Stephen King - Dvikova

— Tikriausiai, — atsakė Laris. Jis stebėjosi galvodamas, kad tokioje svarbioje arterijoje, kaip 1-oji magistralė, pernelyg tuščia — pradedant Velsu, jie matė ne daugiau kaip kelis tuzinus sustojusių automobilių. Dabar jis perprato priežastį. Čia užblokavo kelią. O anoje miestelio pusėje susikaupė šimtai, galbūt tūkstančiai mašinų. Laris žinojo Nadinos jausmus Džo. Neblogai būtų apsaugoti berniuką nuo panašaus reginio.

— Kodėl jie užblokavo kelią? — paklausė jo Nadina. — Kodėl jie taip padarė?

— Galbūt gyventojai mėgino atitverti savo miestą nuo ligos. Manau, kad ir priešingoje miestelio pusėje rasime panašią barikadą.

— Ar yra ir daugiau kūnų?

Laris parėmė dviratį kojele ir apsižvalgė.

— Trys, — atsakė.

— Gerai. Man nebesinori jų matyti.

Laris linktelėjo. Jie nusistūmė dviračius pro sunkvežimius, o paskui nuvažiavo toliau. Plentas vėl priartėjo prie vandenyno, padvelkė vėsa. Vasarnamiai grūdosi išilgai kranto, sudarydami ilgą, nelabai tvarkingą virtinę. Nejaugi žmonės leido savo atostogas šiose lūšnelėse? Laris nusistebėjo. Kodėl gi tuomet nenuvykti į Harlemą ir neleisti savo vaikams teškentis fontanuose?

— Ne itin patrauklu, tiesa? — paklausė Nadina. Dabar iš abiejų pusių juos supo triukšmingos kurortinės vietovės požymiai: autodegalinė, krosnelės moliuskams kepti, užkandinės, nudažyti šiurpą keliančiomis spalvomis moteliai, golfo miniaikštelės.

Visa tai Larį skausmingai jaudino dėl dviejų priežasčių. Viena jo pusė piktinosi ne tik liūdesį keliančiu ir niekingu aplinkos absurdiškumu, bet ir išsigimusiais protais, pavertusiais šią didingą, nuostabią savo pirmapradžiu grožiu pakrantės dalį vientisu pasismaginimo parku šeimoms, keliaujančioms mikroautobusais ir automobiliais. Bet buvo ir kita, daug gilesnė ir slaptingesnė jo dalis, kuždanti apie žmones, kurie užpildydavo šias vietas ir kelią anais praėjusiais vasaros mėnesiais. Damos plačiakraštėmis skrybėlėmis nuo saulės ir per ankštais jų kūnams šortais. Koledžų studentai raudonai ir juodai dryžuotais regbio marškinėliais. Merginos pliažuose. Amžinai inkščiantys mažyliai ledais išterliotais veidukais. Visi jie buvo amerikiečiai, ir kai sudarydavo vieną grupę, joje jautei kažin ką graudžiai romantiška. O dabar visi šie amerikiečiai pranyko. Audra nulaužė medžio šaką, o ši numušė kavinės iškabą, nublokšdama ją ant ledų pardavėjo prekydėžės, iš kurios dabar ji ir styrojo kaip blyškus danskepas [* Angl. duncecap — smaila popierinė kepurė, uždedama nepažangiam mokiniui klasėje kaip bausmė]. Golfo miniaikštelėse žolė jau smarkiai ūgtelėjo. Ši septyniasdešimties mylių plento tarp Portlendo ir Portsmuto atkarpa buvo tarsi ištisa pasilinksminimo užeiga, gi dabar ji pavirto vaiduoklišku namu su sugedusiu laikrodžio mechanizmu.

— Taip, ne itin, — atsakė jis, — bet kažkada tai buvo mūsų. Kažkada tai priklausė mums, net jeigu anksčiau niekuomet čia nebuvome. Dabar gi viskas pranyko, prasmego nebūtin.

— Bet ne visam laikui, — ramiai ištarė ji, ir Laris pasižiūrėjo į merginą, į jos tyrą, spinduliuojantį veidą. Jos kakta, nuo kurios buvo atmesti atgal nuostabūs plaukai su baltomis sruogomis, švietė kaip žibintas naktyje. — Aš ne itin religinga, bet jeigu būčiau tikinti, tai visa, kas atsitiko, pavadinčiau Dievo nuosprendžiu. Po šimto, galbūt dviejų šimtų metų visa tai vėl taps mūsų.

— Po dviejų šimtų metų šiais sunkvežimiais negalima bus pasinaudoti.

— Taip, bet išeitis atsiras. Sunkvežimiai stovės vidury lauko arba miško, o ten, kur kažkada buvo jų ratai, išaugs gėlės. Tai jau bus ne sunkvežimiai. Jie taps legenda.

— Manau, tu klysti.

— Kodėl gi aš klystu?

— Todėl, kad mes ieškome kitų žmonių, — atsakė Laris. — Kaip tu manai, kodėl mes tai darome?

Nadina sunerimusi žvelgė į jį.

— Na... todėl, kad tai vienintelis protingas sprendimas, — atsakė mergina. — Žmonėms reikia kitų žmonių. Argi tu šito nejautei? Kai buvai visiškai vienas?

— Taip, — patvirtino Laris. — Kai mes vienas kito neberandame, tiesiog kraustomės iš proto nuo vienatvės. Gi suradę, kraustomės iš proto nuo bendravimo. Kai mes susirenkame draugėn, statome ištisas mylias vasarnamių ir užmušinėjame vienas kitą baruose šeštadienio vakarais, — jis nusijuokė. Tai buvo šaltas, niūrus juokas, kuriame visiškai nesijautė humoro. Jo garsas ilgam pakilo ištuštėjusiame ore. — Atsakymo nėra. Tai tas pat, kaip būti uždarytam kiaušinio viduje. Eime — Džo ir taip jau smarkiai mus aplenkė.

Nadina dar šiek tiek pastovėjo apsižergusi dviratį, susirūpinusi žvelgdama į nutolstančią Lario nugarą, o vėliau nuvažiavo paskui jį. Jis negalėjo būti teisus. Negalėjo. Jeigu tokia nelaimė įvyko be aiškios priežasties, tuomet kokia prasmė? Kodėl gi tuomet jie vis dar gyvi?

*

Džo nenuvažiavo labai toli. Jiedu užtiko jį sėdintį ant įvažiuojamajame keliuke stovinčio mėlyno „Fordo“ užpakalinio buferio. Jis vartė kažkur rastą žurnalą mergaitėms, ir Laris nesmagiai pastebėjo, jog Džo įvyko erekcija. Laris dirstelėjo į Nadiną, bet toji žvelgė kiton pusėn — ko gero, specialiai.

Kai jie prisiartino, Laris paklausė:

— Važiuojame?

Džo padėjo žurnalą į šalį ir užuot atsistojęs išleido duslų garsą, rodydamas į dangų. Laris, akimirką pamanęs, kad berniukas pamatė lėktuvą, užvertė galvą aukštyn. Bet Nadina šūktelėjo:

— Ne į dangų, o į daržinę! — jos balse skambėjo susijaudinimas. — Į daržinę! Dėkui Dievui už tave, Džo! Mes niekuomet nebūtume to pamatę!

Ji prisiartino prie Džo ir jį apkabino. Laris grįžtelėjo į daržinę, ant kurios išblukusio stogo aiškiai matėsi raidės:

IŠVYKOME Į STOVINGTONĄ, VERMONTĄ,

Į VIRUSOLOGIJOS CENTRĄ

Po užrašu buvo plentų numerių sąrašas. O pačioje apačioje:

OGANKVITĄ PALIKOME 1990 m. LIEPOS 2 d.

HAROLDAS EMERIS LAUDERIS

FRANSĖ GOLDSMIT

— Dieve švenčiausias, jo užpakalis tikriausiai kybojo ore, kai rašė paskutinę eilutę, — pastebėjo Laris.

— Virusologijos centras! — sušuko Nadina, nekreipdama dėmesio į jo žodžius. — Kodėl nepagalvojau apie tai anksčiau? Aš juk prieš trejetą mėnesių žurnale skaičiau apie jį straipsnį! Jie išvyko ten!

— Jeigu jie vis dar gyvi.

— Vis dar gyvi? Žinoma, kad gyvi. Iki liepos 2-osios epidemija jau buvo pasibaigusi. Ir jeigu jie sugebėjo užsiropšti ant daržinės stogo, vadinasi, jautėsi neblogai.

— Vienas iš jų tikrai ganėtinai mitrus, — pritarė Laris, prieš savo valią jausdamas pilve atsirandantį jaudulį. — Tik pamanyk, o aš ėjau būtent per Vermontą.

— Stovingtonas yra palyginti toli nuo 9-ojo plento, — spoksodama į daržinę, išsiblaškiusi pratarė Nadina. — Ir vis dėlto iki dabar jie jau ten nusigavo. Liepos 2-oji buvo prieš dvi savaites. — Jos akys degė. — Kaip tu manai, Lari, šiame centre esama ir kitų žmonių? Ar tau neatrodo, kad turėtų būti? Juk visi jie išmano atsargumo priemones ir turi apsaugojančius drabužius. Juk privalėjo nagrinėti gydymo problemas, ar ne?

— Nežinau, — atsargiai atsakė Laris.

— Be abejo, privalėjo, — sudirgusi pratarė Nadina. Laris dar niekuomet nematė jos tokios susijaudinusios, netgi Džo persimainymo minutėlę, kai tasai pradėjo groti gitara. — Galiu prisiekti, kad Fransė ir Haroldas rado ten dešimtis, galbūt, šimtus žmonių. Mes vyksime į ten nedelsiant. Pačiu trumpiausiu keliu...

— Luktelėk minutėlę, — paprašė Laris, prilaikydamas ją už peties.