Stephen King - Dvikova

Apie pusiaudienį pasiekė Velso miestelį kertančią 1-ąją transmagistralę. Jis švystelėjo aukštyn monetą, kuri nukrito ereliu į viršų. Laris pasuko į 1-ąją, pietų kryptimi, palikdamas monetą blizgėti kelio dulkėse. Džo rado ją po dvidešimties minučių ir ėmė tyrinėti, tarsi tai būtų magiškas kristalas. Berniukas įsikišo monetą į burną, bet Nadina privertė dešimtcentį išspjauti lauk.

Už dviejų mylių, keliaudamas plentu žemyn, Laris pirmą kartą išvydo vandenyną — milžinišką mėlyną gyvulį, tądien tingų ir nepaslankų. Jis visiškai skyrėsi nuo Ramiojo ir Long Ailendą supančio Atlanto. Ši vandenyno dalis atrodė geraširdė, bemaž prijaukinta. Vanduo buvo tamsiai mėlynas, kone kobalto spalvos, jis vilnijo banga po bangos ir dužo į uolas. Tirštos ir baltos putos kilo aukštyn, paskui leidosi. Bangos plūdo ir traukėsi ritmingai, monotoniškai šniokšdamos.

Laris pastatė dviratį ir išgyvendamas nepaaiškinamą jaudulį nužingsniavo prie vandens. Jis buvo čia, jis vis dėlto nusigavo iki vietos, kur prasideda vandenynas. Čia buvo rytinis šalies pakraštys. Žemės pabaiga.

Jis numaknojo pelkėtu įkloniu, padais žliugsėdamas per rudą pliurzą, besisunkiančią tarp kemsų ir viksvų sąžalyno. Oras tirštai, palaimingai kvepėjo potvyniu. Lariui artėjant prie vandens linijos, plona žemės odelė nulinkdavo, apnuogindama granitinį okeano guolį — tą galutinę Meino valstijos tiesą. Klykdamos ir vaitodamos virš vandens nardė žuvėdros — nekaltai baltos smelkiančioje dangaus žydrynėje. Niekuomet Laris anksčiau nematė tiek daug paukščių vienoje vietoje. Jis pamanė, kad, nepaisant jų baltumo, žuvėdros vis dėlto plėšrūnės. Kita mintis buvo bemaž neištariama, bet ji visiškai susiformavo jo galvoje prieš tai, kol Laris suspėjo ją nuginti: „ Plėšikavimas — ne toks jau blogas dalykas“.

Laris kulniavo toliau, dabar jo padai tai girgžčiojo, tai stuksėjo į saulės išdžiovintus akmenis su amžinai drėgnomis nuo bangų mūšos plaišomis. Šiuose plyšiuose augo jūrinių ančių jaunikliai, šen bei ten šrapneliais dužo kriauklės, kurias mėtė ant akmenų žuvėdros, trokšdamos pasiekti minkštą, sultingą moliuskų mėsą.

Netrukus jis jau stovėjo prie bangų mūšos krašto. Gaivinančiai pūtė vandenyno vėjas, nužerdamas nuo kaktos tankius plaukus. Laris atstatė jam veidą, kvėpdamas smelkiančiai švarų, sūrstelėjusį žydro žvėries kvapą. Kilo ir leidosi didelės mėlynai žalios bangos, mažėjant gyliui, vis aiškiau lūždamos ir pliaukščiodamos keteromis, kurios putojo ir virsdavo baltomis kunkuliuojančiomis gožomis. Paskui, kartodamas amžiną savižudybės paslaptį, jos duždavo į uolas, kaip būdavo nuo pasaulio sutvėrimo pradžios, naikindamos save ir vienu metu sunaikindamos mažytę dalelę sausumos. Vanduo, skleisdamas kunkuliuojantį, kriokiantį gausmą, jėga įsiverždavo į pusiau užtvindytą, daugelį amžių kertamą akmeninį tunelį.

Laris grįžtelėjo dešinėn, paskui kairėn ir išvydo, kad tas pat vyksta visomis, kur tik pažvelgsi, kryptimis... Keteros, bangos, purslai, begalinis spalvos sodrumas, nuo kurio užgniauždavo kvapą.

Jis stovėjo ant žemės krašto.

Perpildytas jį apėmusių jausmų, Laris atsisėdo ant uolos briaunos ir nuleido žemyn kojas. Taip prasėdėjo daugiau nei pusvalandį. Jūros vėjas sužadino norą valgyti, ir Laris pasiknaisiojo kuprinėje, ieškodamas kokio nors maisto. Pusryčiaudavo su dideliu apetitu. Nuo vandens purslų mėlyni jo džinsai patamsėjo. Laris jautėsi atsišviežinęs ir vėl apsišvarinęs.

Atgal per pelkėtą įklonį pėdino taip giliai pasinėręs į savo mintis, kad nuaidėjusį riktelėjimą pradžioje palaikė žuvėdros klyksmu. Jis netgi pakėlė galvą į dangų ir tik po to podraug su veriančiu baimės dūriu suvokė, jog šis riksmas — žmogaus. Žengiančio į karo mūšį žmogaus riksmas.

Lario žvilgsnis vėl šastelėjo žemyn, ir jis išvydo, kaip per kelią, spyruokliuodamas raumeningomis kojomis, į jį skuodžia berniukas. Rankoje jis laikė didelį mėsininko peilį. Mūvėjo vien šortais, kojos buvo suraižytos gervuogių dygliais. O už jo iš už krūmų išniro mergina. Ji atrodė išblyškusi, po akimis juodavo tamsūs, gilūs šešėliai.

— Džo! — pašaukė ji, o paskui ėmė bėgti, bet taip, tarsi bėgimas jai keltų skausmą.

Džo dūmė nekreipdamas į jos balsą jokio dėmesio, basomis kojomis taškydamas į šalis pelkės pliurzą. Vaikėzo veidas buvo iškreiptas klaikios žudiko grimasos. Aukštai virš galvos iškelti ilgi peilio ašmenys akinančiai spindėjo saulėje.

„ Jis rengiasi mane nužudyti, — pamanė Laris, priblokštas tokios perspektyvos. — Šis berniukas... ką aš jam padariau?

— Džo! — moteris riktelėjo aukštu, trūkčiojančiu iš nevilties balsu. Džo bėgo toliau, energingai mažindamas tarp juodviejų atstumą.

Laris dar suspėjo susigaudyti, kad savo šautuvą paliko prie dviračio, ir berniūkštis jau atsidūrė šalia. Kai jis leido žemyn peilį, Laris išniro iš paralyžiuojančio sąstingio. Jis atšoko į šoną ir ilgai nemąstydamas kilstelėjo aukštyn kairiąją koją, šlapiu geltonu batu trinktelėdamas paauglio krūtinėn. Bet tepajuto gailestį: koks gi tai priešininkas — berniukas nuskrido kaip kibirkštėlė nuo žvakės. Atrodė agresyvus, nuožmus, bet buvo ne sunkesnis už pūkelį.

— Džo! — pašaukė Nadina. Užkliuvusi už kemso, ji parpuolė ant kelių, apsitėkšdama savo baltą palaidinukę ruda pelkės tyre. — Nemuškite jo! Jis dar tik vaikas! Prašau jo nemušti! — pakilusi ji vėl ėmė bėgti.

Džo išsitiesė ant nugaros, išsidriekdamas X raidės forma; jo rankos išsiskėtė ženklu V, o kojos tokiu pat, tik apverstu jo pavidalu. Laris žingtelėjo pirmyn ir užmynė berniuko riešą, spausdamas į tirštą purvą peilį gniaužiančią ranką.

— Nagi, paleisk šį dyglį, mažyli.

Berniukas sušnypštė, o paskui sukleketavo, suurzgė visai kaip įerzintas kalakutas. Viršutinė lūpa pakilo apnuogindama dantis. Jo rytietiškos akys svaidė į Larį griausmus ir žaibus. Laikyti koją ant berniūkščio riešo buvo tas pat, kaip stovėti ant sužeistos, bet vis dar tūžmingos ir pavojingos gyvatės. Laris juto, kaip berniukas stengiasi ištraukti ranką, ir nebūtų prieštaravęs, jeigu užpuolikui tai būtų kainavę nubrauktos odos, mėsos ar netgi lūžio. Džo tampėsi ir pusiau atsisėdęs siekė įkąsti Lariui į koją pro šlapią džinsų audinį. Laris dar stipriau spustelėjo ploną riešą, ir Džo riktelėjo — bet ne iš skausmo, o iš pasipiktinimo bei įsiūčio.

— Paleisk jį mažyli.

Džo nesiliovė grumtis.

Šis pašėlęs susirėmimas būtų nesibaigęs iki to laiko, kol Džo nebūtų paleidęs peilio arba Laris nesulaužytų jam riešo, bet pagaliau uždususi, išsiterliojusi purvu, svirduliuodama nuo išsekimo, atskubėjo Nadina.

Nė nedirstelėjusi į Larį, ji parpuolė ant kelių.

— Paleisk peilį! — ramiai pratarė Nadina, bet jos balsas nuskambėjo tvirtai. Merginos veidas buvo šlapias nuo prakaito, bet ramus. Ji pasilenkė virš pykčio iškreipto, trūkčiojančio Džo veido. Tasai išsišiepė jai tarsi šuo, bet grumtis nepaliovė. Laris nepalenkiamai stengėsi išlaikyti jėgų pusiausvyrą. Jeigu berniuką dabar tuoj pat išlaisvintų, jis išsyk pultų moterį.

— Pa... leisk... pei... lį! — įsakė Nadina.

Berniukas suurzgė. Pro sukąstus dantis purslojo seilės. Ant dešiniojo skruosto džiūvo klaustuko formos purvo dėmė.

— Mes paliksime tave, Džo. Aš tave paliksiu. Aš eisiu su juo. Jeigu tu blogai elgsies.