Stephen King - Dvikova

Jis susapnavo, jog pasiklydo vidury kukurūzų lauko. lš kažkur sklido gitaros garsai. Gitara grojo Džo. Jeigu jis suras Džo, tai viskas bus gerai. Todėl patraukė garsų link, ir pereidamas iš vieno kukurūzų tarpueilio į kitą pagaliau išėjo nedidelėn aikštelėn. Ten stovėjo mažas namelis, tiksliau lūšnelė. Ir tai ne Džo grojo gitara, o ir kaipgi jis galėtų groti? Džo laikė paėmęs už kairės jo rankos, o Nadina už dešinės. Jie buvo su juo. Gitara grojo labai sena moteris — kažkokį Lariui keliantį šypseną bažnytinį himną. Sena negrė sėdėjo ant priebutėlio, ir Lariui pasirodė, jog tai pati seniausia kada nors gyvenime jo sutikta moteris. Bet joje buvo kažin kas, nuo ko jam pasidarė labai gera... Tokį gerumą jis patyrė kartą šalia motinos, kai dar buvo visiškai mažas, o ji apkabino jį ir pasakė:

„ O štai pats geriausias berniukas pasaulyje, štai pats geriausias Alisos Andervud berniukas“.

Senutė liovėsi groti ir pažvelgė į juos.

— O šit ir jūs. Eikite šen, arčiau, kad galėčiau geriau jus apžiūrėti, nes mano spangės jau ne tokios geros kaip anksčiau.

Ir jie visi trys, laikydamiesi susiėmę už rankų, priėjo arčiau. Džo užkliudė sūpuokles, kai jie ėjo pro šalį, ir tos ėmė lėtai siūbuoti, mesdamos šešėlį ant žole apžėlusios žemės. Dabar visas trejetas stovėjo plikame plotelyje, mažoje kukurūzų jūros salelėje. O šiaurėn driekėsi purvinas kelias.

— Tu nori pagroti mano sena dėžele? — paklausė ji Džo, ir Džo, noriai žingtelėjęs priekin, paėmė iš jos raukšlėtų rankų gitarą. Jis ėmė skambinti melodiją, kurią jie jau girdėjo klajodami po lauką, bet geriau ir greičiau nei tai darė senutė.

— Telaimina Dievas, kaip gerai jis groja. O aš jau pernelyg sena. Ir mano pirštai jau ne taip greitai juda. O dar tasai reumatas... Bet 1902-aisiais aš grojau koncertinėse salėse. Aš buvau pirmoji negrė, kuri koncertavo publikai, pati pirmoji.

Nadina paklausė, kas ji tokia. Jie atsidūrė kažkokioje amžinoje vietoje, kur saulė, atrodė, amžinai sustojo prieš valandą iki saulėlydžio, o Džo sujudintų sūpuoklių šešėlis visuomet šmėžuos po piktžolėmis apaugusį kiemą. Laris panoro čia pasilikti visam laikui — tiktai jis ir jo šeima. Tai buvo gera vieta. Beveidis Tamsos žmogus niekuomet negalės jo šičia pasiekti — nei jo, nei, Džo, nei Nadinos.

— Žmonės mane vadina motuše Abigeile. Aš pati seniausia moteris vakarų Nebraskoje ir kaip ir anksčiau pati kepu biskvitus. Ateikite aplankyti mane kaip galima greičiau. Prieš jam įvejant mus aklavietėn, turime leistis kelionėn.

Saulę uždengė debesis. Sūpuoklės apmirė. Džo liovėsi brazdinęs gitarą, ir Laris pajuto, kaip jo nugara perbėgo šaltukas. Bet senoji moteris, regis, nieko nepastebėjo.

— Kas mus galėtų įvyti aklavietėn? — paklausė Nadina, ir Laris pasigailėjo, kad negali pasakyti, šūktelėti jai atsiimti savo klausimą atgalios, kuris, aiman, jau nuskambėjo ir visus išgąsdino.

— Juodasis vyras, tasai velnio tarnas. Ačiū Dievui, kad mus nuo jo skiria Uoliniai kalnai, bet ir pastarieji jo nesustabdys. Štai kodėl mums būtina susiruošti bendron kelionėn. Į Koloradą. Sapne man apsireiškė Viešpats Dievas ir parodė, kur būtent. Bet mums reikia skubėti ir tai padaryti kaip įmanoma greičiau. Todėl jūs ir atėjote pas mane. Kiti irgi artėja.

— Ne, — šaltai, tačiau baugščiu balsu pratarė Nadina. — Mes keliaujame į Vermontą ir viskas. Tik į Vermontą, tai netoli.

— Jūsų kelionė pasidarys daug ilgesnė negu mūsų, jeigu jūs nepasipriešinsite jo jėgai, jo galybei, — tarė moteris iš Lario sapno. Ji žvelgė į Nadiną su nepakeliamu liūdesiu. — Tu sutikai gerą vyrą, mergyte. Jis nori kažką iš tavęs padaryti. Kodėl gi tau neprisišlieti prie jo, užuot paprasčiausiai juo pasinaudojus?

— Ne! Mes keliaujame į Vermontą, į VERMONTĄ!

Senutė apgailestaudama pažvelgė į Nadiną.

— Tu nukeliausi tiesiai į pragarą, jeigu nesistengsi žiūrėti atidžiau, Ievos dukra. O kai į jį nusigausi, tau paaiškės, kad pragare labai šalta.

Ir ūmai sapnas nutrūko, suduždamas į tamsos gabalėlius, kurie prarijo Larį. Bet kažkas šioje tamsoje paskui jį sėlino. Tasai kažkas buvo šaltas ir negailestingas, ir netrukus jis pamatys vypsnio apnuogintus jo dantis.

Bet prieš šitai įvykstant, Laris prabudo. Po aušros jau buvo praėjęs pusvalandis, visą pasaulį dengė tirštas baltas rūkas, pasirengęs užsiliepsnoti, vos tik saulė pakils aukštėliau. Ir dabar parduotuvės pastatas niro iš šio rūko nelyginant koks keistas laivas, pastatytas ne iš medžio, o iš šlakbetonio blokų.

Kažkas buvo šalia jo, ir jis išvydo, jog tai visai ne Nadina, atėjusi pas jį naktį, o Džo. Berniukas gulėjo šalia, įsikišęs pirštą burnon ir virpėdamas visu kūnu, tarsi per miegus jį būtų drebinę baisūs sapnai. Laris pamanė, ar berniuko sapnas labai smarkiai skiriasi nuo jo paties... ir vis tebegulėjo ant nugaros, stebeilydamas į balto rūko tirštumą bei mąstydamas, kol po valandos pabudo jo bendrakeleiviai.

*

Kai jie baigė pusryčiauti ir sukrovė daiktus į motociklo bagažinę, rūkas jau buvo pakankamai išsisklaidęs, kad būtų galima leistis kelionėn. Kaip ir pranašavo Nadina, Džo neparodė jokio nepasitenkinimo dėl to, kad jam teks važiuoti drauge su Lariu: jis užsiropštė ant Lario motociklo, nė nelaukdamas pakvietimo.

— Lėtai, — ketvirtą sykį kartojo Laris. — Nereikia skubėti, kam mums bereikalingi nemalonumai.

— Gerai, — atsakė Nadina. — Aš tikrai labai susijaudinusi. Visiškai kaip per egzaminą.

Mergina jam nusišypsojo, bet Laris neįstengė jai atsakyti tuo pačiu. Rita Blekmur, kai jiedu paliko Niujorką, jam sakė labai panašius žodžius.

Prieš dvi dienas iki savo mirties ji pasakė tą patį.

*

Sustojo papietauti Epsome — valgė kepintą jautieną iš konservuoto indelio ir gėrė limonadą to paties medžio paunksnėje, po kuriuo užsnūdo Laris, o Džo stovėjo virš jo užsimojęs peiliu. Patyręs, kad važiuoti motociklais buvo ne taip jau bloga, kaip jis manė, Laris nusiramino: didžiumą kelio jie važiavo visiškai lėtai, o kirsdami gyvenvietes judėjo šaligatviais pėsčiojo greičiu. Nadina riedėjo labai atsargiai, lėtindama greitį posūkiuose, ir netgi tuščiame plente nemygo Lario spausti didesniu nei trisdešimt mylių per valandą greičiu, kurį jis nustatė. Laris tikėjosi, kad jie pasieks Stovingtoną liepos devynioliktąją.

Jie vakarieniavo vakariniame Konkordo pakraštyje, kadangi Nadina pasiūlė: keliaudami įkandin Lauderio ir Goldsmit, jie galėtų sutaupyti laiko, važiuodami tiesiai į šiaurės vakarus 89-uoju plentu.

— Ko gero, ten dideli kamščiai kalnuose, — abejodamas pastebėjo Laris.

— Bet mes juk galime juos apvažiuoti, — tvirtai paprieštaravo Nadina, — be to, esant reikalui, sugebėsime prasmukti kelkraščiu. Baisiausia gali nutikti važiuojant žvyrkeliu.

Po vakarienės keliavo dar kelias valandas ir iš tiesų atsimušė į kamštį, užtvėrusį kelią nuo vieno krašto iki kito. Šiek tiek už Vornerio lengvasis automobilis susidūrė su milžinišku autotraukiniu: vairuotojas su žmona, jau pora savaičių kaip mirę, gulėjo ant savosios „Elektros“ priekinės sėdynės it pelų maišai.

Trise įstengė šiaip taip pernešti motociklus per šią grūstį. Jie taip pervargo, kad toliau važiuoti jau nebeįstengė, ir tąnakt Laris visiškai nebegalvojo, ar eiti jam pas Nadmą, kuri įsitaisė už dešimties žingsnių nuo jo (berniukas atsigulė tarp jų). Šiąnakt jis buvo pernelyg nusiplūkęs, kad galėtų užsiimti dar kuo nors, išskyrus miegą.