Stephen King - Dvikova

Nežinomi, ilgi keliai svečiuos kraštuos.

Atkeliavau čionai, įveikęs juos,

Paversti naktį spindesiu dienos...

Toli namai, sunki dalia,

Girdi, kaip aidi mano žingsniai naktyje?..

Dabar berniukas šypsojosi, šypsojosi pritrenkiančia šypsena žmogaus, kuriam atsivėrė išsvajota džiugi paslaptis. Laris pamanė, kad berniukas panašus į žmogų, ilgai kentusį niežulį tarp menčių ir dabar pagaliau suradusį kažką, kas tiksliai žinojo, kurioje vietoje jam niežti. Jis pasirausė seniai nenaudojamuose atminties archyvuose, ieškodamas antrojo posmo, ir jį surado.

Man lemta padaryt, ko neįstengia niekas.

Nors prieš akis dar ilgas kelias driekias,

Laimėsiu tai, kuo mūsų sielos siekia...

Toli namai, sunki dalia,

Girdi, kaip aidi mano žingsniai naktyje?..

Atvira, džiugi šypsena pavertė berniuko akis švytinčiomis žvaigždėmis, kurios pajėgs, kaip suprato Laris, sužavėti kiekvieną merginą. Laris priartėjo prie instrumentinės bliuzo dalies, ir ne taip jau prastai su ja susidorojo. Jo pirštai išgavo iš gitaros reikalingus garsus: tikslius, žaibiškus, nors, tiesa, šiek tiek neskoningus kaip pavogtos ir ties gatvės kampu iš popierinio krepšelio pardavinėjamos pigios bižuterijos blizgesys. Bet apskritai Laris pasirodė neblogai, ir kol visko nesugadino, skubiai sugrįžo prie savo seno draugo — E akordo. Jis nevaliojo prisiminti paskutinio posmo, kuriame kažkas buvo kalbama apie sunkų kelią, todėl pakartojo pirmąjį ir nutilo.

Kai įsivyravo tyla. Nadina nusijuokė ir ėmė ploti katučių. Džo švystelėjo stagarą šalin ir pradėjo iš džiaugsmo garsiai šūkčiodamas šokinėti. Laris nedrįso patikėti berniuko permaina, saugodamasis pernelyg skubotų išvadų. Tai galėjo grėsti nusivylimu.

Muzika turi savo žavesį, kuriuo gali nuraminti net patį plėšriausią žvėrį.

Laris susivokė begalvojąs, nejau iš tiesų taip paprastai pavyko pasiekti tokią ryškią permainą. Džo rodė į jį, ir Nadina pasakė:

— Jis nori, kad sugrotumei dar ką nors. Gali? Buvo taip nuostabu. Aš netgi daug geriau jaučiuosi. Gerokai geriau.

Ir tuomet jis sudainavo Džefo Maldoro „Pasivaikščiojimą po miestą“ ir savo paties bliuzą: jis grojo bliuzą ir primityvų rokenrolą (kiek įstengė geriau atlikdamas bugivugio ritminius pasažus, nors dabar jo pirštai judėjo lėčiau ir juos ėmė skaudėti) ir pagaliau savo labiausiai iš visų mėgiamą dainą: „Begalinis sapnas“, kurią pirmasis atliko Džodis Reinoldsas.

— Aš daugiau nebegaliu groti, — pareiškė jis Džo, kuris nejudėdamas prastovėjo visą šį improvizuotą koncertą. — Pirštai, — Laris ištiesė juos, parodydamas gilius stygų įspaudus ir aplaužytus nagus.

Berniukas ištiesė savo rankas. Laris akimirką sustingo, paskui vidujai suvirpėjo. Ir perdavė gitarą vaikui.

— Tam reikalinga didelė praktika, — tarė.

Bet tai, kas atsitiko paskiau, buvo pats įstabiausias dalykas jo gyvenime. Berniukas sugrojo „Džimą Dendį“ ir mažne neklysdamas sudainavo, tiksliau, išmykė melodiją, tarytum jo liežuvis būtų priklijuotas prie gomurio. Ir drauge akivaizdžiai matėsi, kad niekuomet anksčiau gitara jis negrojo; išgaudamas garsus, jis neįstengė pakankama jėga nuspausti stygas. Akordus irgi keitė kiek užtrukdamas ir negrabiai. Išgaunamas garsas buvo duslus ir vaiduokliškas — tarytum Džo būtų grojęs vatos prikimšta gitara, — bet visa kita atrodė kaip nuostabi paties Lario sugrotos melodijos imitacija.

Baigęs Džo su nuostaba pažvelgė į savo pirštus, lyg svarstydamas, kodėl gi jie sugebėjo atgaminti tik kažką panašaus į Lario sugrotą melodiją, o ne tuos aiškius ir tikslius garsus.

Apstulbęs, tarytumei iš pašalies, Laris išgirdo savo paties balsą:

— Paprasčiausiai tu nepakankamai stipriai spaudei stygas, štai ir viskas. Tau reikia užsiauginti nuospaudas ant pirštų minkštimų. Taip pat kairės rankos raumenis.

Džo įdėmiai į jį dėbsojo, bet Laris nežinojo, supranta jį berniukas ar ne. Jis grįžtelėjo į Nadiną.

— Tu žinojai, kad jis tai moka?

— Ne. Aš nustebusi ne mažiau už tave. Panašu, kad jis vunderkindas, tiesa?

Laris linktelėjo. Berniukas atliko „Viskas gerai, mama“, pakartodamas kiekvieną Lario grojimo niuansą. Bet retsykiais po jo pirštais stygos užslopdavo, kai jis neleido vibracijai išlėkti laisvėn.

— Duokš, aš tau parodysiu, — tarė Laris, ištiesdamas ranką į gitarą. Džo akys iš nepasitikėjimo beregint susiaurėjo. Laris pamanė, kad berniukas prisiminė jūroje pradingusį peilį. Džo, spausdamas prie savęs instrumentą, žingtelėjo atatupstas.

— Gerai, — nusileido Laris. — Ji tavo. Kai panorėsi mokytis, prieik prie manęs.

Berniukas pergalingai ūktelėjo ir nuskuodė pakrante, iškėlęs gitarą aukštai virš galvos kaip sakrališką dovaną.

— Jis sudaužys ją į šipulius, — spėjo Laris.

— Ne, — atsiliepė Nadina. — Aš taip nemanau.

*

Laris prabudo naktį ir pasikėlė ant alkūnių. Netoli užgesusio laužo matėsi į trejetą antklodžių įsisukusios Nadinos figūros kontūrai. Tiesiai priešais Larį gulėjo Džo. Jis irgi buvo pridengtas keliomis antklodėmis, bet galva kyšojo išorėje. Nykštys dėl viso pikto įkištas į burną. Kojos buvo sulenktos, o tarp jų suspaustas Gibsono dvylikastygės liemuo. Laisva ranka buvo apkabinęs gitaros grifą. Laris žvelgė į jį sujaudintas. Atėmė iš berniuko peilį ir jį išmetė; vaikinukas priėmė gitarą. Puiku. Jau geriau ji. Be abejo, gitara neįmanoma ką nors mirtinai subadyti, tačiau Laris nusprendė, kad ir iš jos gali išeiti puikus bukas ginklas. Jis vėl užsnūdo.

*

Prabudęs ryte, Laris išvydo Džo sėdintį ant akmens su gitara ant kelių, nuleidusį basas kojas į bangų suplaktas putas ir skimbčiojantį bliuzą. Dabar jis grojo dar geriau. Nadina atsibudo maždaug po dvidešimties minučių ir džiugiai nusišypsojo. Laris pamanė, kad jinai tiesiog žavinga, ir minutėlei prisiminė eilutę iš Čako Bėrio dainos: „Nadina, meilute, ar tai tu?“ O balsu tarė:

— Pasižiūrėsime, ką turime pusryčiams.

Laris užkūrė laužą, ir visas trejetas prisislinko arčiau jo, vydamas šalin iš kaulų nakties vėsą. Nadina, panaudodama pieno miltelius, išvirė avižinės košės, o paskui kaip tikri valkatos jie gėrė konservų dėžutėje užplikytą arbatą. Laris pajuto, kad stebėdamas berniuką šypsosi, ir pamanė, jog neįmanoma nemylėti žmogaus, kuris šitaip myli gitarą.

*

O vėliau jie patraukė į pietus 1-ąja transkontinentine magistrale. Džo vairavo savo dviratį tiksliai balta linija, aplenkęs juos visa mylia. Vieną sykį jie pasivijo berniuką ramiai sau riedantį pačiu kelio pakraščiu. Džo mynė dviratį ir neįprasčiausiu būdu valgė uogas — jis mestelėdavo kiekvieną uogą aukštyn, ir kai toji krisdavo, virtuoziškai sugaudavo ją burna. Gi po valandos jiedu jį rado sėdintį ant paminklo postamento ir brazdinantį gitara „Džimą Dendį“.

Apie vienuoliktą ryto artėjo prie keistos barikados ties įvažiavimu į Ogankvito miestelį. Ant kelio, blokuodami jį nuo vieno krašto iki kito, stovėjo trys ryškiai oranžiniai miesto šiukšlių išvežimo sunkvežimiai. Už jų tysojo sudarkytas kūnas, kuris kažkada priklausė vyriškiui. Pastarosios dešimt spiginančiai kaitrių dienų savo darbą atliko. Tos kūno vietos, kurių nedengė drabužiai, knibždėte knibždėjo kirmėlių. Nadina nusisuko.

— Kur Džo? — paklausė ji.

— Nežinau. Kažkur priekyje.

— Geriau būtų jam šito nematyti. Kaip tu manai, jis pastebėjo?