Stephen King - Dvikova

Su Deividu Trotsu jiedu sugyveno penketą vaikų, viena iš jų, Meiblė, užspringusi obuolio gabaliuku, numirė vidiniame senojo namo kieme. Abė kabino skalbinius, užsuko už kampo ir išvydo savo vaikelį, gulintį ant nugaros, įsikibusį rankomis į gerklę ir pamėlynavusį nuo dusulio. Galų gale ji ištraukė tą obuolio gabalėlį, bet iki to laiko mažytė Meiblė jau buvo sustingusi ir atšalusi, vienintelė jos pagimdyta mergaitė ir vienintelis jos vaikas, numiręs nuo nelaimingo atsitikimo.

Dabar motušė Abigeilė ilsėjosi Nauglersų fermos tvoros šešėlyje, o už dviejų šimtų jardų žvyrkelį keitė gudronuotas plentas — tai buvo toji vieta, ties kuria Frymentlų kelias perėjo į Polko apygardos kelią. Nuo karščio virš plento kilo garai, o virš horizonto danguje liejosi nelyginant gyvsidabris, žėrintis it vanduo miražuose. Karštomis dienomis ties pačiu horizontu visuomet matosi šis gyvsidabris, bet neįmanoma iki jo nukakti. Arba bent jau jinai niekuomet iki jo nenusigavo.

Deividas numirė 1913 metais nuo peršalimo, kuris ne itin skyrėsi nuo šio, nusinešusio tiek gyvybių. 1916-aisias, kai jai buvo trisdešimt ketveri, Abigeilė ištekėjo už Henrio Hardesto, juodaodžio fermerio iš Vylerio apygardos šiaurėje. Jis specialiai atvažiavo pasipiršti. Henris buvo našlys su septynetu vaikų. Visi jie, išskyrus du, jau suaugo ir išvažinėjo kas kur. Henris buvo septyneriais metais vyresnis už Abigeilę. Jis padovanojo jai du berniukus, kol 1925 metų vasaros pabaigoje užsimušė apvirtus traktoriui.

Praėjus metams po šio įvykio, ji ištekėjo už Neito Brukso, ir žmonės dėl to liežuvavo — o taip, žmonės mėgsta paliežuvauti, kartais atrodo, kad daugiau neturi ką veikti. Neitas buvo Henrio Hardesto fermos samdomas darbininkas, ir jis tapo jai geru vyru. Ko gero, ne tokiu švelniu ir maloniu kaip Deividas, ir, be abejo, ne tokiu užsispyrusiu kaip Henris, bet vis dėlto geru vyru, kuris dažniausiai pasielgdavo taip, kaip jinai jam sakydavo. Kai moteris perkopia tam tikrą amžiaus ribą, malonu suvokti, kas viską laiko savo rankose.

Šeši jos sūnūs padovanojo jai trisdešimt dviejų anūkų derlių. O šie savo ruožtu, kiek ji žinojo, nuėmė devyniasdešimt vieno proanūkio derlių, o iki supergripo epidemijos ji jau turėjo tris proproanūkius. Jų būtų buvę dar daugiau, jeigu mergiotės nevartotų tablečių prieš pastojimą. Atrodė, kad seksas joms tebuvo dar vienas žaidimas. Abigeilė jų gailėjosi, bet niekuomet apie tai nekalbėjo. Dievo reikalas spręsti, ar daro jos nuodėmę, vartodamos šias tabletes (ir tik ne to gunktelėjusio senioko iš Vatikano — motušė Abigeilė visą gyvenimą priklausė metodistų bažnyčiai ir didžiavosi, kad niekuomet nesusidėjo su šiais katalikais, kurių gyslomis tekėjo žuvies kraujas), bet Abigeilė puikiausiai žinojo, ką būtent jos praranda: ekstazę, kuri ateina stovint ant paties Šešėlių Slėnio slenksčio, ekstazę, kai tu visiškai atsiduoti vyrui ir Dievui, kai tu sakai, kad Jo valia bus įvykdyta, ir Valia išsipildo: galutinė meilės ekstazė Dievo akivaizdoje, kai vyras sugrįžta prie senosios Adomo ir Ievos nuodėmės, tik dabar jau nuplautos ir pašventintos Avinėlio Krauju.

O, kokia gera diena...

Ji troško gerti, senutė norėjo atsidurti namuose, savo mėgstamame supamajame krėsle, geidavo, kad ją paliktų ramybėje. Kairėje ji jau matė saulėje blizgantį vištidės stogą. Dar mylia, ne daugiau. Buvo beveik pusė vienuoliktos — ne taip jau ir blogai tokiai senai kriošenai. Ji leis sau pasnausti, kol su vakaru neatslinks vėsuma. Čia nėra jokios nuodėmės. Ypač jos amžiuje. Abigeilė sliūkino kelkraščiu, jos batai pasidengė storu kelio dulkių sluoksniu.

Ką gi, ji turėjo daug vaikų, kad būtų galima laiminti jos senatvę, o tai jau šis tas. Buvo tokių, kaip, pavyzdžiui, Linda ir gero žodžio nevertas jos prekeivis vyras, kurie visiškai jos nelankė, bet buvo ir tokių, kaip Molė su Džimu, Ketė su Deividu, jų pakako, kad nusvertų tūkstančius Lindų ir jų niekingus prekeivius vyrus, kurie vaikšto nuo durų prie durų ir beldžiasi į jas, tikėdamiesi parduoti savo niekučius. Paskutinysis iš jos brolių, Lukas, numirė 1949-aisiais, aštuoniasdešimties ir dar kažkiek metų amžiaus, o paskutinysis iš jos vaikų, Samuelis, 1974-aisiais, būdamas penkiasdešimt ketverių. Ji pergyveno visus savo vaikus, o juk taip neturėtų būti, bet viskas panėšėjo į tai, tarsi Viešpats turėjo su ja susijusių savo planų.

1982-aisias, kai Abigeilei sukako šimtas metų, jos nuotrauką išspausdino Omahos laikraštis ir atsiuntė telereporterį nufilmuoti apie ją reportažą. „Kuo jūs galėtumėte paaiškinti savo ilgaamžiškumą?“ — paklausė jos vaikinukas ir liko nuviltas jos lakonišku, kirste nukirstu atsakymu: „Dievu“. Jie norėjo išgirsti, jog ji maitinosi medumi, susilaikydavo nuo keptos kiaulienos arba kad miegodama laikė iškeltas aukščiau galvos kojas. Bet nieko panašaus ji nedarė, tad kam gi meluoti? Dievas suteikia gyvybę, ir panorėjęs Jis ją atima.

Ketė ir Deividas padovanojo jai televizorių, kad galėtų pasižiūrėti į save, ir ji gavo prezidento Reigano laišką (jis ir pats toli gražu nebuvo jaunuolis) su sveikinimu, sulaukus „tokio senyvo amžiaus“, tarsi patvirtindamas tą faktą, kad ji ne veltui tiek metų balsavo už respublikonus. O už ką ji dar galėjo balsuoti? Ruzveltas su visa savo komanda buvo komunistai. Kai ji perkirto vieno šimtmečio ribą, Hemingford Houmo miestelis „amžinai“ atleido ją nuo mokesčių — ta pačia proga, kokia ją pasveikino ir Ronaldas Reiganas. Jai įteikė dokumentą, patvirtinantį, jog jinai yra seniausia Nebraskos gyventoja — tarsi tai būtų tas pat, kuo apsidžiaugia vaikai. Atleidimas nuo mokesčių — puikus dalykas, net jeigu visa kita — gryniausia kvailystė, — jeigu jie nebūtų atleidę jos nuo mokesčių, ji būtų praradusi ir tą jai likusį lopinėlį žemės. Didžiąją dalį žemės ji jau prarado kada kadės; Frymentlų turtas ir Fermerių asociacijos galia aukščiausią ribą pasiekė tais stebuklingais 1902 metais, o po to ėmė riedėti žemyn.. Beliko tik keturi akrai. Visa kita atimta mokesčių sąskaita, arba parduota skoloms padengti... Ir daugiausiai pardavė jos pačios sūnūs, ir jai buvo sunku apie tai prisipažinti.

Praėjusiais metais ji gavo kažkokios Niujorko firmos, besivadinančios „Amerikos geriatrų draugija“ laišką. Jame buvo sakoma, kad ji užima šeštąją vietą tarp seniausių Amerikos gyventojų ir trečiąją tarp ilgaamžių moterų. Pats seniausias iš šiuo metu gyvenančių — kažkoks vyras iš Santa Rozos, Kalifornijos valstijos. Šis draugužis iš Santa Rozos turėjo šimtą dvidešimt dvejus metus. Motušė Abigeilė paprašė Džimo šį raštą įrėminti ir pakabinti ant sienos šalia prezidento laiško. Džimas įvykdė jos prašymą tik šių metų vasario mėnesį. Dabar, apie tai pagalvojusi, ji prisiminė, kad būtent tuomet paskutinį kartą matė Džimą su Mole.

Abigeilė pagaliau nusigavo iki Ričardsonų fermos. Beveik praradusi jėgas, ji prisišliejo prie aptvaro ir ilgesingai pasižiūrėjo į namą. Viduje tikriausiai vėsu, vėsu ir gera. Ji pajuto, kad šitaip atsirėmusi galėtų prastovėti ištisą amžinybę. Bet prieš tai jai būtina šį tą atlikti. Nuo šios ligos nudvėsė labai daug gyvūnų — arklių, šunų, žiurkių, — ir jai reikėjo išsiaiškinti, ar į šį skaičių įeina ir vištos. Būtų tiesiog juokinga, jei paaiškėtų, kad tokį ilgą ir varginantį kelią ji įveikė dėlei nudvėsusios vištos.

Abigeilė nučiūžino prie vištidės šalia kluono ir stabtelėjo, viduje išgirdusi kudakavimą. O po akimirkos pasigirdo dirglus gaidžio balsas.

— Gerai, — sumurmėjo senutė. — Labai gerai.