Į pietus, šiaurę arba rytus, Viešpatie, ir aš paliksiu Hemingford Houmą, kalbėdama Tavo garbei maldas. Bet tiktai ne į vakarus, tik ne pas tą Tamsos žmogų. Uolinių kalnų nepakanka, kad mes būtume nuo jo atskirti. Tegul jau geriau tarp mūsų stūkso Andai.
Bet koks skirtumas. Anksčiau ar vėliau, kai šis žmogus pajus savyje pakankamai jėgų, jis patrauks ieškoti tų, kurie jam priešinsis. Jeigu ne šiais metais, tai kitais. Šunys išnyko, juos nusinešė gripas, bet aukštai kalnuose liko vilkai, pasirengę pasitarnauti Šėtono Atžalai.
Ir ne tik vilkai jam buvo pasirengę tarnauti.
*
Tos dienos rytą, kai atvyko jos svečiai, motušė Abigeilė įkūrė krosnį septintą valandą. Dievas pasiuntė jai vėsią, debesuotą dieną, pirmą tokią per keletą pastarųjų savaičių. Į vakarą greičiausiai ims lyti. Bent jau 1958 metais sulaužytas kaulas pranašavo lietų.
Pradžioje motušė iškepė pyragus su konservuotu įdaru, laikomu ant jos podėlio lentynų, šviežiais rabarbarais ir braškėmis iš daržo. Braškės, ačiū Dievui, ką tik prisirpo, ir malonu buvo žinoti, kad perniek neprapuls. Jau nuo paties fakto, jog ji gamina maistą, motušė pasijuto kur kas geriau, kadangi virtuvėje šeimininkavo visą savo gyvenimą. Mėlynių pyragas, du su rabarbarais ir braškėmis ir vienas obuolinis. Ryto virtuvė prisipildė gaminamo valgio aromatų. Abigeilė sudėliojo pyragus atvėsti ant palangių — šitaip ji darė visą savo gyvenimą.
Ji užmaišė pačią geriausią tešlą, kokią tik įstengė, nors be šviežių kiaušinių tai padaryti buvo itin sunku — juk buvo kiaušinių vištidėje, ir nėra ką kaltinti, išskyrus pačią save. Su kiaušiniais ar be jų, bet pusiaudienį mažytė virtuvėlė banguotomis, aptrintu linoleumu padengtomis grindimis, prisipildė keptų vištų kvapo. Jos puikiai iškepė, todėl senutė su pasitenkinimu įsitaisė priebutyje, senu suglamžytu laikraščiu pasinaudodama kaip vėduokle.
Vištos išėjo būtent tokios, kad geresnių ir norėti negali. Vienas iš tų vaikinų galės nuskinti kelis tuzinus kukurūzų burbuolių, taigi jie puikiai pavalgys lauke.
Padėjusi vištas ant popierinės paklodės, ji išėjo su gitara ant vidinio priebučio, atsisėdo ir ėmė groti. Ji sugrojo visus savo mėgstamiausius himnus, jos aukštas drebantis balsas sklandė ramiame ore.
Tiek daug pagundų ir išbandymų sunkių...
Bet ar palinksime po rūpesčių našta?
Ne, nevalia prarast vilčių,
Jėgų suteiks mums Viešpats maldoje.
Muzika jai skambėjo taip nuostabiai (nors jos klausa ir nusilpo, ji netgi nebuvo tikra, ar gerai dera gitara), kad motušė Abigeilė sugrojo dar vieną himną, ir dar vieną, ir dar.
Motušė jau buvo bepradedanti groti „Mes iškeliaujame į Sioną“, kai šiaurėje, Polko apygardos kelyje, išgirdo artėjantį variklio ūžimą. Ji liovėsi dainavusi, bet jos pirštai nevalingai brazgino gitaros stygas, kol pakreipusi į šoną galvą ji stengėsi įsiklausyti. Atvažiavo, taip, Viešpatie, jie surado kelią, ir dabar ji jau regėjo mažo sunkvežimiuko keliamą rūkstantį dulkių šleifą, kai jis ėmė dardėti žvyrkeliu ir sustojo prie jos namelio vartų. Didžiulis susitikimo jaudulys pripildė visą jos esybę, motušė Abigeilė apsidžiaugė, kad apsirengė savo geriausia suknele. Ji suspaudė tarp kelių gitarą ir prisimerkė, nors saulės kaip ir anksčiau nesimatė.
Dabar variklio ūžimas tapo dar garsesnis, o po akimirkos, prošvaistėje...
Taip, ji išvydo automobilį — senutėlį „Ševrolė“, mažytį fermerio sunkvežimį-pikapą, važiavo jis labai lėtai. Kabina buvo pilnutėlė: iš visko sprendžiant, ten spaudėsi ketvertas (jinai“ nepaisant šimto aštuonerių metų amžiaus, kaip ir anksčiau gerai matė į tolį), o dar trejetas stovėjo kėbule, stebėdami kelią pro kabinos viršų. Motušė išvydo liesą šviesiaplaukį vyriškį, rudaplaukę merginą, o viduryje... taip, tai buvo jis, berniukas, kuris dar tik mokėsi būti vyru. Tamsūs plaukai, ovalus veidas, aukšta kakta. Jis pamatė ją, sėdinčią ant slenksčio, ir ėmė pašėlusiai mojuoti ranka. Po akimirkos jo gestus pakartojo ir šviesiaplaukis. Mergina rudais plaukais tik žiūrėjo. Motušė Abigeilė pakėlė ranką ir atsakydama pamojo.
— Garbė Viešpačiui, kad jis juos čia atvedė, — kimiai sumurmėjo ji. Jos skruostais nusroveno šiltos ašaros. — Dieve mano, dėkoju Tau už tai.
Bildėdamas ir girgžčiodamas pikapas įsuko į kiemą. Už vairo sėdėjo vyriškis šiaudine skrybėle, perjuosta aksominiu graiželiu ir už jo užkišta plunksna.
— Ė-ė-ė! — sušuko jis ir pamojo ranka. — Sveika, motuše! Nikui atrodė, kad tu gali čia būti, čia tu ir esi! Ė-ė-ė! — ir jis supypsėjo. Šalia jo sėdėjo apie penkiasdešimties metų vyriškis, tokio pat amžiaus moteris ir mažytė mergaitė raudonu velvetiniu kombinezonu. Mergaitė droviai mojavo rankute, antros rankos nykštys buvo įkištas burnytėn.
Vaikinukas su raiščiu ant akies ir tamsiais plaukais — Nikas — iššoko iš sunkvežimiuko kėbulo netgi anksčiau, nei tasai galutinai sustojo. Jam pasisekė išlaikyti pusiausvyrą, jis atsitiesė ir lėtai patraukė artyn jos. Veidas atrodė rimtas, bet sveika akis švytėjo džiaugsmu. Jis sustojo ant priebučio laiptelių, o paskui it pakerėtas apsižvalgė... Perbėgo akimis kiemą, namą, seną medį su pakabintomis po juo sūpuoklėmis, kurių sėdynę atstojo senas ratas... Bet labiausiai jis spitrijo į ją.
— Labas, Nikai, — tarė senutė. — Man džiugu tave regėti. Telaimina Tave Dievas.
Nikas nusišypsojo, dabar jau sunkiai sulaikydamas ašaras. Jis pakilo laipteliais ir paėmė ją už rankų. Motušė Abigeilė atkišo jam savo raukšlėtą skruostą, ir Nikas švelniai ją pabučiavo. Už jų pikapas pagaliau sustojo, ir visi pabiro po kiemą. Už vairo sėdėjęs vyriškis laikė ant rankų mergytę raudonu kombinezonu, dešinė jos koja buvo sugipsuota. Vaikelio rankutė tvirtai laikė apkabinusi įdegusį vairuotojo veidą. Šalia jo stovėjo penkiasdešimtmetė moteris, už jos — rudaplaukė ir vaikinukas šviesiais plaukais bei barzdele. „Ne, ne vaikinukas, — pamanė motušė Abigeilė, — tiesiog jis protiškai atsilikęs“. Paskutinis stovėjo kabinoje važiavęs vyriškis. Jis šluostė akinių stiklus metaliniais rėmeliais.
Nikas klausiamai į ją žvelgė, ir senoji moteris linktelėjo galvą.
— Tu viską padarei teisingai, — tarė. — Viešpats atvedė tave, ir motušė Abigeilė rengiasi tave pamaitinti.
— Sveikinu atvykus visus! — pakeldama balsą, pridūrė ji. — Mes negalime čia pernelyg ilgai pasilikti, bet prieš leisdamiesi kelionėn pailsėsime, atsilaušime drauge duonos ir šiek tiek vienas su kitu susipažinsime.
Mažylė iš savo patikimo prieglobsčio pasidomėjo:
— Ar tiesa, kad jūs pati seniausia moteris pasaulyje?
Motušė Abigeilė įrėmė ranką į klubą ir nusijuokė:
— Galbūt ir esu, vaikeli. Galbūt.
*
Ji paprašė jų po obelimi patiesti jos raudoną staltiesę, ir dvi moterys, Olivija ir Džunė, padengė stalą, kol vyrai buvo išėję parnešti kukurūzų. Šie virė ne taip jau ilgai, ir nors motušė Abigeilė neturėjo tikro sviesto, užtat druskos ir grietininio margarino užteko per akis.
Valgydami beveik nieko nekalbėjo — tesigirdėjo kramtančių žandikaulių garsas ir pagyrimo bei pasitenkinimo šūktelėjimai. Matydama, kaip godžiai žmonės doroja jos pagamintą maistą ir šitokiu būdu tarsi jai atsidėkoja, motušė širdyje džiūgavo. Jos kelionė į Ričardsonų fermą ir kova su žebenkštimis dėl to tapo dar prasmingesnė. Ne todėl, kad jie buvo labai išalkę, bet kai žmogus ištisą mėnesį valgo vien iš konservų indelių, jam atsiranda nenumaldomas noras užkąsti kokio nors šviežiai pagaminto maisto. Pati motušė suvalgė tris gabaliukus vištienos, kukurūzo burbuolę ir nedidelį gabalėlį pyrago su braškėmis bei rabarbarais. Baigusi valgyti, ji jautėsi prikimšta kaip pagalvė.
Читать дальше