Stephen King - Dvikova

Ralfas išėjo iš namo, rankoje laikydamas peilį mėsai darinėti, kokių trijų pėdų ilgumo ašmenimis („tai ne peilis, tai tiesiog durklas, šventas Dieve“, — pamanė Abė).

— Matote, aš nežinau, ar galėsiu tai padaryti, — tarė jis.

— Na ką gi, tuomet duokš jį man, — pasakė Abigeilė, tiesdama ranką. Ralfas abejodamas dirstelėjo į Diką. Dikas gūžtelėjo pečiais. Ralfas perdavė peilį.

— Viešpatie, — pratarė Abigeilė, — mes dėkojame Tau už Tavo dovanų dosnumą. Dėkojame už šią kiaulę, kuri mus pamaitins. Amen. Pasitraukite į šalį, berniukai, kiaulė aptaškys jus krauju.

Ji perpjovė paršui gerklę vienu meistrišku mostelėjimu, — kai kurių dalykų neįmanoma pamiršti — nesvarbu, kiek jums suėjo metų, — o paskui greitai atsitraukė atgal.

— Ar užkūrei ugnį? — paklausė ji Diko. — Ar gera kieme liepsna?

— Taip, ponia, — pagarbiai atsakė Dikas, nepajėgdamas atitraukti akių nuo paršo.

— Ar atnešei šepečius? — paklausė ji Ralfo.

Ralfas parodė du didelius gremžtukus.

— Ką gi, tuomet nutempkite skerdieną žemyn ir paguldykite ant žarijų. Kai šeriai šiek tiek apsvils, šiais šepečiais gerokai visą nugremžkite. O po to galėsite išmėsinėti meitėlį kaip pernokusį bananą.

Juodu abu tokia perspektyva ne itin džiugino.

— Gyviau, — ragino senutė. — Juk negalima jo valgyti tiesiog taip. Pradžioje jį reikia nurengti.

Ralfas su Diku Elisu susižvalgė, atsiduso ir ėmė leisti skerdieną nuo grandinių. Apie trečią valandą jie susidorojo su visu darbu, o ketvirtą jau grįžo į Abigeilės namelį, veždamiesi su savimi didelę atsargą mėsos. Tos dienos vakarienei buvo kiaulienos žlėgtainis. Nė vienas iš vyrų daug nekirto, bet pati Abigeilė suvalgė du gabaliukus, mėgaudamasi traškančia plutele, kurią minkė jos dantenos. Šviežios mėsos skonis su niekuo nepalyginamas.

*

Jau buvo po devintos vakaro. Džina miegojo, o Tomas Kalenas snūduriavo verandoje, sėdėdamas motušės Abigeilės supamajame krėsle. Kažkur toli, vakaruose, danguje blyksčiojo nebylus amalas. Kiti suaugusieji susibūrė virtuvėje — visi, išskyrus Niką, kuris išėjo pasivaikščioti. Abigeilė žinojo, dėl ko laužo galvą berniukas, ir senutei skaudėjo dėl jo širdį.

— Sakykit, bet iš tikrųjų juk jūs neturite šimto aštuonerių metų, tiesa? — paklausė Ralfas, prisiminęs kažkokį jos pasakymą šį rytą, kai jie leidosi į kiaulienos ekspediciją.

— Palūkėk čia, — atsakė Abigeilė. — Aš kai ką jums, gerbiamieji, parodysiu, — ji nuėjo į miegamąjį, paėmė iš spintos viršutinės lentynos įrėmintą prezidento Reigano laišką, sugrįžo atgal ir padėjo savo brangenybę jam ant kelių. — Perskaityk tai, sūneli, — išdidžiai paprašė ji.

Ralfas ėmė skaityti:

—... Jūsų šimto metų jubiliejaus proga... Vienai iš septyniasdešimt dviejų Jungtinių Valstijų šimtamečių gyventojų... penktai pagal senumą JAV respublikonei... Sveikinimai ir geriausi linkėjimai nuo prezidento Ronaldo Reigano, 1982 metų sausio 14-oji, — jis pažvelgė į ją išpūtęs akis. — O aš dar sisiojau į pa... — jis nutilo, paraudo ir susinepatogino. — Atleiskite, ponia.

— Kiekgi jūs turėjote visko pamatyti! — nusistebėjo Olivija.

— Niekas negali prilygti tam, ką išgyvenau per paskutinį mėnesį. — Abigeilė atsiduso: — Arba tam, ką dar man teks išgyventi ir pamatyti.

Prasivėrė durys, ir virtuvėn įžengė Nikas — pokalbis nuščiuvo, tarsi visi jie būtų stūmę laiką, jo laukdami. lš jo veido senutė suprato, jog Nikas kažkam pasiryžo, ir jai pasirodė, kad jinai žino kam. Jis padavė jai raštelį, kurį parašė verandoje, kai buvo sustojęs šalia Tomo. Senutė ištiesė ranką su rašteliu kuo toliau nuo akių, idant galėtų jį perskaityti.

„Mums reikia išvykti į Boulderį rytoj“, — parašė Nikas.

Motušė Abigeilė atplėšė žvilgsnį nuo raštelio, pažvelgė Nikui į veidą ir lėtai linktelėjo. Ji ištiesė raštelį Džunei Brinkmejer, o ši savo ruoštu perdavė jį Olivijai.

— Manau, taip mes ir turime pasielgti, — rimtai tarė motušė Abigeilė. — Aš negeidžiu šito lygiai kaip ir tu, bet taip bus geriau. Kas paveikė tavo apsisprendimą?

Jis gūžtelėjo pečiais ir kone piktai parodė į ją.

— Tebūnie taip, — pasakė Abigeilė. — Mano likimas Viešpaties rankose.

Nikas pamanė: „Kaip aš norėčiau, kad ir manasis būtų ten pat“.

*

Kitą rytą, liepos 26-ąją, po trumpo pasitarimo Dikas su Ralfu išvyko į Kolumbą.

— Aš nenorėčiau skirtis su mašina, — tarė Ralfas, — bet jeigu iš tiesų yra taip, kaip tu sakai, Nikai, tebūnie.

Nikas parašė: „Sugrįžkite kaip įmanoma greičiau“.

Ralfas trumpai nusijuokė ir peržvelgė kiemą. Džunė ir Olivija skalbė drabužius didelėje geldoje su skalbimo lenta. Tomas baidė laukuose varnas — užsiėmimas, kuriam jis galėjo su pasitenkinimu atsiduoti ištisas valandas. Džina žaidė jo mašinėlėmis. Senoji moteris, tyliai knarkčiodama, snūduriavo supamajame krėsle.

— Tu tiesiog nebetveri įkišti galvą į liūto nasrus, Nikai.

Nikas parašė: „Argi yra kita vieta, į kurią mes galime keliauti?“

— Tai tiesa. Kokia prasmė blaškytis be tikslo. Atsiranda saugumo pojūtis. Žmogus šlykščiai jaučiasi, kol nesuranda tikslo, ar tai turėjai omeny?

Nikas linktelėjo.

— Gerai, — Ralfas paplekšnojo Nikui per petį ir nusigręžė. — Dikai, tu pasiruošęs važiuoti?

Iš lauko išniro Tomas Kalenas, jo kelnės, marškiniai ir ilgi balti plaukai buvo aplipę kukurūzų purkomis.

— Ir aš taip pat! Tomas Kalenas irgi nori važiuoti! Prisiekiu!

— Tuomet važiuojame, — atsakė Ralfas. — Štai, pažiūrėk, kukurūzų purkos tiesiog užlipdė tave, o tu taip ir nepagavai nė vienos varnos! Duokš, aš tave nupurtysiu.

Kvailai šypsodamasis, Tomas leido Ralfui nupurtyti marškinius ir kelnes. Tomui, pamanė Nikas, šios dvi paskutinės savaitės, ko gero, buvo pačios laimingiausios jo gyvenime. Jis gyveno su žmonėmis, kurie buvo jam pakantūs ir jį mylėjo. O kodėl gi ne? Galbūt jis ir neišsivystęs, bet šiame naujame pasaulyje palyginti buvo retenybė — gyvas žmogiškas sutvėrimas.

Nikas lydėjo žvilgsniu pikapą, kol tasai pranyko iš akiračio, paskui, įėjęs pašiūrėn, susirado ten dėžę ir skardinę dažų. Jis išlaužė iš dėžės vieną tašelį ir prikalė prie j6 nuo tvoros nuplėštą gabalą lentos. Išėjo tarsi rodyklė, kurią išsinešė į kiemą ir dažais ėmė kažką ant jos kruopščiai rašyti, kol Džina susidomėjusi žvilgčiojo pro jo petį.

— Kas ten parašyta? — paklausė ji.

— Ten parašyta: „Mes išvykome į Boulderį, Kolorado valstiją. Važiuojame antraeiliais keliais, kad išvengtume kamščių plentuose. Gaudykite signalus 14-uoju kanalu“, — perskaitė Olivija.

— Ką visa tai reiškia? — priėjusi paklausė Džunė. Ji paėmė Džiną už rankos, ir jodvi žiūrėjo, kaip Nikas tvarkingai įsmeigia nuorodą, kad ji matytųsi nuo žvyrkelio, pereinančio į įvažiuojamąjį keliuką motušės Abigeilės namo link. Paskui jis giliau įkalė žemėn tašelį. Dabar lentelę galėjo nunešti nebent uraganas. Be abejo, šioje žemės dalyje būdavo smarkių uraganų; jis prisiminė tą, kuris juodviem su Tomu vos nekainavo gyvybę, ir rūsyje patirtą siaubą.

Jis parašė raštelį ir perdavė Džunei.

„Tarp daiktų, kuriuos Dikas ir Ralfas turi parvežti iš Kolumbo, bus trumpabangis radijo siųstuvas. Kas nors turėtų nuolat gaudyti 14-ą kanalą“.