Stephen King - Dvikova

Laris pargriuvo ir susitrenkė galvą.

Pasaulis paniro į tamsą, o po to sugrįžo ryškiais tvyksniais. Laris persibraukė delnu per smilkinį. Ranka sudrėko krauju. Nesvarbu. Spjaudžiau ir gaudžiau, kaip sakydavo šviesiajame ir šlovingajame septintojo dešimtmečio viduryje. Ko vertas kritimas ir stuktelėjimas galva, palyginti su pastarąja savaite, kai jį nuolat kankina košmarai ir prabunda su įstrigusiu gerklėje riksmu? Jeigu klyktelėtum balsu ir nuo šito prabustum, tai išsigąstum dar labiau.

Sapnuose jis vis sugrįždavo į Linkolno tunelį. Kažkas sekė jam įkandin, bet sapnuose tai buvo ne Rita. Tai buvo pats velnias. Jis sėlindavo prie Lario su niūria sustingusia šypsenėle. Tamsos žmogus nebuvo vaikščiojanti mirtis, bet atrodė dar baisesnis nei mirties įsikūnijimas. Laris bėgdavo, apimtas naktiniams košmarams būdingos kiaurai persmelkiančios panikos, šokinėdavo per nematomus lavonus, žinojo, kad jie spokso į jį stiklinėmis pastėrusių trofėjų akimis iš savo automobilių, užstrigusių apmirusiame kelių eismo sraute, jis bėgdavo, bet kokia buvo iš to bėgimo nauda, jeigu juodasis velnias, mistinis sutvėrimas, turėdamas stebuklingos regos jėgą, matė tamsoje? O paskui šis Tamsos žmogus imdavo tyliai, bet veriančiai dainuoti: „Eikš, Lari, eikš, mes pasieksime tai draaauge, Laaarri...“

Jis jau jausdavo Tamsos žmogaus alsavimą į savo petį ir kaip tik tuo metu imdavo kapanotis iš sapno, iš košmaro juodumos, ir riksmas užstrigdavo jo gerklėje it karštas kaulas, arba buvo bemenk pasirengęs atitrūkti nuo jo lūpų, toks skardus, kad būtų prižadinęs net mirusį.

Dieną Tamsos žmogaus regėjimai jo nekamuodavo. Juodaveidis dirbo griežtai vien naktinę pamainą. Gi dieną jį apimdavo begalinio vienišumo pojūtis, įsikirsdavo į smegenis aštriais kažkokio nenumaldomo graužiko — žiurkės ar žebenkšties — dantimis. Dienomis jo mintys nuolat sugrįždavo prie Ritos, Nuostabiosios Ritos, atskaitos taško. Savo mintyse Laris daug kartų ją apversdavo ir regėdavo akių plyšelius, primenančius skausmo kančiose nusigalavusio gyvūno nustebusias akis, taip pat burną, kurią jis tiek kartų bučiavo, dabar gi pripildytą dvokiančios žalios masės. Ji numirė taip lengvai, naktį, tame pačiame miegmaišyje, o štai dabar jis...

Ką gi, kuoktelėjo. Juk taip? Būtent šitai jam atsitiko. Jis kuoktelėjo.

— Beprotybė, — suvaitojo Laris. — O Viešpatie, aš kraustausi iš proto.

Kažkuri jo dalelė, dar išsaugojusi racionalaus mąstymo likučius, pripažino, jog tai visiškai įmanoma, bet šiuo metu jis kentėjo nuo saulės smūgio. Po to, kas nutiko Ritai, Laris neįstengė vairuoti motociklo. Paprasčiausiai neįstengė ir viskas: jo smegenyse susidarė kažkokia blokuojanti zona. Nuolat matė save tiesiog ištiškusį ant plento. Todėl galų gale liovėsi save prievartauti ir nuo to laiko ėjo pėsčiomis — kiek dienų? Keturias? Aštuonias? Devynias? Jis nežinojo. Jau dešimtą ryto tikriausiai buvo ne mažiau kaip trisdešimt laipsnių, gi dabar, ketvirtą valandą popiet, saulė plieskė kiek įmanydama, o jis nė kepurės neturėjo.

Laris nevaliojo prisiminti, prieš kiek dienų jis metė šalin motociklą. Ne vakar ir, ko gero, netgi ne užvakar (galbūt, bet greičiausiai ne, nors kokią tai turėjo reikšmę? Jis nulipo nuo motociklo, nuspaudė sankabą, paskui greičio rankeną ir sankabą atleido. Motociklas ištrūko iš jo drebančių rankų kaip dervišas [* Dervišas — musulmonų sufijų elgetaujantis vienuolis]ir nurūko vinguriuodamas plentu kažin kiek į rytus nuo Konkordo. Laris pamanė, kad miestelis, kuriame jis nugalabijo savo motociklą, vadinosi Gosviliu, nors ir tai neturėjo jokios reikšmės. Reikalas tas, kad motociklas jam daugiau nebetiko. Laris nedrįso važiuoti didesniu nei penkiolikos mylių per valandą greičiu, bet netgi taip lėtai vilkdamasis, jis sapnavo košmarus, kuriuose regėjo save skriejantį per vairą, skilusia kaukole arba pasukantį už kampo ir įsirėžiantį į apvirtusį sunkvežimį, pavirstantį ugnies kamuoliu. O paskui užplūsdavo tas velniškas karštis, ir jis bemaž regėjo ant kelio ženklų išbraižytą žodį „BAILYS“. Ar tikrai buvo tokie laikai, kai jis motociklą vertindavo ne kaip kažin kokį savaime suprantamą dalyką, bet ir mėgavosi juo važiuodamas, jausdamas greitį, kai veidu skrodė vėją ir už šešių pėdų nuo savo kulnų regėjo pranykstančią šaligatvio juostą? Taip. Kai su juo buvo Rita, kol Rita nepavirto kažin kuo, žalia bjaurastimi užkimšta burna ir akimis-plyšeliais, jis iš tiesų tuo mėgavosi.

Taigi jis leido motociklui sudužti, o paskui su siaubu ir baime ilgai jį stebėjo, tarytum motociklas būtų galėjęs kokiu nors būdu pakilti ir jį, Larį, užpulti. „Nagi, — pamanė jis, — nurimk, mulki“. Bet motociklas gyvaliojo dar labai ilgai. Labai ilgai jis staugė ir kriokė; beprasmiškai sukosi užpakalinis ratas daubos apačioje, alkana grandinė siurbė į save išdžiūvusią žolę ir pernykščius nukritusius lapus, iškvėpdama debesis rudų, karčiai kvepiančių dulkių. lš chromu blizgančio išmetimo vamzdžio kilo mėlyni dūmai. Netgi kai Laris pasitraukė pakankamai toli, jis vis tiek tebegalvojo, kad ir čia esama kažin ko antgamtiško, kad motociklas gali savarankiškai pakilti iš savo kapavietės ir praryti jį... Arba sykį jis grįžtelės atgalios ir pamatys savo motociklą, tą prakeiktą gelžgalį, taip ir neįstengusį užgesti bei ramiai nusigaluoti, baisiu stūgsmu atlekiantį plentu jam iš paskos, su virš vairo palinkusiu tuo pačiu tamsiaveidžiu vyru, tuo kietu riešutėliu, o ant užpakalinės sėdynės besiplaikstančiu vėjyje baltu kelnių šilku važiuos Rita Blekmur, baltesnių už kreidą veidu, akimis-plyšeliais, išdžiūvusiais, negyvais kaip žolės stiebeliai žiemą plaukais. Kol Lario galvoje šmėsčiojo šie regėjimai, motociklas pagaliau ėmė rimti, gokčioti, čiaudėti, šaudydamas išmetimo vamzdžiu, o kai apmirė galutinai, Laris pažvelgė žemyn į jį apgailestaudamas, tarsi būtų nužudyta kažkokia jo paties dalis. Be motociklo jis negalėjo suardyti ir nugalėti tylą, o tyla tam tikra prasme buvo netgi blogiau už mirties baimę arba baimę išeiti amžinybėn dėl autokatastrofos. Nuo to laiko Laris kulniavo pėsčiomis. Jis perėjo kelis nedidelius miestelius, juose buvo dviračių bei motociklų krautuvėlės, kurių vitrinose stovėjo prekių pavyzdžiai su paruoštais rakteliais, bet kai Laris ilgiau į juos įsižiūrėdavo, tai priešais akis ryškiai ir aiškiai išvysdavo save patį, gulintį kelkraštyje, kraujo klane; tai buvo tarsi košmariškų ir drauge masinančių Čarlso Bendo siaubo filmų scena, kuriuose žmonės žūsta po milžiniškų sunkvežimių ratais arba tampa gigantiškų, gamtoje nežinomų kirminų grobiu, kai šie įsisiurbia į šiltus jų vidurius, o paskui išsiveržia lauk, išsilaisvina, ir Laris, virpėdamas visu kūnu, praeidavo pro šalį ir susitaikydavo su tyla. Jis prasliūkindavo pro šalį, jausdamas, kaip ant viršutinės lūpos prasimuša prakaito lašeliai ir ima stuksėti smilkiniuose.

Laris sulyso — argi galėjo būti kitaip? Ėjo nesustodamas ištisas dienas, kasdien, nuo saulėtekio ligi saulėlydžio. Beveik nemiegodavo. Košmarai pažadindavo ketvirtą valandą, jis užsidegdavo prožektorių ir susiriesdavo šalio jo, laukdamas, kada gi pasirodys saulė, taps pakankamai šviesu, ir jis išdrįs pratęsti savo kelionę. Paskui žingsniuodavo tol, kol pasidarydavo taip tamsu, kad jau neįkušlindavo kelio, tuomet Laris kur nors greitai apsistodavo ir mikliai tarsi patyręs valkata įkurdavo laužą. Prie laužo galėjo ilgai neužmigti, nes iš baimės buvo toks įsijaudrinęs, tarytum jo gyslomis klajotų mažiausiai pora gramų kokaino. O, vaikuti, virpėk, pasnausk ir čiuožk. Visiškai kaip prisiekęs narkomanas jis beveik nieko nevalgė; jis nejautė alkio. Kokainas nežadina apetito kaip ir baimė. Nuo pat ano įsimintino vakarėlio Kalifornijoje Laris neprisilietė prie kokaino, bet jis visą laiką bijojo. Jis sudrebėdavo net nuo tyliausio nakties paukščio klyktelėjimo miške. Priešmirtinė mažo gyvūnėlio, papuolusio į didesnio letenas, dejonė priversdavo jo dvasią nusileisti į kulnus, o širdis vos neiššokdavo iš krūtinės. Laris jau perėjo sublogimo, sulysimo stadijas ir dabar virto prakauliu skeletu. Šiuo metu jis balansavo ant kažkokios metaforiškos (arba metaboliškos) ribos tarp išsekimo ir distrofijos. Laris užsiželdė barzdą, kuri buvo ganėtinai keista, rudos ir auksinės spalvos, keliais tonais šviesesnė už jo ševeliūrą. Akys įkrito; jos žybčiojo iš gilių akiduobių kaip į spąstus pakliuvę pasimetę žvėreliai.