Stephen King - Dvikova

TAI VYRIAUSYBINĖ ĮSTAIGA!

LANKYTOJAI PRIVALO ATSIŽYMĖTI KONTROLĖS PUNKTE

Šalimais stovėjo įsmeigta antra lentelė, į kurią jie ir žiūrėjo:

— Haroldai, drauguži, — sumurmėjo Laris, — niekaip negaliu sulaukti, kada gi paspausiu tau ranką ir išgersiu su tavimi skardinėlę alaus... arba suvalgysiu saldainį.

— Lari! — staiga šūktelėjo Lusė. Nadina nualpo.

45 skyrius

Ji atklibinkščiavo priebutėlin liepos dvidešimtosios rytą, dvidešimt minučių po dešimtos, nešina rankose kavos puodelį su skrebučiu, lygiai taip pat, kaip tai darydavo kiekvieną dieną, kai tik prie išorinės lango rėmo pusės pritvirtintas termometras imdavo rodyti daugiau nei penkiasdešimt laipsnių. Buvo pats vasaros vidurys, pačios geriausios vasaros, kokią tiktai motušė Abigeilė valiojo prisiminti nuo 1955-ųjų metų, kai turėdama devyniasdešimt trejus metus numirė jos motina. Kaip bloga, kad aplinkui daugiau nebėra žmonių, kurie galėtų džiaugtis vasaros šiluma, pamanė ji, atsargiai besileisdama į supamąjį krėslą be porankių. Bet argi jie kada nors tuo mėgavosi? Kai kurie, be abejonės, taip; įsimylėję jaunuoliai ir seniai, kurių kauleliai puikiai prisiminė mirtinus žiemos gniaužtus. Dabar jau dauguma jaunuolių ir senių išmirė, kaip ir dauguma tų, kurie buvo tarp šių dviejų visuomenės sluoksnių. Dievas paskelbė žmonijai savo rūstų nuosprendį.

Kas nors galbūt galėtų ir užginčyti šį rūstų nuosprendį, bet motušė Abigeilė tokiai žmonių grupei nepriklausė. Sykį Jis jau padarė panašų dalyką, pasitelkęs vandenį, o po kurio laiko Jis taip pasielgė pasitelkęs ugnį. Nėjai teisti Viešpatį, tegu ji ir norėjo, kad ši kartybių taurė ją aplenktų. Bet dėl nuosprendžio , tai ją patenkino Dievo atsakymas, kurį iš liepsnojančio krūmo išgirdo Mozė, kai šis išdrįso ištarti savo klausimą. „Kas tu toks? — paklausė Mozė. Dievas pasirodė iš to liepsnojančio krūmo ir tarė: „Aš esu, kursai ESU“. Kitaip sakant, Moze, liaukis kaišiojęs nosį ne į savo reikalus.

Ji ėmė kinkuodama galvą juoktis, įkišo skrebutį į plačią puodelio burną ir pamirkė jį kavoje, kol tasai nesuminkštėjo, idant galėtų jį žiaumoti. Jau praėjo šešiolika metų nuo tų laikų, kai ji atsisveikino su paskutiniu dantimi. Bedantė ji išėjo iš savo motinos įsčių, bedantė ji nusileis ir į kapą. Molė, jos proanūkė, su savo vyru Džimu po metų, kai Abigeilei sukako devyniasdešimt treji, Motinos dienos proga padovanojo įstatomus dantis, bet protezai trynė dantenas, ir dabar jinai įsidėdavo juos tiktai žinodama, kad Molė su savo vyru ketina ją aplankyti. Tuomet ji išsitraukdavo protezus iš dėžutės, kruopščiai juos nuplaudavo ir įsidėdavo burnon. Ir jeigu iki ateinant Molei su Džimu dar likdavo šiek tiek laiko, ji maivėsi išdarinėdama grimasas prieš virtuvėje kabantį senutėlį veidrodį ir urzgė pro visus šiuos didelius baltus dirbtinius dantis — visa tai jai atrodė labai juokinga.

Ji buvo sena ir silpna, bet protas kaip ir anksčiau dirbo puikiai. Abigeilė Frymentl — taip ją vadino — gimė 1882 metais, ką ir patvirtino gimimo liudijimas. Per jos daliai skirtą laikotarpį šioje žemėje moteris daug ką regėjo, bet neprisiminė nieko panašaus, kas įvyko per pastarąjį mėnesį. Ne, anksčiau nieko tokio nebuvo, o dabar atėjo ir užgulė jos pečius rūpesčiu, kurio ji visai nenorėjo. Ji buvo pernelyg sena. Ji geidė ramiai sau mėgautis metų laikų kaita iki to laiko, kol Viešpats pavargs žiūrėti į ją ir pasikvies pas save į dangų. Kas gi nutinka, kai užduodi Viešpačiui klausimą? Atsakymas vis toks pat: „Aš esu, kursai ESU“, ir viskas; kai Jo paties Sūnus meldėsi, idant ši taurė jį aplenktų, Viešpats nė neatsakė... Dabar ir jos niekuo neapgausi. Ji buvo paprasčiausia nusidėjėlė, ir naktimis, kai laukuose klajodavo vėjas, jai baugu atrodė galvoti, kad Viešpats regėjo, kaip 1882 metų pradžioje tarp motinos kojų pasirodė mažytė mergaitė, ir pasakė Patsai Sau: „ Aš palaikysiu ją ilgėliau. Ji pasidarbuos 1990-aisiais, pervertusi visą šūsnį kalendoriaus lapelių“.

Jos laikas žemėje ėjo į pabaigą, ir paskutinis darbas laukė Vakaruose, šalia Uolinių kalnų. Dievas pasiuntė Mozę kopti į kalną, o Nojų privertė statyti laivą; Jis stebėjo, kaip prikalė prie kryžiaus Jo tikrąjį Sūnų. Ar gali jam rūpėti, kaip smarkiai Abė Frymentl bijo beveidžio Tamsos žmogaus, to, kuris braunasi į jos sapnus?

Ji niekuomet jo nematė; jai nereikėjo jo matyti. Jis buvo šešėlis, šliaužiantis per lauką vidudieny, šalta oro srovė, varnas, žvelgiantis į jus nuo telefono linijos laidų. Jo balsas kreipdavosi į ją įvairiausiais būdais, pasinaudodamas viskuo, kas ją gąsdino — ar tai buvo svirplio čirpimas po laiptais, pranešantis jai, kad netrukus numirs kuris nors iš mylimų žmonių; dienos audra, atslenkanti iš vakarų, kaip verdantis Armagedonas. Kartais apskritai nesigirdėjo jokių garsų, išskyrus vienišą vėjo šiurenimą laukuose, bet jinai žinojo, kad jis yra čia, ir tai buvo visų blogiausia, kadangi tuomet beveidis žmogus atrodė esąs tik vos ne vos žemiau Paties Dievo; tokiomis akimirkomis rodėsi, kad ji esanti visiškai netoli tamsos angelo, nebyliai sklandančio virš Egipto ir žudančio pirmagimius kiekviename name, kurių vartai nėra išteplioti krauju. Būtent šitai ją baugino labiau už viską. Bijodama ji vėl tapdavo vaiku ir suprasdavo, jog kol kiti tik nujaučia jį ir bijo, jai leista aiškiai suvokti siaubingą jo galią.

— Nuostabi dienelė! — tarė ji ir įsikišo burnon paskutinį skrebučio gabalėlį. Sūpuodamasi krėsle, ji gėrė kavą. Buvo vaiski, tiesiog puiki diena, jai nieko neskaudėjo, ir Abigeilė pasiuntė Viešpačiui trumpą maldą, dėkodama Jam už viską, ką Jisai jai dovanojo. Dievas yra didis, Dievas yra gailestingas; net patys mažiausi vaikeliai gali išmokti šiuos žodžius; maldos žodžiai aprėpia visą pasaulį, viską, kas šiam pasauliui būdinga, visą gėrį ir blogį.

— Dievas yra didis, — pakartojo motušė Abigeilė. — Dievas yra gailestingas. Dėkoju Tau už saulės šviesą. Už kavą. Už tai, kad mano skrandis gerai dirba. Tu buvai teisus, šios dienos iškrėtė pokštą, bet, mano Dieve, jos man atrodo grėsmingos. Argi aš ne tokia kaip visi? Dievas yra didis...

Kavą beveik išgėrė. Senoji moteris padėjo į šalį puodelį ir ėmė sūpuotis, jos veidas buvo nukreiptas į dangų kaip senos akmeninės statulos. Abigeilė ėmė snūduriuoti, paskui užmigo. Širdis, kurios sienelės dabar buvo ne storesnės už pergamentą, plakė tolygiai, kaip ir kiekvieną minutę per visas 39630 dienų. Ji miegojo ramiai kaip kūdikis. Atrodė, reikėjo padėti ant jos krūtinės ranką, idant įsitikintum, kad motušė Abigeilė apskritai alsuoja.

Bet jos lūpose žaidė šypsena.

*

Be abejo, nuo to laiko, kai ji buvo visiškai mažytė, viskas pasikeitė. Frymentlų šeima atvažiavo į Nebraską, kai tik išlaisvino negrus, ir Abigeilės proanūkė Molė, ciniškai besijuokdama spėjo, kad pinigai, už kuriuos Abės tėvas pirko namuką, — grašiai, sumokėti jam Semo Frymentlo iš Liuiso, Pietų Karolinos valstijos, kaip kompensacija už tai, kad tėvas su savo broliais dar aštuonerius metus po Pilietinio karo tebedirbo šeimininkui, — buvo pinigai „sąžinei nuraminti“. Abigeilė visuomet prikąsdavo liežuvį, kai Molė tai kalbėdavo, — Molė, Džimas bei kiti buvo jauni ir teskyrė vien juoda nuo balto, — bet mintyse ji užversdavo akis ir sakydavo pati sau: „ Pinigai sąžinei nuraminti? Ką gi, ar esama švaresnių pinigų nei šitie?“