Stephen King - Dvikova

— Didesnę laiko dalį manęs neapleido baimė, — atsargiai pratarė jis, — kadangi buvau vienišas. Tai tarytum kažkokia paranoja. Tarsi visą šį laiką būčiau laukęs, jog netrukus mane užpuls indėnai ir nuims skalpą.

— Kitais žodžiais tariant, jūs liovėtės ieškojęs namelio ir pradėjote ieškoti žmonių.

— Taip, ko gero.

— Jūs radote mus. Tai jau pradžia.

— Aš manau, kad tai jūs mane radote. Ir šis berniukas man kelia nerimą, Nadina. Turiu būti viskam pasirengęs. Jo peilis dingo, bet pasaulis pilnas peilių, kurie tik ir laukia, kada juos paims.

— Taip.

— Galbūt tai pasirodys jums žiauru... — Laris nutilo, tikėdamasis, kad jinai baigs sakyti vietoje jo, bet Nadina apskritai nepratarė nė žodžio, o tik stebeilijo į jį savo tamsiomis akimis.

— Jūs kada nors galvojote jį palikti? — štai toji frazė, išspjauta nelyginant lavina, ir jis vėl kalbėjo kaip nelabai geras vaikinas... bet kalbėjo teisingai — ar sąžininga būtų komplikuoti ir šiaip jau siaubingą situaciją, užsikraunant ant savo pečių atsakomybę už dešimtmetį psichopatą? Jis pasakė Nadinai, kad pasirodys žiaurus, — toks jis ir buvo. Bet juk dabar jie gyveno žiauriame pasaulyje.

Tuo metu į jį įsisiurbė keistos, jūros bangų spalvos Džo akys.

— Aš negalėsiu šitaip pasielgti, — ramiai atsiliepė Nadina. — Aš suvokiu pavojų ir suprantu, kad pirmiausiai šis pavojus gresia jums. Jis pavydus. Berniukas būgštauja, kad jūs galite tapti man svarbesnis už jį. Jis gali pamėginti... pamėginti vėl jus užpulti, kol judu abu nesusidraugausite arba neįtikinsite jo, kad neketinate... — ji nutilo palikdama frazę nebaigtą. — Bet jeigu jį paliksiu, tai bus tolygu žmogžudystei. O aš nenoriu joje dalyvauti. Pernelyg daug numirė, kad žudytum dar bent vieną.

— Jeigu naktį jis perpjaus man gerklę, jūs irgi būsite prie šito prisidėjusi.

Mergina panarino galvą.

Kalbėdamas taip tyliai, kad galėtų girdėti tiktai ji (nežinodamas, ar supranta Džo, kuris įtemptai stebėjo jųdviejų pašnekesį), Laris pratarė:

— Ko gero, jis būtų tai padaręs praėjusią naktį, jeigu nebūtumėte jo sustabdžiusi. Argi tai ne tiesa?

Ji palengva atsakė:

— Visa tai tik prielaida.

Laris nusijuokė:

— Artėjančių Kalėdų vaiduokliai?

Nadina atlošė galvą:

— Aš noriu eiti su tavimi, Lari, bet negaliu palikti Džo. Nuspręsk tu.

— Taip, tu nepalengvini man problemos.

— Šios dienos — ne lengvam gyvenimui.

Laris susimąstė apie tai. Džo sėdėjo kelkraštyje, stebėdamas juos jūros bangų spalvos akimis. O už jų tikros jūros bangos be perstojo plakėsi į uolas, savo kalba murmėdamos slaptose įlankėlėse, kur jos filtravo žemę.

— Gerai, — tarė Laris. — Aš manau, kad tu pavojinga minkštaširdė, bet... tiek to.

— Ačiū, — atsakė Nadina. — Aš būsiu atsakinga už jo veiksmus.

— Bus tiesiog puiku, jeigu jis mane nugalabins.

— Tuomet šitai guls ant mano sąžinės iki pat gyvenimo pabaigos, — pažadėjo Nadina, ir ūmai užplūdęs įsitikinimas, kad visi jos žodžiai apie gyvybės šventumą ne taip jau toli nuo tiesos, nupūtė nuo frazės juokavimo apnašas, ir ji virpėjo. Ne, tarė pati sau. Aš nenužudysiu. Tik ne šitai. Niekuomet.

*

Tą vakarą jie įkūrė stovyklavietę ant minkšto balto smėlio visuomeniniame Velso pliaže. Laris uždegė didelį laužą. Džo atsisėdo priešingoje pusėje, toliau nuo jo bei Nadinos, ir maitino laužą šipulėliais. Atsitiktinai jam pasitaikė kiek didesnis stagaras; berniukas prikišo jį prie ugnies, kol tasai užsiliepsnojo kaip deglas, o paskui nuėjo per smėlį, laikydamas jį rankoje nelyginant įžiebtą šventinę žvakę. Pradžioje jie galėjo stebėti vaikinuko figūrą, kol šis žingsniavo laužo nutviekstame šviesos rate, bet vėliau vien tik judantį deglą, vėjo plaikstomus ugninius karčius. Jūros brizas sustiprėjo, ir pasidarė kiek vėsiau nei per visas prieš tai buvusias dienas. Laris miglotai prisiminė lietaus šlamesį tądien, kai rado savo motiną merdėjančią, o neilgai trukus supergripas įsiveržė į Niujorką tarytum greitasis traukinys. Prisiminė perkūniją ir baltas užuolaidas, kurios, pagautos vėjo šuorų, išsipūsdavo tarytum burės. Laris suvirpėjo, o vėjas pagavo spiralę kibirkščių ir pametėjo jas aukštyn, į juodą, mirguliuojančiomis žvaigždėmis nusėtą dangų. Karštos plėnys, plykstelėdamos kibirkštėlėmis, kilo dar anksčiau. Laris pamanė apie rudenį, dar tokį tolimą, bet dabar jau esantį daug arčiau nei aną liepos dieną, kai jis rado savo motiną, tysančią ant grindų ir klejojančią. Jo niekaip neapleido įtampa. Tolumoje, šiaurinėje pliažo pusėje, švysčiojo Džo deglas. Dėl to Laris pasijuto dar vienišesnis — vienintelis žiburėlis, spingsintis viską apimančioje, neįžvelgiamoje tamsybėje. Atsirito ir ūžtelėjo banga.

— Tu groji?

Nuo Nadinos balso Laris virptelėjo ir pažvelgė į tarp jų ant smėlio gulintį gitaros dėklą. Ši gitara stovėjo atremta į „Steinway“ fortepijoną tame didžiuliame name, į kurį jie įsilaužė ieškodami vakarienės. Laris prikimšo į kuprinę pakankamą kiekį indelių, idant atstatytų per dieną jų suvalgytas maisto atsargas, ir pasidavęs impulsui pasiėmė su savimi gitarą, netgi neatsidaręs dėklo ir nepatikrinęs, kas yra jo viduje, — sprendžiant iš brangaus namo apstatymo, tai turėjo būti gera gitara. Jis negrojo nuo ano beprotiško vakarėlio Malibu, o tai vyko jau prieš šešias savaites. Kitame gyvenime.

— Taip, groju, — atsakė Laris ir suprato norįs groti, bet nėjai, o tam, jog kartais buvo taip gera paprasčiausiai groti, tai ramino. O prie liepsnojančio laužo kas nors tiesiog privalo groti gitara. Ši taisyklė, galima sakyti, buvo iškalta akmenyje.

— Pasižiūrėsime, kas mūsų daliai teko, — pasakė ir spragtelėjo spyneles.

Laris numanė, kad ten turi būti kas nors gero, bet tai, ką išvydo, pranoko visus jo lūkesčius. Tai buvo dvylikastygė „Gibsono“ firmos gitara, nuostabus instrumentas, galbūt netgi pagamintas pagal užsakymą. Tiesa, Laris ne itin gerai tokiuose dalykuose susigaudę, kad galėtų spręsti neabejodamas. Tesuprato, jog gitara papuošta tikru perlamutru, jo plokštelės gaudė oranžiškai raudonus ugnies atspindžius ir vertė juos raibuliuojančiomis šviesos prizmėmis.

— Kokia graži, — pasakė Nadina.

— Taip, tikrai.

Laris perbraukė per stygas. Nors gitara buvo nesuderinta, jos garsas jam patiko. Skambėjo sodriau ir turtingiau nei šešiastygė. Harmoningas, sultingas garsas. Šį puikų turtingą skambesį skleidė plieninės stygos. Jos visos buvo „Black Diamonds“ firmos, garantuojančios tikrą garsą. Laris nusišypsojo, prisiminęs Bario Grego nusiskundimus minkštomis, plokščiomis gitaros stygomis. Jis visuomet jas vadindavo „doleriniu blizgučiu“. Senis Baris, svajojęs tapti Stivu Mileriu.

— Kodėl šypsaisi? — paklausė Nadina.

— Seni laikai, — atsakė jis liūdnai.

Laris derino gitarą iš klausos, vis prisimindamas Barį, Džonį Makolą ir Veiną Stakį. Kai baigė derinti, mergina lengvai paplojo jam per petį, ir Laris pakėlė galvą.

Šalia laužo, pamiršęs rankoje sugniaužtą apdegusį stagarą, stovėjo Džo. Keistos jo akys su neslepiamu susidomėjimu spoksojo į Larį, žiojėjo pravira Džo burna.

Labai tyliai, taip tyliai, kad nuskambėjo tarsi balsu ištarta mintis, Nadina pasakė:

— Muzika turi savo žavesį...

Laris mėgino prisiminti dar vaikystėje jam patikusio seno bliuzo motyvą. Kai jam atrodė, jog melodiją parinko teisingai, išleido ją pavaikštinėti paplūdimiu ir uždainavo... o dainavo Laris visuomet geriau nei grojo.