Stephen King - Dvikova

Franė vos nepapasakojo jai apie nešiojamą po širdimi kūdikį (dabar jam jau ėjo ketvirtas mėnuo), bet kažin kas ją sulaikė. Ji būgštavo, jog tai gali tik pabloginti ir šiaip nekokią situaciją.

Taigi dabar vietoj keturių jų buvo šešetas (Glenas kategoriškai atsisakė vairuoti motociklą ir važinėjo už Stju arba Haroldo nugaros), bet atsiradus dar vienai moteriai padėtis nepasikeitė.

O kas gi tau, Franė? Ko nori tu?

Jeigu jau ji priversta gyventi tokiame pasaulyje, galvojo Franė, su biologiniu laikrodžiu viduje, kuris užvestas dar šešiems mėnesiams, tai ji norėtų, kad jos vyras būtų panašus į Stju Redmeną — ne, ne panašus. Ji norėjo būtent jo. Štai taip, pasakyta tiksliai ir aiškiai.

Drauge su išnykusią civilizacija nuo žmonių bendrijos variklio nulėkė visas žvilgesys ir išoriniai blizgučiai. Glenas Beitmenas labai dažnai šią temą nagrinėdavo ir visuomet atrodė, jog tai itin patinka Haroldui.

Moterų lygiateisiškumas, mąstė Franė (manydama, kad jeigu sykį nusprendė būti atvira, tai išliks atvira iki galo), buvo tik paprasčiausias technologizuotos visuomenės rezultatas. Moterys galėjo būti dėkingos už savo kūną. Jos buvo mažesnės. Sutvertos būti silpnesnės. Vyras negalėjo gimdyti, o moteris galėjo — net vaikai tai žino. O nėščia moteris — apskritai labai pažeidžiama. Civilizacija sukūrė kažkokį apsauginį skydą, paskelbdama lyčių lygybę. „Išlaisvinimas“ — šiuo vieninteliu žodžiu viskas pasakyta. Iki susikuriant civilizacijai su jos tausojančia apsaugos ir gailestingumo sistema, moterys buvo vergės. Nagi nedailinkime: vergės, štai kas mes buvome, pamanė Franė. Paskui velnio karalystei atėjo galas. Ir Moters credo, kurį derėjo išraižyti ant visų moterims skirtų žurnalų ofisų sienų, buvo toks: „ Labai dėkojame jums, Vyrai, už geležinkelius. Dėkojame jums, Vyrai, už automobilių išradimą ir raudonodžių indėnų išnaikinimą, kurie tikriausiai manė, jog jiems verta pagyventi Amerikoje kiek ilgėliau, kadangi jie vis dėlto čia buvo vietiniai gyventojai. Dėkojame jums, Vyrai, už ligonines, policiją, mokyklas. O dabar mes norėtume turėti balso teisę ir teisę tvarkyti gyvenimą savaip, pačios spręsti savo likimą. Kažkada mes buvome kilnojamuoju turtu, bet dabar tai paseno. Mūsų vergovės dienos turi pasibaigti; vergovės mes geidžiame ne labiau, nei perplaukti Atlanto vandenyną sukiužusiu laiveliu su burėmis. Be to, laisvėje yra daugiau nuostabesnių dalykų nei vergovėje. Mes nebijome skraidyti. Dėkojame jums, Vyrai“.

Ką bepridursi? Nieko. Neišprusėliai gali urgzti dėl deginamų biusthalterių, reakcionieriai žaisti intelektualinius žaidimus, bet teisybė tegali šypsotis. Dabar gi visa tai pasikeitė. Per keletą savaičių pasikeitė viskas — ar smarkiai, parodys tik laikas. Bet naktys liko tos pačios, ir šiąnakt ji žinojo, jog jai reikia vyro. O Viešpatie, kaip labai ji geidė vyro!

Ir ne vien dėlei savisaugos ar kūdikio apsaugojimo. Ją traukė prie Stju, ypač po Džeso Raiderio. Stju buvo ramus, sumanus, bet svarbiausia jis nebuvo, kaip sakydavo jos tėvas, „dvidešimties svarų mėšlu dešimties svarų maiše“.

Ir jinai jam patiko. Franė tai puikiausiai suprato, žinojo tai nuo ano karto, kai Liepos 4-ąją jie pirmą sykį drauge pietavo tuščiame restoranėlyje. Akimirką — viso labo tik mirksnį — jų akys susitiko — ir tarp jų įsižiebė kažkokia kibirkštis, tai buvo tarsi elektros srovės smūgis. Franė neabejojo, kad Stju irgi tai supranta, bet jis laukė jos, leido jai pačiai nuspręsti, kai šito panorės ji pati. Pradžioje Franė buvo su Haroldu, jinai buvo jo kilnojamuoju turtu. Dvokianti, supuvusi vyriška idėja, bet Franė būgštavo, kad šis pasaulis vėl ims priklausyti vyrams, bent jau kurį laiką.

Jeigu tik būtų dar kas nors, kas nors be Haroldo, bet jo nebuvo, ir ji bijojo, kad negalės ilgai laukti. Ji prisiminė aną dieną, kai Haroldas labai negrabiai pabandė su ja pasimylėti, mėgindamas savąją privatininko teisę paversti galutine ir nepaneigiama. Kiek nuo tos dienos praėjo laiko? Pora savaičių? Atrodo, kad daug daugiau. Visa praeitis dabar regis tokia tolima. Ji tįsta kaip suminkštėjęs irisas. Dėl nerimo, kaip pasielgti su Haroldu, ir jos baimės, ką gali iškrėsti tasai, jeigu ji suartės su Stiuartu, o svarbiausia, dėl sapnų baimės ji niekuomet neįstengs užmigti.

Štai taip gododama Franė nugrimzdo į miegą.

*

Kai Franė pabudo, dar tvyrojo tamsa. Kažkas purtė jos petį.

Protestuodama ji kažką sumurmėjo, — miegas buvo gaivinantis, pirmą kartą per visą savaitę ji nieko nesapnavo, — bet paskui nenoriai išniro paviršiun, manydama, kad jau rytas ir laikas leistis kelionėn. Bet kodėl jie nori važiuoti tamsoje? Atsisėdusi pamatė, jog danguje dar šviečia mėnulis.

Haroldas ją budino, ir Haroldas atrodė persigandęs.

— Haroldai? Kas nors atsitiko?

Ji išvydo, kad ir Stju atsikėlė. Ir Glenas Beitmenas, Periona klūpojo ant kelių netoli tos vietos, kur vakare jie buvo užkūrę laužą.

— Markas, — tarė Haroldas. — Jis susirgo.

— Susirgo? — pakartojo Franė, o iš kitos užgesusio laužo pusės pasigirdo moteriška dejonė. lš ten, kur klūpojo Periona ir kur stovėjo du vyrai. Franė pajuto, kaip jos viduje it juoda kolona iškyla siaubas. Liga buvo toks dalykas, kurio jie bijojo labiausiai.

— Tai ne... gripas, Haroldai? — kadangi jei Markas susirgo nuo pavėluotų Keliaujančio kapitono žingsnių, tai ir jiems visiems gali tas pats grėsti. Galbūt virusas vis dar klaidžioja aplink juos? Galbūt jis patyrė mutaciją? Kad gardžiau pasimėgautų tavimi, brangute.

— Ne, tai ne gripas. Visiškai nepanašu. Frane, vakar vakare tu valgei konservuotų austrių? Ar galbūt pietums?

Franė pamėgino prisiminti, bet jos protas vis dar buvo pritemdytas miego.

— Taip, aš valgiau jas ir pietaudama, ir vakarieniaudama, — atsakė ji. — Jų skonis buvo puikus. Aš mėgstu austres. Tai apsinuodijimas maistu? Taip?

— Frane, aš paprasčiausiai klausiu. Niekas iš mūsų nežino, kas tai. Juk tarp mūsų nėra gydytojo. Kaip tu jautiesi? Tu sveika?

— Visiškai, tik noriu miego.

Bet miego ji jau nebenorėjo. Miegai išsisklaidė. Iš kitos pusės stovyklavietės atsklido dar viena dejonė, tarsi Markas būtų ją kaltinęs už gerą jos savijautą tuosyk, kai jam visiškai bloga.

Haroldas tarė:

— Glenas mano, jog tai apendicitas.

— Kas?

Haroldas tik karčiai nusišypsojo ir linktelėjo.

Franė atsikėlė ir prisiartino prie susibūrusių bendrakeleivių. Haroldas kaip šešėlis sekė įkandin.

— Reikia jam padėti, — tarė Periona. Mechaniškai, tarsi būtų kartojusi tai tūkstančius kartų.

Moters žvilgsnis be perstojo blaškėsi, šokinėdamas nuo vieno prie kito, akys buvo taip perpildytos baimės ir bejėgiškumo, kad Franė vėl pasijuto kalta. Jos mintys egoistiškai sugrįžo prie kūdikio, kurį jinai nešiojo, ir Franė pamėgino nuvyti jas šalin. Bet jos mintys trauktis nenorėjo. „ Pasišalink nuo jo! — šaukė kažkokia jos dalis. — Pasišalink tuojau pat, ko gero, jis užsikrėtęs!“ Franė dirstelėjo į Gleną, kuris žibintų šviesoje išblyško ir kaži kaip išsyk suseno.

— Haroldas sako, jog jūs įtariate apendicitą? — paklausė ji.

— Aš nežinau, — atsakė Glenas. Jo balsas buvo sutrikęs ir baugštus. — Esama kai kurių simptomų; anot Marko, jo pilvas kietas ir papūstas, o prisilietus skauda...

— Jam reikia padėti, — vėl pakartojo Periona ir įsiraudojo.

Glenas palietė pilvą, paskui primerktas dumsias Marko akis ir pabandė praskirti vokus. Markas sudejavo. Glenas žaibiškai atitraukė ranką, tarsi ją būtų priglaudęs prie įkaitusios krosnies, ir vėl nukreipė žvilgsnį nuo Stju į Haroldą, paskui vėl į Stju, bemaž neslėpdamas jį apėmusios panikos.