Stephen King - Dvikova

Nikas palietė ranka Tomo krūtinę, sustabdydamas žodžių srautą.

— Ką? — paklausė Tomas.

Nikas apibrėžė ranka ratą, parodydamas į centrinės miestelio dalies pastatus. Jis groteskiškai pavaizdavo nustebusį veidą, pakeldamas antakius, palenkdamas į šalį galvą ir pasikrapštydamas pakaušį. Paskui pirštais pavaizdavo einančio žmogaus judesius ir baigė klausiamai pažvelgdamas į Tomą. Tai, ką pamatė, jį suneramino. Tomo veidas pasidarė bejausmis kaip negyvėlio. Vos prieš kelias akimirkas tokios ryškios jo akys pavirto blausiai melsvais akmenukais. Prasižiojo burna, parodydama Nikui nebaigtus kramtyti traškučius. Ant kelių sustingo rankos.

Sunerimęs Nikas pasilenkė jį paliesti. Bet nesuspėjo to padaryti, kai Tomo kūnas sukrutėjo. Suvirpėjo blakstienos, ir jo akys vėl prisipildė gyvybės, kaip vanduo pripildo tuščią stiklinę. Tomas nusišypsojo. Jeigu virš jo galvos dabar būtų pasirodęs balionas su užrašu EUREKA, tai taptų tiksliausiu apibūdinimu.

— Tu nori sužinoti, kur pradingo visi žmonės! — sušuko Tomas.

Nikas iš visų jėgų sukinkavo galva.

— Na, aš manau, jie visi išvažiavo į Kanzas Sitį, — pratarė Tomas. — Tiksliai! Jie amžinai kalbėdavo, kad šis miestelis pernelyg mažas. Čia niekas nevyksta. Jokių pramogų. Net riedučiais nėra kur pasivažinėti. Mano mama visuomet sakydavo, kad jeigu žmonės išvažiuoja, tai jie nebegrįžta. Pavyzdžiui, kaip mano tėvas — jis pabėgo su Bumerio baro padavėja. Todėl aš manau, kad visi jie susiruošė ir vienu metu išvažiavo. Ko gero, į Kanzas Sitį, argi ne taip? Tikriausiai ten jie ir išvažiavo. Išskyrus misis Bleikli ir mano mamą. Jėzus netrukus pasiims jas į rojų.

Tomas vėl atnaujino savo ankstesnį monologą.

„Išvažiavo į Kanzas Sitį, — pamanė Nikas. — lš to, ką žinau aš, tai irgi įmanoma. Visi išlikę liūdnoje planetoje įsikibo į Viešpaties ranką ir arba iškeliavo į paskutinę kelionę, arba į Kanzas Sitį“.

Jis atsilošė atgal, akys prisipildė švino. Tomo žodžiai tarsi išnyko ir pavirto nerišliu srautu, primenančiu šiuolaikinę poeziją:

mama pasakė

nevalia

bet aš jiems aš jiems pasakiau

geriau nesusidėti

Praėjusią naktį, kurią jis praleido daržinėje, jam sapnavosi košmarai, ir dabar, pilve jausdamas sotumą, tenorėjo vienintelio...

Čia tai bent...

Dieve mano...

Ir Nikas užsnūdo.

*

Prabudęs jis pirmiausiai didžiai nustebo (taip atsitinka po gilaus dienos įmygio), kodėl taip smarkiai suprakaitavo. Kai atsisėdo, viską suprato. Buvo penkiolika minučių po ketvirtos; jis miegojo daugiau kaip dvi su puse valandos, ir iš už paminklo išniro saulė. Bet ir tai dar ne viskas. Tomą Kaleną užplūdo rūpestingumo banga, ir jis Niką užklojo, kad šis nesušaltų. Dviem užtiesalais, o ant viršaus dar pūkine antklode. Nikas nubloškė juos šalin, atsistojo ir pasirąžė. Tomo niekur nesimatė. Nikas lėtai patraukė per aikštę, svarstydamas, ką jam daryti — ir apskritai, ar ką nors daryti — su Tomu. Silpnaprotis draugužis tolimajame aikštės gale kažką šlamštė iš skardinio indelio. Rinkdamasis sau maistą, jis nejautė jokios sąžinės graužaties, nes, anot paties Tomo, supermarketo durys buvo neužrakintos.

Nikas tingiai pagalvojo, ką Tomas darytų, jeigu durys būtų užrakintos. Smarkiai išbadėjęs, tikriausiai pamirštų taisykles bei draudimus arba bent jau nekreiptų į tai dėmesio. Bet kas jam atsitiktų, kai maisto produktai pasibaigtų?

Bet ne tai jam kėlė rūpestį. Nedavė ramybės patetiškas atvirumas ir džiaugsmas, su kuriuo jį pasitiko Tomas. Ko gero, jis tikrai yra protiškai atsilikęs, bet ne taip, kad jo neslėgtų vienatvė. Jo mama ir tetulė mirė. Tėvas juos paliko dar kiek anksčiau. Jo šeimininkas misteris Norbatas ir visi kiti Mėjaus miestelio gyventojai vieną naktį, kai Tomas miegojo, iškeliavo į Kanzas Sitį, palikdami jį klaidžioti Meino gatve kaip vaiduoklišką marionetę. Ir štai jis pradėjo daryti tokius dalykus, kurie anksčiau jam visai nerūpėdavo, — pavyzdžiui, gerti viskį. Jeigu jis dar kartą pasigers, gali labai sau pakenkti. O jeigu pargrius ir susižeis, kai šalia nebus nieko, kas jam galėtų padėti, tai apskritai reikš jo galą.

Bet... kurčnebylis ir pamišėlis? Kaip jie galėtų vienas kitam padėti? Vienas draugužis negali kalbėti, ir kitas negali mąstyti. Na, ne visiškai taip, Tomas nors ir nedaug, tačiau geba mąstyti, aiman, jis visiškai nemoka skaityti, ir Nikas nepuoselėjo jokių iliuzijų, kas gi atsitiks, kai jis pavargs Tomui Kalenui gestais minti mįsles. Ne dėl to, kad Tomas pavargtų jas spėti. Tik ne dėl to.

Nikas susikišęs rankas į kišenes stabtelėjo prie įėjimo į parką. Ką gi, nusprendė jis, aš galiu praleisti čia su juo naktį. Viena naktis nieko nekeičia. Aš bent jau galiu paruošti jam normalų maistą.

Nuo šios minties truputį pažvalėjęs, jis patraukė Tomo link.

*

Naktį Nikas praleido parke. Jis nežinojo, kur miegojo Tomas. Rytą prabudo šiek tiek sužvarbęs, bet vis tiek jautėsi puikiai. Kai perkirto miesto aikštę, Tomą išvydo palinkusį prie įspūdingo žaislinių mašinėlių autoparko.

Greičiausiai Tomas nusprendė, kad jeigu nėra blogai įsilaužti į misterio Nortono vaistinę, vadinasi, galima įsilaužti ir į kitą vietą. Jis sėdėjo ant šaligatvio krašto, į Niką nusisukęs nugara. Išilgai grįstgatvio buvo išrikiuota apie keturiasdešimt įvairių modelių automobiliukų. Šalia gulėjo atsuktuvas, kuriuo jis atidarė vitriną. Čia stovėjo „Jaguarai“, „Mersedesai“, „Rols Roisai“, „Bentlis“ ilgu citrininio žalsvumo kapotu, „Lambordžini“, „Kordas“, keturių pėdų „Pontiakas Bonevilis“, „Korvetė“, „Maserati“ ir netgi, išgelbėk ir apsaugok mus, Viešpatie, 1933 metų „Muno“ modelis.

Tomas pakerėtas juos tyrinėjo, išstumdavo iš garažo, prie žaislinės degalinės pildavo kurą. Kaip pastebėjo Nikas, remonto skyriuje dirbo vienas keltuvas, ir Tomas retsykiais pakeldavo vieną iš mašinų, paskui apsimesdavo, neva ją remontuoja. Jeigu Nikas būtų galėjęs klausytis, tai bemaž absoliučioje tyloje būtų išgirdęs, kaip veikia Tomo Kaleno vaizduotė — brrrrr vibruodavo jo lūpos, kai išvairuodavo automobilį į gudronuotą plentą, čik-čik-čik-ding!, kai dirbo siurblys, š-š-š-š-š, kai leidosi ir kilo keltuvas. O šių garsų tarpuose būtų išgirdęs autoremonto stoties šeimininko ir mažų žmogeliukų mažytėse mašinytėse pokalbius:

— Užpildyti baką, sere? Įprastu? Štai taip! Leiskite man nušluostyti priekinį stiklą, madam. Tualetai? Štai ten už kampo!

O virš viso šito, virš šios mažytės Oklahomos dalies, buvo palinkęs dangaus Viešpats.

Nikas pamanė: „Aš negaliu jo palikti. Aš negaliu taip pasielgti“. Ir visiškai netikėtai jį apėmė toks liūdesys ir nusivylimas, kad akimirką Nikui pasirodė, jog jis netrukus pravirks.

„ Jie išvažiavo į Kanzas Sitį, — pamanė jis. — Štai kas atsitiko. Visi jie išvyko į Kanzas Sitį“.

Nikas perkirto gatvę ir paplekšnojo Tomui per ranką. Tomas pašoko ir dirstelėjo pro petį. Jo lūpose pasirodė plati prasikaltusio žmogaus šypsena, o veidą užliejo raudonis.

— Aš manau, kad tai mažiems berniukams, o ne suaugusiems vyrams, — tarė jis. — Žinau tai, tėtis man sakė.

Nikas šypsodamasis gūžtelėjo pečiais ir skėstelėjo į šalis rankas. Tomas pajuto palengvėjimą.

— Dabar tai mano. Jeigu panorėsiu, bus mano. Jei tu gali įeiti vaistinėn ir pasiimti iš jos, ką panorėjęs, tai ir aš galiu imti, ko tik užsimanau. Argi ne taip? Juk aš neprivalau viso šito grąžinti?