Stephen King - Dvikova

Bet kai Kristoferis su Siuze atvažiavę pasakė, norį įvesti į jos namelį vandentiekį, ji atsisakė, lygiai taip pat, kaip prieš tai atmetė Molės ir Džimo pasiūlymą įrengti jai nuplaunamą tualetą. Jie ginčijosi ir įrodinėjo, kad šulinys nuseko ir jis visiškai išdžius, jeigu pasitaikys dar viena tokia pat sausringa vasara kaip 1988 metais. Visa tai buvo tiesa, bet ji vis tiek laikėsi savo. Jie pamanė, kad sena moteris kuoktelėjo, kad jinai sluoksnis po sluoksnio praranda protą, kaip kad sluoksnis po sluoksnio nusitrina nuo grindų dažai, bet pati Abigeilė manė, kad jos protas veikia puikiai, kaip visuomet.

Ji pakilo nuo paaukštinimo, pabarstė kalkėmis tualeto skylę ir lėtai išsliūkino į saulės šviesą. Abigeilė žiūrėjo tualete švaros, bet vis tiek tai buvo viena iš tų senų nejaukių vietų, kurios, kad ir kaip stengtumeis, atrodė pasigailėtinai.

Tarytum Dievo balsas ėmė kuždėti jai į ausį, kai Krisas su Siuze pasiūlė jai prisijungti prie miesto vandentiekio... Viešpaties balsas nuskambėjo dar sykį, kai Molė su Džimu pasiūlė jai tą porcelianinį sostą su vandens nuleidimo svirtele iš šono. Dievas iš tikrųjų kalbėjosi su žmonėmis; argi Jis nesišnekėjo su Nojumi apie laivą, apie tai, koks turėtų būti jo ilgis ir talpa? Be abejo, Jis aptarinėjo su juo visas smulkmenas. Ir Abigeilė tikėjo, kad ir su ja Jis šnekučiuojasi, tik ne iš liepsnojančio krūmo ar ugninio stulpo, o ramiu, tyliu balsu sakė: „Abigeile, tau dar prireiks rankinio vandens siurblio. Gali kiek nori mėgautis elektros energija, Abe, bet laikyk savo žibalines lempas tvarkingas, o knatus paruoštus. Ir šaltą podėlį prižiūrėk taip pat, kaip tatai darė tavo motina. Ir atmink: nesileisk įkalbama jaunimo, nesutik, kas, kaip tu žinai, prieštarautų Mano valiai, Abe. Jie tavo vaikai, bet aš tavo Tėvas“.

Ji sustojo vidury kiemo, įsistebeilydama į bręstančią kukurūzų jūrą, kurią teskyrė į šiaurę besidriekiantis žvyruotas vieškelis. Už trijų mylių nuo jos namo žvyrkelis perėjo į gudronuotą plentą. Kukurūzų derlius šiais metais turėjo būti puikus. Negerai, kad nebus kam jo nuimti. Skaudu buvo galvoti, jog šį rugsėjį raudoni kombainai taip ir liks stovėti garažuose, graudu, kad žmonės su meile ir džiaugsmu nesidarbuos šioje žemėje. Liūdna nuo minties, kad pirmą kartą per praėjusius šimtą aštuonerius metus ji nebematys to laiko, kai vasara Hemingford Houme pereis į pagonišką smagų rudenį. Abigeilė su švelniu grauduliu mylėjo šią vasarą, kadangi tai buvo paskutinė jos vasara — senoji moteris aiškiai tai jautė. Ir ne čia ji sulauks amžino atilsio, o kažin kur toli Vakaruose, nežinomame krašte. Tai buvo skaudu.

Motušė Abigeilė nuklibinkščiavo prie sūpuoklių, atsisėdo ant rato ir ėmė sūpuotis. Tai buvo senas traktoriaus ratas, 1922 metais pakabintas jos brolio Luko. Daug sykių keitė virvę, bet ne patį ratą. Dabar jis daugelyje vietų buvo nusitrynęs, po gumos sluoksniu apsinuogino audinys, ties viduriu aiškiai matėsi įdubimas, kurį nuzulino ant jo lingavę daugelio kartų maži užpakaliukai. Po ratu žemėje buvo išraustas gilus griovelis, čia jau seniai liovėsi želti žolė, o ant storos šakos, prie kurios buvo pririšta virvė, jau kada kadės nusitrynė žievė, apnuogindama baltą medžio kaulą. Lėtai įsilinguodamos sūpuoklės girgždėjo, ir šįsyk motušė Abigeilė prabilo balsu.

— Prašau Tavęs, Viešpatie, kol dar įmanoma, jeigu Tu dar gali, atitolink nuo manęs šią taurę. Aš tokia sena, man taip baugu, ir aš taip noriu atsigulti savo gimtojo krašto žemėn. Aš pasirengusi keliauti nors ir dabar, jeigu Tu šito nori. Tavo valia bus įvykdyta, Viešpatie, bet Abigeilė viso labo nuvargusi, vos ne vos judinanti kojas sena negrė. Teišsipildo Tavo valia.

Nė menkiausio garso, tik į šaką besitrinančios virvės girgždesys ir iš kukurūzų lauko atsklindantis varnų krankimas. Abigeilė priglaudė savo raukšlėtą kaktą prie gruoblėtos obels, kurią neatmenamais laikais pasodino jos tėvas, ir sielvartingai pravirko.

*

Tąnakt ji sapnavo, kad vėl pakyla ant Fermerių asociacijos salės scenos, jaunutė ir graži Abigeilė, trečiame nėštumo mėnesyje, o baltame jos suknelės fone išsiskiria tamsus papuošalas iš Etiopijos. Laikydama už grifo gitarą, ji pakyla, pakyla visiškoje tyloje, jos mintys blaškosi kaip pašėlusios, bet iš jų labiausiai išsiskiria vienintelė: „Aš esu Abigeilė Frymentl Trots, aš gerai groju ir dainuoju; bet nesu tuo tikra, kadangi niekas man šito nesakė“.

Sapne ji lėtai pasisuka į visus šiuos baltus, švytinčius it mėnuliai veidus, atstato savąjį veidą ryškiai apšviestai salei, dumsiai boluojantiems langams, raudonoms aksomo užuolaidoms, perjuostoms paauksuotomis virvelėmis.

Abigeilė įsikibusi laikosi vienos minties ir pradeda groti „Amžių akmenį“. Ji skambina, pasigirsta jos balsas, ne nervingas ir dirglus, o toks, koksai būna dainuojant sau pačiai — turtingas ir sodrus kaip ši šviesa, ir ji galvoja: „Aš laimėsiu prieš juos. Su Dievo pagalba juos nugalėsiu. O mano tauta, jeigu tu miršti iš troškulio, argi aš neišspausiu iš akmens vandenio? Aš nugalėsiu, ir Deividas didžiuosis manimi, ir mama, ir tėtis taip pat didžiuosis manimi, o ir aš pati didžiuosiuos savo poelgiu, aš išgausiu muziką iš dangaus, aš išspausiu iš akmens vandenį...“

Ir kaip tik šią akimirką ji pirmą kartą išvydo jį. Jis stovėjo tolimajame kampe, už visų kėdžių, sukryžiavęs ant krūtinės rankas. Jis mūvėjo džinsus ir dėvėjo išblukusia striuke ir sagomis ant kišenių. Ant kojų — dulkėti batai numintais puspadžiais, apavas, bylojantis, kad per purvą ir dulkes juo nueita daug mylių. Jo kakta švietė baltumu, į skruostus plūstelėjo džiaugsmo ir triumfo raudonis, akys žėrėjo it mėlyni briliantai, blykstelėdamos vidiniu džiaugsmu ir linksmybe, tarytum Kriso Kringlo darbą būtų užvaldžiusi Šėtono Atžala. Paniekinanti šypsenėlė apnuogino dantis, pavirsdama tulžingu vypsniu. Dantys buvo balti, aštrūs, lygūs kaip žebenkšties.

Jis pakėlė rankas. Abi jos buvo sugniaužtos į kumščius, tokius pat kietus ir tvirtus kaip išaugos ant obels. Šypsenėlė išliko, triumfuojanti, kylanti iš pačių jo gelmių. lš sugniaužtų kumščių ėmė kapsėti kraujo lašai.

lš Abigeilės galvos išgaravo žodžiai. Jos pirštai pamiršo, kaip reikia groti; nutrūko nedarnus akordas, įsiviešpatavo tyla.

— Dieve! Dieve! — sušuko ji, bet Dievas nusuko Savąjį veidą.

Tuomet liepsnojančiu veidu ir švytinčiomis kiaulės akelėmis atsistojo Benas Konvėjus.

— Negriška kalė! — riktelėjo. — Ką daro ši juoda kalė mūsų scenoje? Dar niekuomet negriškas šlamštas nepasiekė dangiškos muzikos! Ir jokia juoda bjaurybė neišgavo vandenio iš akmens.

Pasigirdo pikti pritarimo šūksniai. Žmonės plūstelėjo pirmyn. Ji pamatė, kaip atsistojo jos vyras ir pabandė pakilti ant scenos. Kažkieno kumštis smogė jam per lūpas, nublokšdamas Deividą atgalios.

— Nustumkite šiuos purvinus nigerius į salės galą! — sustūgo Bilas Arnoldas, ir kažkas stumtelėjo Rebeką Frymentl prie sienos. Dar kažkas — regis, Četas Dikonas — apvyniojo aplink Rebeką raudoną aksomo užuolaidą, o paskui apjuosė paauksuota virvele. Jis staugė:

— Tik pažvelkite! Pasidabinusi beždžionė! Išsipusčiusi beždžionė!

Kiti puolė artyn prie tos vietos, kur stovėjo Četas Dikonas, ir visi ėmė spardyti besipriešinančią, į aksomą įsuktą moterį.

— Mama! — išrėkė Abigeilė.

lš sustingusių jos rankų išslydo gitara, trenkėsi į scenos grindis ir, suskambusi nutrūkusiomis stygomis, sudužo.