Stephen King - Dvikova

Džo buvo iš Epsomo, Nadina tai žinojo, kadangi kaip tik ten ir sutiko berniuką. Gi pati Nadina buvo kilusi iš Pietų Barnstedo — miestelio už penkiolikos mylių į šiaurės vakarus nuo Epsomo. Ji metodiškai ieškojo kitų sveikų žmonių, nejausdama ypatingo noro palikti savo namą ir gimtąjį miestelį. Nadina šukavo vietovę vis platėjančiais koncentriniais apskritimais, bet rado tik Džo, klejojantį ir karštligiškai degantį nuo kažkokio laukinio gyvūno įkandimo... Sprendžiant iš įkandimo dydžio, žiurkės ar voverės. Jis sėdėjo pievelėje priešais namą Epsome, apsirengęs vien šortais, gniauždamas delne peilį mėsai pjaustyti, tarsi akmens amžiaus laukinio arba mirštančio, bet dar vis agresyvaus pigmėjo įsikūnijimas. Nadinai jau buvo tekę susidurti su infekcijomis. Ji įnešė berniuką į namą. Ar tai buvo jo namas? Mergina manė, kad tikriausiai taip ir yra, bet tvirtai to nežinojo, juk Džo jai to nepasakė. Namuose buvo mirusių žmonių, daug negyvėlių: motina, tėvas, trejetas vaikų, pačiam vyriausiam buvo maždaug penkiolika metų. Nadina susirado miestelyje gydytojo kabinetą ir pasiėmė antibiotikų, dezinfekuojančio tirpalo, tvarsčių. Ji neišmanė, kuris antibiotikas tiktų geriausiai, ir žinojo, kad netinkamai parinkti vaistai berniuką gali pribaigti, bet jeigu jinai nieko nesiims, tai berniukas tikrai numirs. Įkąsta buvo kulkšnin, ir toji smarkiai sutino. Nadiną lydėjo sėkmė. Po trejeto dienų kulkšnis įgavo normalų pavidalą, o temperatūra nukrito. Berniukas ja patikėjo. Akivaizdu, kad jis daugiau niekuo nepasitikėjo. Prabudusi rytą, rasdavo jį prisiglaudusį prie savęs. Jie nukeliavo į didelį baltą fermerio namą. Nadina pavadino jį Džo. Tai nebuvo jo vardas, bet Nadinai, dirbusiai mokytoja, kiekviena mergaitė, kurios vardo ji nežinojo, pavirsdavo Džeine, o berniukas Džo. Pro šalį praėjo kareivis, juokdamasis ir kaip įmanydamas plūsdamas leitenantą Mortoną. Džo norėjo užpulti jį iš pasalų ir nužudyti savuoju peiliu. O dabar štai šitas žmogus. Nadina nedrįso atimti iš berniuko peilį, nes tasai buvo Džo tarytum koks talismanas. Mėginant tai padaryti, jis galėjo nukreipti savo ginklą į ją. Netgi miegodamas jis gniaužė peilį rankoje. Kartą Nadina pabandė ištraukti peilį iš jo saujos, greičiau norėdama įsitikinti tokio veiksmo galimybe, nei iš tiesų nusprendusi tai padaryti. Džo akimirksniu prabudo, nekrustelėdamas nė vienu raumeniu. Ką tik jis ramiai sau miegojo. O kitą akimirką rytietiškai įkypos melsvai žalios akys žvelgė į ją su tramdomu įniršiu. Tyliai suurgzdamas, jis patraukė peilį į save. Berniukas nekalbėjo.

Dabar jis stovėjo pakeldamas peilį, nuleisdamas ir vėl pakeldamas. lš jo krūtinės išsiveržė urzgimas, berniukas kišo peilį į durų plyšį.

Nadina prisiartino prie jo iš už nugaros, nė nemėgindama žengti tyliai, bet Džojos negirdėjo; berniukas buvo paskendęs savo asmeniniame pasaulyje. Žaibiškai, dar nesuvokdama, ką ketina daryti, Nadina sugriebė paaugliui už riešo ir iš visų jėgų pasuko jo ranką prieš laikrodžio rodyklę.

Džo sušnypštė, o Laris Andervudas miegodamas sujudėjo, apsivertė ir vėl nurimo. Peilis nukrito į žolę, dantytuose ašmenyse atsispindėjo mėnulis. Džo vėrė ją piktomis, smerkiančiomis ir nepatikliomis akimis. Nadina atsakė į jo žvilgsnį abejingumu. Ji mostelėjo ranka ton pusėn, iš kurios jie atėjo. Džo tūžmingai papurtė galvą ir dūrė pirštu į verandą bei tamsų siluetą miegmaišyje. Paskui pademonstravo visiškai aiškų, siaubingą gestą, nykščiu persibraukdamas per gerklę. O po to nusišypsojo. Nadina anksčiau niekuomet nematė jo besišypsančio, ir nuo šios šypsenos jos nugara perbėgo skruzdės. Sunku įsivaizduoti nuožmesnę šypseną, net jeigu šie blizgantys balti dantys apsinuogintų nuo dar platesnio vypsnio.

— Ne, — tyliai pratarė ji. — Arba aš tuoj pat jį pažadinsiu.

Džo sunerimo ir skubiai ėmė kratyti galvą.

— Tuomet eime su manimi. Laikas miegoti.

Berniukas pažvelgė į peilį, paskui vėl į ją. Įtūžis iš jo veido prapuolė, ir jis bematant tapo panašus į mažą vaiką, kuris viso labo norėjo atgauti savo žaisliuką. Nadina suprato, kad dabar kaip tik tinkamas momentas priversti jį atiduoti peilį, paprasčiausiai valdingai pakratyti galvą: „Ne“. Bet kas paskui? Ar jis neims šaukti? Jis taip vapėjo, kai pamišęs kareivis dingo iš akiračio. Rėkė, vapėjo — garsus, neartikuliuotus siaubo ir neapykantos garsus. Ar norėjo ji sutikti šio vyriškio, dabar miegančio savo miegmaišyje, žvilgsnį naktį, kai šie siaubingi garsai trikdys jos tylą?

— Tu eisi su manimi?

Džo linktelėjo.

— Gerai, — ramiai pratarė ji. Jis žaibiškai pasilenkė ir pasigriebė peilį.

Jiedu sugrįžo drauge, ir berniukas patikliai susirangė šalia jos, pamiršęs — bent jau kuriam laikui — apie svetimąjį. Apkabino ją ranka ir užmigo. Nadina pajuto seną, gerai pažįstamą maudžiantį skausmą ties juosmeniu, daug gilesnį ir viską apimantį, nei skausmas nuo fizinio persitempimo. Tai buvo moteriškas skausmas, ir čia nieko nebuvo įmanoma pakeisti. Nadina užmigo.

*

Ji prabudo ankstyvą priešryčio valandą — sušalusi ir sunerimusi, ūmai išsigandusi, kad Džo galėjo pergudrauti — sulaukti, kol ji užmigs, nusėlinti atgal prie to namo ir perpjauti miegančiam vyriškiui gerklę. Džo ranka jos jau nebuvo apglėbusi. Ji jautėsi atsakinga už šį berniuką, šį atsakomybės jausmą ji visuomet patirdavo matydama vaikus, kuriems šis pasaulis buvo ne itin palankus, bet jeigu berniūkštis vis dėlto padarė, ką sumanęs, jinai nenaudėlį gerokai pamokys. Atimti dar vieno žmogaus gyvybę, kai ir šiaip pernelyg daug prarasta, — tai jau neatleistina nuodėmė. Be to, ji daugiau negalėjo pasilikti drauge su Džo — būti su juo kartu atrodė tas pat, kaip įniršusio liūto narve. Kaip ir liūtas, Džo negalėjo (arba nenorėjo) kalbėti; jis gebėjo tik urgzti trūkčiojančiu vaikišku balsu.

Atsisėdusi Nadina pamatė, kad berniukas vis dėlto yra netoliese. Paprasčiausiai miegodamas jis šiek tiek nusirito šalin, štai ir viskas. Miegojo kaip kūdikis, susisukęs į antklodę, įsikišęs burnon nykštį, o kita ranka gniauždamas peilio rankeną.

Vis dar pusiau snūduriuodama, ji perėjo per žolę, nusišlapino ir sugrįžo prie savo patalo. Atsibudusi vėliau, Nadina nesijautė visiškai tikra, ar buvo pakirdusi naktį, ar visa tai tik susapnavo.

*

Jeigu ką nors ir sapnavau, pamanė Laris, tai turėjo būti malonūs sapnai. Bet jis nė vieno neįstengė prisiminti. Jautėsi ankstesniuoju Lariu Andervudu ir galvojo, kad šiandien bus gera diena. Šiandien jis pamatys vandenyną. Laris susuko miegmaišį, pririšo jį prie dviračio bagažinės, sugrįžo pasiimti kuprinės... ir apmirė.

Cementuotas takelis vedė prie verandos laiptelių, o iš abiejų pusių prie jo glaudėsi aukšta, sultingai žalia žolė. lš dešinės, arčiau slenksčio, rasa padengta žolė buvo palinkusi. Kai rasa išdžius, žolės stiebeliai atsities, bet kol kas ji tebesaugojo pėdų atspaudus. Jis buvo miesto gyventojas (greičiau Hanteris Tompsonas [* Knygos apie „Pragaro angelus“ — motociklininkų gaujas — autorius]nei Džeimsas Fenimoras Kuperis) ir nieko neišmanė apie mišką, bet reikia būti visiškai aklam, kad nesuprastum, jog čia būta dviejų: didelio ir mažo. Naktį jie prisiartino prie verandos ir žiūrėjo į jį. Larį išmušė karštis. Jam nepatiko šis paslaptingumas, bet dar mažiau jam patiko pirmieji sugrįžusios baimės prisilietimai.

Jeigu jie neilgai trukus neapsireikš, pamanė jis, aš pasistengsiu pats juos surasti. Puiki mintis, kad jis tai gali padaryti, grąžino Lariui pasitikėjimą savo jėgomis. Jis čiupo kuprinę ir leidosi kelionėn.