nieko nuostabesnio. Kad ir kas jo lauktų prieš akis, Nikas buvo laimingas, kad tebėra gyvas.

41 skyrius

Pusę devintos ryte Larį pažadino paukščių čiulbesys ir saulės šviesa. Kiekvieną rytą nuo to laiko, kai jiedu su Rita paliko Niujorką, jis pabusdavo nuo paukščių čiulbesio ir saulės šviesos. Ir, jeigu jums toks palyginimas geriau patinka, tarsi nuo gundančio papildomos premijos prievilo, draudžiant savo gyvybę, — nuo gardžiai kvepiančio oro tyrumo ir gaivos. Netgi Rita į tai atkreipė dėmesį. Laris nuolat galvojo: „Na ką gi, jeigu ir toliau viskas taip klostysis, ir tai bus neblogai“. Bet darėsi vis geriau ir geriau. Darėsi taip gera, kad kilo abejonė, kas gi buvo šioje planetoje iki šiol? Buvo įdomu, ar visuomet taip kvepėjo oras Minesotos šiaurėje arba Oregone, vakarinėje Uolinių kalnų dalyje.

Gulėdamas savojoje miegmaišio pusėje, po žemu dvivietės palapinės stogu, kuri liepos antrosios rytą Pasike papildė jų bagažą, Laris prisiminė kaip Elas Spelmenas, vienas iš grupės „Nudriskėliai“ dalyvių, mėgino prikalbinti Larį leistis su juo ir dar dviem ar trim vaikinais į žygį. Jie ketino patraukti į rytus, pernakvoti Las Vege, paskui nukeliauti ton Kolorado valstijos vieton, kuri vadinosi Lavlendu [* Love land (angl.) — meilės žemė]. Mat rengėsi kokias penkias dienas pagyventi palapinėse, kalnuose šalia Lavlendo.

— Visą šį šlamštą apie Uolinius kalnus gali pasilaikyti Džonui Denveriui [* Kantri stiliaus dainų atlikėjas], — su patyčia tuomet atrėžė Laris. — Jūs sugrįšite sukandžioti moskitų, galbūt netgi žaizdoti nuo nuodingųjų gebenių, kuriomis yra apžėlusios tos vietos. O štai jeigu jūs apsigalvosite ir norėsite praleisti penketą dienelių Vege, duokite žinią.

Bet greičiausiai anas žygis būtų buvęs panašus į dabartinę jų kelionę. Pats sau vienas, be įkyraus pašalinio zyzimo (išskyrus Ritą, bet dabar Laris visiškai normaliai su ja sutarė), gryname ore, sveikas, gilus miegas, jokio sukinėjimosi, vartymosi, paprasčiausiai — bach! — nukritai ir išsijungei tarytum būtum apsvaigintas plaktuko smūgio per galvą. Jokių problemų, išskyrus tai, kur patraukti rytojaus dieną ir kiek laiko prireiks nusigauti iki tos vietos. Tai buvo tiesiog nuostabu.

Ir šis rytas netoli Beningtono Vermonto valstijoje, į kurį dabar jie rengėsi keliauti 9-uoju plentu, šis“ rytas buvo kažkoks ypatingas. Tai buvo Palaimintoji Liepos Ketvirtoji, Nepriklausomybės diena.

Laris atsisėdo miegmaišyje ir dirstelėjo į Ritą, bet ją tebegaubė persipynę šviesotamsos šešėliai, ji vis dar tebebuvo linijų forma po peltakiuotu miegmaišio audiniu ir susivėlusių plaukų banga. Ką gi, šiandien rytą jis pažadins ją ganėtinai subtiliai.

Laris savo pusėje prasegė miegmaišio užtrauktuką ir nuogas išlindo lauk. Sekundę jo kūnas pašiurpo, bet tuoj pat paglostė saulės įšildytas oras (jau buvo dvidešimt vienas laipsnis šilumos). Dienelė vėl žadėjo būti karšta. Laris išsiropštė iš palapinės ir su malonumu atsitiesė.

Šalia palapinės stovėjo 1200 kubinių centimetrų motociklas „Harlis Devidsonas“, švytėte švytintis juodu metalu ir chromuotomis detalėmis. Kaip ir palapinę su miegmaišiu motociklą jie susirado Pasike. Iki tol atsisveikino su trim mašinom, dvi paliko ant plento dėl didelės automobilių grūsties, o trečioji įklimpo į purvą, kai Laris mėgino apsukti du vienas į kitą įsirėžusius sunkvežimius. Motociklas išsprendė visas problemas. Juo galima buvo lėtai apvažiuoti dideles transporto sangrūdas. Kai pasitaikydavo visiškai aklinas kamštis, motociklą galima buvo stumti kelkraščiu arba šaligatviu, be abejo, jeigu toks apskritai pasitaikydavo. Ritai visa tai ne itin patiko, — sėdėdama ant galinės sėdynės, ji nervinosi ir pirštais kibiai įsikirsdavo į Lario nugarą, — bet ir jai teko pripažinti, jog motociklas — vienintelis praktiškas problemos sprendimas. Nuo to laiko, kai ėmė važiuoti kaimo vietovėmis, jiedu sukorė didelį kelio galą. Liepos antrosios vakare perkirto Niujorko valstijos ribą ir pasistatė palapinę Kvorvilio priemiestyje. O liepos trečiąją, temstant, pasuko rytų pusėn ir įvažiavo į Vermontą. Ir štai šiuo metu jie buvo netoli Beningtono.

Pasistatė palapinę ant kalvos priešais miestelį, ir dabar, stovėdamas greta motociklo, Laris negalėjo atitraukti žvilgsnio nuo po jo kojomis besidriekiančios idiliškos mažo Naujosios Anglijos miestelio panoramos. Dvi švarutėlės akinančiai baltos bažnyčios, kurių bokštų smailės kilo aukštyn, tarsi norėdamos prisiliesti prie žydro rytmetinio dangaus; pilko mūro statinys, visas apsivijęs gebenėmis, — greičiausiai privati mokykla; fabrikas, keli įprasti mokyklų pastatai iš raudonų plytų; daug žaliu vasaros apdaru pasidabinusių medžių. Bet iš fabriko kamino nekilo joks dūmas, taip pat daugybė blizgančių, tarytum žaislinių automobilių, buvo kaip pakliuvo sustatyta pagrindinėje gatvėje, pratęsiančioje jų pasirinktą kelionės plentą, todėl reginys atrodė kiek nerealus ir kėlė nerimą. Ir vis dėlto saulėtoje tyloje (absoliučioje, neminint paukščių čiulbesio) Laris būtų galėjęs pakartoti mėgstamą dabar jau velionės Irmos Fajet posakį, jeigu kada nors būtų pažinojęs šią sentimentalią ledi: nedidelis praradimas.