Stephen King - Dvikova

Kai visi įsitaisė patogiau ir į puodelius supilstė kavą, vairuotojas-fermeris, atviru ir sąžiningu veidu, vardu Ralfas Brentneris — jai tarė:

— Tai buvo dieviškas maistas, ponia. Negaliu prisiminti, kada tokį gardumyną bevalgiau. Labai dėkoju.

Likusieji pritariamai sumurmėjo. Nikas nusišypsojo, sulinksėjo galva.

Mergaitė paklausė:

— Ar galiu atsisėsti ant tavo kelių, močiute?

— Manau, tu pernelyg sunki, mieloji, — pastebėjo vyresnė moteris, Olivija Voker.

— Niekis, — atsakė Abigeilė. — Diena, kai neišgalėsiu palaikyti ant kelių vaiko, bus toji, kai mane aprengs įkapėmis. Eikšenki, Džina.

Ralfas mergaitę prinešė artyn ir pasodino.

— Kai pasidarys sunku, pasakykite man, — jis pakuteno mergaitės skruostą plunksna iš skrybėlės. Mažylė prisidengė rankomis veidą ir sukikeno:

— Nekutenk manęs, Ralfai! Nereikia manęs kutenti.

— Nesijaudink, — meiliai atsakė Ralfas. — Aš taip prisivalgiau, kad tiesiog neišgaliu ką nors kutenti labai ilgai, — jis vėl atsisėdo.

— Kas atsitiko tavo kojelei, Džina? — paklausė motušė Abigeilė.

— Aš nusilaužiau ją, krisdama nuo kluono, — atsakė Džina. — Dikas ją aprišo. Ralfas sako, kad Dikas išgelbėjo man gyvybę, — mergaitė pasiuntė oro bučinį vyrui su akiniais metaliniais rėmeliais. Tasai šiek tiek paraudo, sukosėjo ir nusišypsojo.

Nikas, Tomas Kalenas ir Ralfas sutiko Diką Elisą, dyžiantį kelkraščiu su kuprine ant nugaros, kai kirto Kanzasą. Dikas buvo veterinaras. Kitą dieną, važiuodami pro mažą miestelį Lindsborgą, jie sustojo papietauti ir išgirdo iš pietinės miestelio dalies atsklindančius silpnus klyksmus. Jeigu vėjas būtų pūtęs kiton pusėn, jie apskritai būtų nieko neišgirdę.

— Ačiū Dievui, — geraširdiškai pratarė motušė Abigeilė, suveldama mergytės plaukus.

Džina gyveno viena ištisas tris savaites. Prieš dvi dienas ji žaidė ant šalinės savo dėdės kluone, bet staiga lūžo sutrūnijusios lentos, ir mergaitė nukrito nuo keturiasdešimties pėdų aukščio. Šieno kaugė jos krytį suminkštino, bet mergaitė nuo jos nusirito ir susilaužė koją. Pradžioje Dikas Elisas dėl jos sveikatos buvo nusiteikęs ganėtinai pesimistiškai. Jis atliko jai vietinę anesteziją, idant galėtų sujungti lūžusį kaulą; Džina labai suliesėjo, ir apskritai mergaitė buvo tokia nusilpusi, jog jis būgštavo, kad tai jos nepribaigtų (esminiai žodžiai šiame pašnekesyje buvo tariami paraidžiui, o mergaitė tuo metu išsiblaškiusi žaidė motušės Abigeilės suknelės sagomis).

Visiems netikėtai Džina staigiai loštelėjo atgal. Ją nuolat traukė prie Ralfo ir keistos jo skrybėlės. Garsiai, bet kažin kaip droviai Elisas pasakė, jog baisiausia buvo tai, kad šalia mergaitės nieko nebuvo.

— Be abejo, — pritarė Abigeilė. — Jeigu ne jūs, mergaitė būtų paprasčiausiai numirusi.

Džina nusižiovavo, jos akys buvo apsiblaususios, mieguistos.

— Duokite ją man, — pratarė Olivija Voker.

— Nunešk vaiką į mažytį kambarėlį koridoriaus gale, — nurodė Abigeilė. — Jeigu nori, gali pamiegoti su ja kartu. O ši kita mergaitė... Kaip sakei tave vadina, meilute? Man tiesiog iškrito iš galvos.

— Džunė Brinkmejer, — atsakė rudė.

— Tu gali miegoti su manimi, Džune, žinoma, jeigu neprieštarauji. Lova nepakankamai plati dviems, ir nemanau, kad norėtum miegoti su tokia sena kabykla kaip aš, bet nuo aukšto galima nukelti čiužinį, jeigu jo dar nesukapojo kandys. Vienas iš mūsų vyrų tau padės.

— Žinoma, — bematant atsiliepė Ralfas.

Olivija nunešė jau beužmiegančią Džiną lovon. Virtuvė, pripildyta žmonių daugiau nei per daugelį metų, skendėjo prieblandoje. Motušė Abigeilė krenkšdama atsistojo ant kojų ir uždegė tris žibalines lempas, vieną iš jų pastatydama ant stalo, kitą — ant viryklės (geležinė krosnis dabar aušdama traškėjo), o trečiąją — ant verandos palangės. Tamsa pasitraukė šalin.

— Ko gero, senieji laikai — patys geriausi, — ūmai pratarė Dikas, ir visi sužiuro į jį. Vyriškis raustelėjo ir vėl nusikosėjo, bet Abigeilė tiktai nusijuokė.

— Norėjau pasakyti, — lyg šiek tiek teisindamasis, toliau kalbėjo Dikas, — jog tai pirmasis naminis maistas, kurį valgiau nuo... nuo birželio trisdešimtosios, regis, taip. Tos dienos, kai išsijungė elektra. Vėliau mėginau gaminti pats. Bet tai, kas man išeidavo, vargu ar galima pavadinti naminiu maistu. Mano žmona dabar jau... Ji buvo puiki šeimininkė. Ji... — Dikas nutilo.

Sugrįžo Olivija.

— Užmigo bematant, — pranešė jinai. — Mergaitė labai pervargo.

— Jūs pati kepėte duoną? — Dikas paklausė motušės Abigeilės.

— Be abejo. Visuomet kepu pati. Žinoma, tai ne mielinė duona, mielės jau baigėsi. Bet juk yra ir kitos rūšys.

— Aš taip pasiilgau duonos, — tiesiai ir atvirai prisipažino jis. — Helena... Mano žmona... Paprastai ji kepdavo duoną du sykius per savaitę. Duokite man trejetą riekių duonos, šiek tiek braškių uogienės, ir, man regis, galėčiau numirti laimingas.

— Tomas Kalenas pavargo, — netikėtai pratarė Tomas. — D-I-E-V-E, kaip aš pavargau, — jis taip nusižiovavo, kad net brakštelėjo žandikauliai.

— Tu gali įsitaisyti nakčiai daržinėje, — pasakė Abigeilė. — Ten šiek tiek priplėkę, bet užtat sausa.

Keletą sekundžių jie klausėsi monotoniško lietaus šnarėjimo, kuris lijo jau bemaž visą valandą. Vienatvėje tai būtų buvęs labai liūdnas garsas. O draugėje jis atrodė malonus, paslaptingas, suartinantis. Vanduo, gurgėdamas cinkuotuose lietvamzdžiuose, tekėjo lietaus statinėn, kurią Abė iki šiol tebelaikė prie namo. Kažkur tolumoj — greičiausiai Ajovoje — nugrumėjo perkūnija.

— Tikiuosi, su savimi turite šiokią tokią patalynę? — paklausė motušė Abigeilė.

— Viską, ko reikia, — atsakė Ralfas. — Mes susitvarkysime patys. Eime, Tomai, — jis atsistojo.

— Kaip tu manai, — sustabdė jį Abigeilė, — galbūt judu su Niku galėtumėt šiek tiek pabūti su manimi, Ralfai?

Nikas sėdėjo už stalo priešais visus, priešingame kampe nuo jos supamojo krėslo. „Galima pamanyti, — mąstė ji, — kad jeigu žmogus negali kalbėti, vadinasi, jis būtinai pradings pilname žmonių kambaryje, kad jis paprasčiausiai pranyks iš akiračio“. Bet Nikas turėjo kažką tokio, kas neigė šią nuomonę. Jis sėdėjo labai tyliai ir ramiai, sekdamas visą pokalbio eigą, jo veidas reagavo į kiekvieną ištartą žodį. Šis veidas buvo atviras ir protingas, bet tokio amžiaus žmogui pernelyg slapus. Pašnekesio metu motušė Abigeilė keletą sykių pastebėjo, kaip į jį dirsčioja žmonės, tarytum Nikas galėtų patvirtinti tai, ką vienas ar kitas pasakė. Jie puikiausiai jį suprato. Ir dar keletą kartų ji atkreipė dėmesį, kaip jis susijaudinęs neramiai sužiuro pro langą į nakties tamsą.

— Jūs galite man padėti atsitempti tą čiužinį? — mandagiai paklausė Džunė.

— Mudu su Niku tai padarysime, — pakildamas tarė Ralfas.

— Aš negaliu eiti į daržinę vienas, — nusiskundė Tomas. — Prisiekiu, ne!

— Aš eisiu su tavimi, — atsiliepė Dikas. — Mudu pasiimsime su savimi lempą ir pasidarysime gultą, — jis atsistojo. — Dar kartą dėkoju, ponia. Nevalioju apsakyti, kaip viskas buvo skanu.

Likusieji choru prisijungė prie jo dėkingumo žodžių. Nikas su Ralfu atnešė čiužinį, kuris pasirodė esąs beveik sveikas. Tomas ir Dikas (jiems tereikia Hario, idant būtų visas trejetas, pamanė motušė Abigeilė) patraukė daržinėn. Netrukus Nikas, Ralfas ir motušė Abigeilė virtuvėje pasiliko vieni.