Stephen King - Dvikova

— O! — nusistebėjo Olivija. — Išradinga.

Nikas reikšmingai paplekšnojo sau per kaktą, paskui nusišypsojo.

Abi moterys ėmė kabinti skalbinius. Šlubčiodama nesveika koja, Džina sugrįžo prie savo mašinėlių. Nikas perkirto kiemą, pakilo priebučio laipteliais ir atsisėdo šalia snūduriuojančios moters. Apmesdamas žvilgsniu kukurūzų lauką, jis pradėjo galvoti. Kaip jiems viskas klostysis toliau?

Jeigu iš tiesų yra taip, kaip tu sakai, Nikai, tebūnie.

Jie pavertė jį lyderiu. Jie tai padarė, bet jis net nesuprato, kodėl atsitiko būtent taip. Neįmanoma gauti įsakymą iš kurčnebylio; visa tai priminė nevykusį pajuokavimą. Jų lyderiu turėjo tapti Dikas. Gi jo vieta buvo tarp padėjėjų — trečias iš kairės, be jokių skiriamųjų ženklų, teatpažįstamas vien savo motinos. Bet nuo to laiko, kai jie sutiko Ralfą Brentnerį, be tikslo važinėjantį automobiliu Amerikos keliais, ir prasidėjo tai. Kažką pasakę, jie metė žvilgsnį į Niką, tarytum laukdami jo pritarimo arba palaikymo. Tų kelių dienų ilgesio ir nostalgijos ūkanos, gaubusios jį tarp Sojos ir Mėjaus miestelių, dar iki Tomo, dar iki užgriuvusios atsakomybės, ėmė sklaidytis. Buvo nesunku pamiršti, koks jis jautėsi vienišas, išgyvendamas nuolatinių nakties košmarų baimę, nerimą, kad jis kraustosi iš proto. Lengva prisiminti tą laiką, kai tereikėjo rūpintis vien savimi, — paprastas, eilinis, trečias iš kairės, nepastebimas žaidėjas šiame kraupiame žaidime.

Kai tik išvydau, bematant tave pažinau, Nikai. Dievas palietė Savo pirštu tavo širdį...

Ne, šito aš nepripažįstu. Šiuo atveju aš taip pat nepripažįstu šio Dievo. Tegul senė žinosi su savo Dievu. Dievas senoms moterims būtinas taip pat, kaip „Lipton‘o“ firmos arbatos pakeliai. Gi jis pats privalo susitelkti vienam dalykui ir žingsnis po žingsnio judėti į tikslą. Nuvesti juos iki Boulderio, o ten bus matyt, ką daryti toliau. Senė sakė, kad Tamsos žmogus — realus vyras, o ne šiaip psichologinis simbolis, ir jis, Nikas, iki šiol nenori tuo tikėti... bet kažkur širdies gilumoje jis tuo tikėjo. Širdimi tikėjo kiekvienu jos žodžiu, ir tai jį gąsdino. Jis nenorėjo būti lyderis.

Tai tu, Nikai.

Jo petį suspaudė ranka. Nikas virptelėjo iš netikėtumo, paskui atsisuko. Jeigu prieš tai senutė ir miegojo, tai dabar buvo galutinai išsibudinusi. Sėdėdama savo supamajame krėsle be ranktūrių, motušė Abigeilė žvelgė į jį iš viršaus į apačią ir šypsojosi.

— Štai aš sėdėjau čia ir prisiminiau Didžiosios Depresijos metus, — tarė ji. — Žinai, kažkada mano tėvas valdė visą šią žemę, kuri driekiasi aplinkui ištisomis myliomis. Tai tiesa. Ir aš grojau gitara, ir dainavau Fermerių asociacijos salėje tūkstantis devyni šimtai antraisiais metais. Labai seniai, Nikai. Labai labai seniai.

Nikas linktelėjo.

— Tai buvo geros dienos, Nikai, — didesnė jų dalis. Bet niekas nesitęsia amžinai. Tiktai meilė Dievui. Mano tėvas mirė, ir žemę padalijo jo sūnums bei mano pirmam vyrui, šešiasdešimt akrų, ne tiek jau daug. Žinai, šis namas stovėjo toje šešiasdešimties akrų dalyje. Keturi akrai — viskas, kas liko. Dabar, man regis, galiu vėl pareikšti į visa tai savo teises, bet vis tiek jau bus nebe tas.

Nikas paglostė kaulėtą jos ranką, ir senutė sunkiai atsiduso.

— Broliai ne visuomet sutarė vienas su kitu; labai dažnai dėl niekų kildavo kivirčai. Tik prisimink Kainą ir Abelį! Kiekvienas norėjo būti viršesnis, ir niekas nenorėjo paprasčiausiai dirbti laukuose! Atėjo 1931 metai, bankas pareikalavo grąžinti kreditus. Ir tuomet jie visi susibūrė draugėn, bet jau buvo pernelyg vėlu. Iki 1945 metų viskas, išskyrus mano šešiasdešimt akrų, buvo prarasta.

Ji išsitraukė iš suknelės kišenės nosinę ir lėtai, vis tebemąstydama, nusišluostė akis.

Galų gale pasilikau tiktai aš — be pinigų, apskritai be nieko. Ir kaskart, kai ateidavo laikas mokėti mokesčius, nuo mūsų atrėždavo žemės ir ja padengdavo skolas, ir aš eidavau žiūrėti į tą dalį žemės, kuri jau nebebuvo mano, ir aš apverkdavau ją taip pat, kaip apverkiu dabar. Kiekvienais metais po truputį mokesčių sąskaita, štai kaip visa tai vyko. Šiek tiek ten, dar trupučiuką ana ten... Aš išnuomojau tai, kas buvo likę, bet to niekuomet nepakako sumokėti tiems kvailiems mokesčiams. Kai man sukako šimtas metų, mokesčius panaikino visam amžiui. Taip, jie tai padarė tuomet, kai paėmė viską, išskyrus šį žemės ruoželį. Kilnu iš jų pusės, juk taip?

Nikas atsargiai suspaudė senutės delną ir pažvelgė jai į veidą.

— O Nikai, — atsiduso motušė Abigeilė. — Aš suteikiau prieglobą Dievo neapykantai savo širdyje. Kiekvienas vyras ir kiekviena moteris, kurie Jį myli, taip pat Jo ir neapkenčia, kadangi Jis — žiaurus Dievas, pavydus Dievas, toks jau Jis Yra, ir šiame pasaulyje Jis, ko gero, už ištikimą tarnystę Jam apdovanojo skausmu, o tuo metu velnio tarnai važinėja „Kadilakais“. Netgi tarnavimo Jam džiaugsmas — kartus džiaugsmas. Aš vykdau Jo valią, bet mirtingoji mano dalis giliai širdyje Jį prakeikia. „Abe, — tarė man Viešpats, — tavęs laukia darbas. Todėl Aš palieku tave gyventi, kol tavo kūnas nepridžius prie tavo kaulų. Aš leisiu tau pamatyti visų tavo vaikų mirtį, tu pergyvensi juos visus ir dar ilgai vaikščiosi žeme. Tu pamatysi, kaip tirpsta tavo tėvo valdos. O pačioje pabaigoje kaip apdovanojimo sulauksi žygio su nepažįstamais žmonėmis, tu paliksi tai, ką mylėjai labiau už viską, ir tu numirsi svetimoje žemėje, taip ir neišvydusi savo triūso vaisių. Tokia Mano valia, Abe“, — pasakė jis, ir aš atsakiau: „Gerai, Viešpatie. Tavo valia bus įvykdyta“, — bet sielos gilumoje aš Jį kaltinau ir klausinėjau: „Kodėl?“ Kodėl?“ Kodėl?“ Ir vienintelis atsakymas, kurio aš sulaukiau, buvo toks: „Kur tu buvai, kai Aš sutvėriau šį pasaulį?“

Jos raukšlėtais skruostais ritosi ašaros, drėkindamos suknelės apykaklę, ir Nikas nustebęs pamanė, kaip tokiose sudžiūvusiose senutėse gali būti tiek daug ašarų.

— Padėk man, Nikai, — tarė motušė Abigeilė. — Aš tenoriu vienintelio: viską padaryti teisingai.

Nikas tvirtai suspaudė jos delną. Už jų nusijuokė Džina, vartydama vieną iš mašinėlių saulės spinduliuose ir priversdama ją žėrėti.

*

Dikas su Ralfu sugrįžo apie pusiaudienį. Dikas sėdėjo už naujutėlaičio „Dodžo“ furgono vairo, o Ralfas vairavo raudoną techninės pagalbos automobilį, su priekyje atsikišusiu kaip buldozerio verstuvu, ir užpakalyje kabančiu krano kabliu. Tomas, stovėdamas mašinoje, mojavo rankomis. Jie privažiavo prie namo, ir Dikas išlipo iš furgono.

— Mes radome puikų trumpabangę radijo siųstuvą, — pranešė jis Nikui. — Priima dvidešimt stočių. Man atrodo, kad Ralfas tiesiog jį įsimylėjo.

Nikas nusišypsojo. Priėjo moterys ir ėmė apžiūrinėti mašinas. Motušė Abigeilė pastebėjo, kaip atsargiai Ralfas privedė Džunę prie mašinos, kad toji galėtų apžiūrėti siųstuvą ir pagirtų jo pastangas. Moteris turi puikius klubus, pamanė Abigeilė, tarp jų yra nuostabios įėjimo durys. Ji galėtų duoti tiek naujų gyvybių, kiek panorėtų.

— Taigi, kada mes išvažiuojame? — paklausė Ralfas.

Nikas parašė: „Kai tik pavalgysime. Jūs įjungėte siųstuvą?“

— Taip, — atsakė Ralfas. — Jis buvo įjungtas visą kelią atgalios. Siaubingi triukšmai; yra specialus triukšmą silpninantis mygtukas, tačiau, regis, ir jis ne itin gelbsti. Bet žinai, galėčiau prisiekti, kad nepaisant visų trukdymų aš kažką girdėjau. Labai toli. Galbūt tai net ne balsai. Bet pasakysiu tiesą, Nikai, aš pernelyg dėl to nesijaudinau. Kaip ir dėl tų sapnų.