Stephen King - Dvikova

— Ką galite pasiūlyti, džentelmenai?

Haroldas stovėjo, jo Adomo obuolys konvulsiškai trūkčiojo, tarsi gerklėje būtų kas nors užstrigę ir trukdytų jam kvėpuoti. Pagaliau jis išspaudė:

— Reikia jam duoti aspirino.

Periona, kuri pro ašaras stebeilijo į Marką, metė žvilgsnį į Haroldą.

— Aspirino? — tūžmingos nuostabos tonu paklausė ji. — Aspirino?! — dabar jau šį žodį jinai rėkte išrėkė. — Tai geriausia, ką tu gali pasiūlyti, nepaisant viso savo mokslingumo ir žinojimo?! Aspirino?!

Haroldas įsikišo rankas į kišenes ir užjaučiamai pažvelgė į ją, suprasdamas ir toleruodamas moters pyktį.

Stju labai ramiai pasakė:

— Bet Haroldas teisus, Periona. Aspirinas — geriausia, ką šiuo metu galime padaryt. Kuri dabar valanda?

— Jūs nežinote , ką daryti! — suriko Periona. — Kodėl gi neprisipažįstate?

— Be ketvirčio trys, — atsakė Franė.

— O kas, jeigu jis mirs?.. — Periona atmetė tamsiai kaštoninių plaukų sruogą nuo pabrinkusio užverkto veido.

— Palik juos ramybėje, Pere, — dusliu, išsekusiu balsu paprašė Markas. — Jie padarys, ką galės. Jeigu ir toliau skausmai bus tokie stiprūs, manau, geriau jau man numirti. Duokite man aspirino. Bent ko nors.

— Aš atnešiu, — tarė Haroldas, degdamas noru pasišalinti. — Kuprinėje turiu tablečių. Stipriai veikiančio eksedrino, — pridūrė jis, lyg laukdamas pritarimo, ir nuėjo vos negriūdamas — taip smarkiai vaikinas skubėjo.

— Mes privalome jam padėti, — pratarė Periona, cituodama pati save.

Stju pasivedėjo Gleną su Frane į šalį.

— Ar turite kokių nors idėjų? — tyliai paklausė jis. — Asmeniškai aš nieko negaliu sugalvoti. Periona tiesiog pašėlo nuo Haroldo žodžių, bet mintis apie aspiriną buvo geresnė už visa tai, ką galvojau aš.

— Paprasčiausiai ji labai susijaudinusi, štai ir viskas, — tarė Franė.

Glenas atsiduso:

— Galbūt tai tik žarnynas. Juk mes visą laiką maitinamės vien sausu maistu. Gal jam tereikia gerai išsituštinti, ir viskas praeis.

Franė pakratė galvą:

— Man taip neatrodo. Vien tik nuo žarnyno jam nebūtų pakilusi temperatūra. Nemanau, kad dėl to jam taip išpūtė pilvą.

Vien tik nuo minties apie išsipūtusį pilvą Franei pasidarė negera. Ji neįstengė prisiminti, kada (išskyrus tuos atvejus, kai kamavo naktiniai košmarai) ji buvo taip išsigandusi. Kaip pasakė Haroldas? Mes neturime gydytojo. Kaip šitai tikslu. Kaip šitai kraupiai tikslu. Viešpatie, viskas priartėjo prie jos, užgriuvo vienu metu. Kaip baisiai jie vieniši. Kaip baisiai toli dabar ryšių sistema, pamirštas saugumo tinklas. Franė perkėlė žvilgsnį nuo Gleno įsitempusio veido prie Stiuarto. Ji matė abu giliai susimąsčiusius, bet atsakymo nesulaukė nė iš vieno.

Už jų suvaitojo Markas, ir Periona atkartojo jo dejonę, tarytum būtų jautusi tą patį skausmą. Tam tikra prasme, pamanė Franė, taip iš tiesų ir buvo.

— Ką gi mes darysime? — bejėgiškai paklausė Franė.

Ji pagalvojo apie savo kūdikį, ir vėl, ir vėl jos mintis užgulė tas pats klausimas: „ O kas, jeigu prireiks Cezario pjūvio? Kas, jeigu reikės daryti pjūvį? Kas, jeigu...

Už jos vėl kaip koks laukinis šamanas sustūgo Markas, ir šiuo metu jinai jo neapkentė.

Virpančioje tamsoje jie bejėgiškai žvelgė vienas į kitą.

Iš Franės Goldsmit dienoraščio

1990 m. liepos 6 d.

Po neilgų įkalbinėjimų misteris Beitmenas sutiko keliauti su mumis. Jis pasakė, kad po visų savo straipsnių („aš rašiau juos, vartodamas skambius žodžius, taigi niekas nesupras, kokie jie savo esme paprasti“, — pasakė jis) ir dvidešimties nuobodžių sociologijos dėstymo metų jis nusprendė, kad negali atmesti jam pasitaikiusios galimybės.

Stiuartas panoro sužinoti, kokią galimybę Glenas turi omeny.

— Aš manau, kad ir taip viskas aišku, — pastebėjo Haroldas savo NEPAKENČIAMAI ERZINANČIA maniera (kartais Haroldas būna labai mielas, bet jis geba būti ir tikras žiužė, o šiandien jis buvo kaip tik toks). — Misteri Beitmenai...

— Prašau vadinti mane Glenu, — labai ramiai tarė jis, bet iš to, kaip Haroldas į jį pažvelgė, galima buvo pamanyti, kad šis apkaltino Haroldą sergant kokia nors sociologine liga.

— Glenas, kaip sociologas, pirmiausiai regi galimybę asmeniškai išstudijuoti naujos visuomenės formavimąsi, aš taip manau. Jis nori patikrinti, kiek jo teorija sutampa su praktika.

Norėdama sutrumpinti ilgą pasakojimą, pasakysiu, kad Glenas (kurį nuo šios vietos aš taip ir vadinsiu, jei jam toks kreipinys patinka) sutiko, neva iš dalies taip ir yra, bet pridūrė:

— Be to, aš sukūriau tam tikras teorijas, jas užrašiau, ir tikiuosi patikrinti, ar jos pasitvirtins. Nemanau, kad žmogus, pakilęs iš supergripo pelenų, bus toks pat, kaip ir žmogus, išėjęs iš Nilo ištakų su žiedu nosyje ir moterimi, kurią jis tampo už plaukų. Tai viena iš mano minčių.

Stju savo įprastu ramiu būdu pastebėjo:

— Tai todėl, kad viskas aplink guli ir telaukia, kada vėl kas nors tai pakels, — tardamas šiuos žodžius, jis buvo toks rūškanas, jog aš nustebau ir netgi Haroldas kažkaip keistai į jį pažvelgė.

Bet Glenas paprasčiausiai linktelėjo ir tarė:

— Tai tiesa. Vaizdžiai kalbant, technologizuota visuomenė pasitraukė iš aikštės, bet paliko krepšinio kamuolius. Ateis kas nors, kuris prisimena žaidimo taisykles, ir išmokys likusius. Ganėtinai žavu, tiesa? Vėliau aš turėsiu tai užsirašyti.

(Bet vėliau aš tai užrašiau pati — dėl viso pikto, jeigu jis pamirštų. Kas gali žinoti?)

Na, o Haroldas tarė:

— Jūs kalbate taip, tarsi manytumėte, kad viskas prasidės iš naujo: ginklavimosi varžybos, aplinkos užterštumas ir taip toliau. Tai dar viena iš jūsų teorijų?

— Ne visai taip, — buvo bepradedąs Glenas, bet kol jis spėjo kažką pridurti, Haroldas pametėjo savo kaulą. Aš nevaliosiu perpasakoti visko žodis žodin, nes jaudindamasis Haroldas kalba pernelyg greitai, bet tai, ką jis kalbėjo, buvo svarbiau už tai, kaip jis tai darė. Turint omeny, kad jo nuomonė apie kitus žmones nebuvo itin palanki, vis dėlto jų nelaikė tokiais absoliučiais kvailiais. Jis išsakė mintį, kad dabartiniais laikais turi būti sukurti tam tikri įstatymai. Niekas negali būti pranašesnis valdydamas atominį ginklą ir panašius dalykėlius. Aš tikrai prisimenu vieną jo pasakytą dalyką, kadangi tai buvo labai gyvas įvaizdis: „Tik todėl, kad Gordijaus mazgas buvo perkirstas dėl mūsų, nėra jokių priežasčių vėl jį užrišti“.

Aš supratau, kad jis ieškojo dingsties ginčui — viena iš priežasčių, kodėl Haroldas buvo nelabai malonus bendraujant, — tai jo pasitenkinimas, kurį rodo demonstruodamas savo erudiciją (be abejo, jis iš tiesų daug žino, neįmanoma šito paneigti, Haroldas tiesiog vunderkindas), — bet Glenas teatsakė: „Laikas parodys, juk taip?“

Šis pokalbis baigėsi prieš valandą, o dabar aš sėdžiu antro aukšto miegamajame, šalia manęs ant grindų guli šuo. Puikus šuo! Čia pakankamai jauku, primena mano namus, bet aš stengiuosi apie namus kuo mažiau galvoti, kadangi dėl to man norisi verkti. Žinau, skamba gana kvailai, bet aš tikrai noriu, jog kas nors su manimi šią lovą sušildytų. Aš netgi turiu kai ką nusižiūrėjusi.

Išmesk tai iš galvos, Frane!

Taigi, rytoj rytą mes iškeliaujame į Stovingtoną, ir aš žinau, kad Stju ši idėja ne itin žavi. Jis bijo tos vietos. Man labai patinka Stju. Ak, jei Haroldo požiūris į jį būtų bent šiek tiek palankesnis! Haroldas tik aštrina padėtį, bet aš manau, kad dėl to kaltas prieštaringas jo charakteris.