Stephen King - Dvikova

Laris įkišo laužtuvėlį į dangčio plyšį.

— Na, spustelk savo svoriu, pasižiūrėsim, ar pavyks mums pakelti dangtį, — tarė jis.

Minutėlę jam pasirodė, kad berniukas arba nesuprato, arba nenori šitai daryti. Paskui Džo sugriebė laužtuvą ir jį spustelėjo. Berniuko rankos buvo liesutės, bet raumeningos ir gyslotos kaip vyrų iš neturtingų šeimų. Dangtis šiek tiek pakilo, bet nepakankamai, kad Laris galėtų užkišti bent jau pirštą.

— Pamėgink užgulti visu kūnu, — paragino jis.

Plėšrios mėlynai žalios akys kelias sekundes jį tyrinėjo, po to Džo užgulė laužtuvą, kad net jo kojos atsiplėšė nuo žemės.

Dangtis pakilo aukščiau nei prieš tai. Dabar Laris galėjo pakišti po juo pirštą. Kol jis krapštinėjosi ieškodamas sverto, į galvą toptelėjo mintis, kad jeigu berniukas vis dar neapkenčia jo, tai pats tinkamiausias momentas atsiskaityti ir išreikšti savo neapykantą. Jei nuo laužtuvo Džo patrauks savo svorį, dangtis nukris ir prispaus visus keturis jo pirštus. Laris suprato, kad ir Nadina pamanė tą patį. Ji netolies apžiūrinėjo vieną iš motociklų, bet dabar pasisuko ir ėmė stebėti juodu. Visas jos kūnas sustingo nuo įtampos. Tamsios jos akys lakstė nuo Lario, priklaupusio ant vieno kelio, prie Lario judesius sekančio Džo. Šios jūros bangų spalvos akys buvo neįžvelgiamos. O Laris vis niekaip nepajėgė rasti sverto.

— Padėti? — paklausė Nadina. Jos balso intonacija, paprastai tokia rami, šoktelėjo aukštyn.

Į akies kamputį nutekėjo lašelis prakaito, ir Laris jį nukratė. Vis dar negalėjo rasti. Užuodė benzino kvapą.

— Manau, susidorosime patys, — atsakė Laris, žvelgdamas tiesiai į Džo.

O po akimirkos jo pirštai slystelėjo per trumpą išpjovą vidinėje dangčio pusėje. Laris iš visų jėgų užgulė, ir dangtis triukšmingai nukrito ant plento gudronuoto paviršiaus. Nusišluostęs nuo kaktos prakaitą, Laris pažvelgė į berniuką.

— Puikiai atlikta, Džo, — tarė jis. — Jeigu tu būtum šį daikčiuką paleidęs, man visą likusį gyvenimą būtų tekę kelnių užtrauktuką užsiseginėti dantimis. Ačiū.

Jis nesitikėjo jokio atsakymo (nebent būtų išgirdęs kokį nors neišverčiamą garsą, kai Džo vėl keliautų prie motociklo), bet staiga Džo kimiu, drebančiu balsu pratarė:

— Pra-šom.

Laris metė žvilgsnį į Nadiną, ši atsakė jam panašiu žvilgsniu, kurį tuoj pat nukreipė į Džo. Merginos veidas buvo nustebęs ir džiugus vienu metu, ir ji atrodė taip, — Laris negalėjo paaiškinti kaip, — tarytum būtų šito laukusi. Šią išraišką jis matė jos veide ir anksčiau, bet negalėjo tinkamai jos perprasti.

— Džo, — pratarė Laris, — tu pasakei „prašom“?

Džo ryžtingai linktelėjo.

— Pra-šom. Malonu jums padėti.

Nadina šypsodamasi ištiesė į jį rankas.

— Tai gerai. Labai labai gerai! — Džo pribėgo prie jos ir leido sekundei kitai save apkabinti. Paskiau vėl sugrįžo prie motociklų, kaip įprasta kažką mykdamas.

— Jis gali kalbėti, — pasakė Laris.

— Aš žinojau, kad jis nėra nebylys, — atsiliepė Nadina. — Bet kaip nuostabu žinoti, kad jis sveiksta! Aš taip ir maniau, kad mudu abu jam reikalingi. Dvi pusės... Bet... oi, aš nežinau...

Laris pastebėjo, kaip ji paraudo, ir pamanė, jog žino kodėl. Jis ėmė kišti guminę žarną į angą betoniniame paviršiuje ir ūmai suvokė, kad jo veiksmas gali būti suprastas kaip simbolinė (ir ganėtinai šiurkšti) pantomima. Laris staigiai į ją dirstelėjo. Nadina greitai nusisuko, bet jis vis dėlto spėjo pamatyti, kaip įdėmiai mergina jį stebėjo ir kaip dega jos skruostai.

*

Staiga Lario krūtinėje plykstelėjo siaubingas išgąstis, ir jis sušuko:

— Vardan Dievo, Nadina, žiūrėk į priekį! — ji sutelkė visą dėmesį į vairą, nė nepastebėdama, kur važiuoja, o „Honda“ penkių mylių per valandą greičiu lėkė tiesiai į pušį.

Ji pakėlė akis, ir Laris išgirdo Nadinos balsą: „Oi!“ Paskui ji labai staigiai pasuko vairą ir nukrito nuo motociklo. „Honda“ užgeso. Jis prilėkė prie jos, krūtinėje spurdėte spurdėjo širdis.

— Ar tau viskas gerai? Nadina? Kaip tu...

Ji svyruodama, tyrinėdama nubrozdintas rankas, atsistojo.

— Taip, man nieko baisaus neatsitiko. Kaip yra kvaila nežiūrėt į kelią. Aš sugadinau motociklą.

— Teprasmenga tas motociklas, leisk apžiūrėti tavo rankas!

Ji ištiesė delnus, Laris išsitraukė iš kišenės buteliuką su antiseptiku ir patrynė žaizdas.

— Tu drebi, — kaltai pastebėjo ji.

— Nekreipk dėmesio, — griežčiau nei norėjo atsakė Laris. — Klausyk, gal mums geriau būtų važiuoti dviračiais? Matai, kaip tai pavojinga...

— Lygiai taip pat, kaip ir gyventi, — ramiai atsakė ji. — Be to, manau, pradžioje Džo gali važiuoti su tavimi.

— Jis nenorės...

— O man atrodo, kad norės, — žvelgdama jam tiesiai į veidą, paprieštaravo Nadina. — Lygiai taip pat, kaip ir tu.

— Na, šiandienai užteks. Jau beveik nieko nesimato.

— Dar kartelį. Kažkur esu skaičiusi, kad jeigu žirgas numeta raitelį, jį reikia bematant apsižergti iš naujo.

Pro šalį prabėgo Džo, šalme nešdamas gervuogių uogas. Už parduotuvės jis užtiko laukinių gervuogių brūzgyną ir kol Nadina mokėsi važiuoti, rinko uogas.

— Gerai, — pasiduodamas tarė Laris. — Tik prašau žiūrėk, kur važiuoji.

— Taip, sere. Būtinai, sere, — ji atidavė pagarbą ir jam nusišypsojo. Jos šypsena buvo graži, lėtai prasiskleidžianti, kuri apšviesdavo visą jos veidą. Laris atsakydamas irgi nusišypsojo — o kas jam beliko daryti? Kai Nadina šypsodavosi, netgi Džo atsakydamas darė tą patį.

Šįsyk ji du kartus apsuko aikštelę, po to išvažiavo į plentą, pernelyg staigiai kryptelėdama ir vėl priversdama suspurdėti Lario širdį krūtinėje. Bet paskui greitai nuleido žemyn koją, kaip ją mokė Laris, ir pradingdama iš akiračio nurūko tolyn. Jis tepamatė, kaip Nadina tiksliai įjungė antrą pavarą, ir išgirdo, kaip pranykdama už kalvos perjungė į trečią. Dar vėliau variklio garsas virto dūzgimu, o po minutėlės pranyko tyloje. Laris stovėjo tirštėjančiose sutemose, įnirtingai vaikydamas uodus.

Vėl pro šalį prabėgo Džo, jo veidas pamėlynavo nuo gervuogių.

— Pra-šom, — tarė jis ir nusišypsojo. Lariui pasisekė irgi išspausti šypsenėlę. Jeigu Nadina netrukus nesugrįš, jis važiuos iš paskos. Jo galvoje šmėsčiojo vaizdai, kaip randa ją tysančią pakelės griovyje nulaužtu sprandu.

Jis jau ėjo prie antrojo motociklo, ginčydamasis su savimi, ar imti Džo su savimi, ar ne, kai jo ausis pasiekė tolimas „Hondos“ variklio dūzgesys, kuris pamažu virto gausmu. Suprato, jog niekuomet galutinai neatsipalaiduos, kol Nadina važinės šiuo daikčiuku.

Pagaliau ji pasirodė — dabar jau įjungusi priekinį žibintą — ir pririedėjo prie jo.

— Puikiai, ar ne? — iškvėpė Nadina.

— Aš jau ketinau važiuoti tau iš paskos. Pamaniau, neduokdie, kas nors atsitiko.

— Taip ir buvo, — ji pamatė, kaip Laris išsyk visas įsitempė, ir nusišypsojo: — Aš važiavau labai lėtai ir pamiršau nuspausti sankabą, todėl motociklas sustojo.

— Gal užteks šiai dienai, ar ne?

— Taip, — atsakė ji. — Man skauda stuburgalį.

*

Tąnakt Laris gulėjo savo miegmaišyje ir mąstė, ar ateis Nadina pas jį, kai Džo užmigs, ar geriau jam pačiam nueiti pas ją. Laris jos norėjo, ir, sprendžiant iš Nadinos reakcijos į absurdišką mažą pantomimą su gumine žarna, ji jo irgi norėjo. Bet Laris užsnūdo.