Stephen King - Dvikova

Glenas nusprendė palikti čia Kodžaką. Jam labai gaila šitai daryti, nors ieškodamas maisto šuo neturės ypatingų problemų. Ir vis dėlto nėra kitos išeities, nebent rastume motociklą su vežimėliu, bet ir tuomet vargšas šuo išsigandęs gali iššokti. Susižeisti arba mirtinai užsimušti.

Bet kuriuo atveju, rytoj mes išvažiuojame.

Nepamiršti: „Teksaso klajūnuose“ (beisbolo komanda) buvo kamuolių padavinėtojas, vardu Nolanas Rajanas, kuris aikštėje išdarinėjo tiesiog neįmanomus triukus. Ir dar buvo tokios telekomedijos su juoko fonu — įrašu, skambėjusiu juokingose vietose, manyta, jog taip įdomiau žiūrėti. Žmonės įprato supermarkete pirkti užšaldytus tortus ir pyragus, juos tereikėjo atšildyti ir suvalgyti. Asmeniškai aš labiausiai mėgau Saros Li braškinį tortą.

1990 m. liepos 7 d.

Negaliu rašyti labai ilgai. Visą dieną važiavome motociklais. Mano užpakalis dabar it žlėgtainis, o nugara tarsi sudaužyta akmenimis. Praėjusią naktį vėl sapnavau tą siaubingą sapną. Haroldas irgi sapnuoja tą vyrą (?), ir tai labai jį sutrikdė, kadangi jis neįstengia paaiškinti, kaip mudviem abiem gali sapnuotis tas pats sapnas.

Stju sako, kad jis nuolat sapnuoja Nebraską ir ten gyvenančią seną negrę. Ji vis kalba, neva jis privaląs ją aplankyti. Stju mano, jog ji gyvena miestelyje, — vardu Holand Houmas arba Houmtaunas, ar kažkaip panašiai. Sako, kad galėtų ją surasti. Haroldas iš jo juokiasi ir leidžiasi į ilgus postringavimus apie tai, kad sapnai — tai psichofroidiški pasireiškimai to, apie ką nedrįstame nė pagalvoti, kai nemiegame. Man regis, Stju pyko, bet tvardėsi. Aš taip bijau, kad šis jų priešiškumas neperaugtų į atvirą nesantaiką. Aš NENORIU, KAD TAIP ATSITIKTŲ!

Ir vis dėlto Stju pasakė: „O kaipgi judu su Frane susapnavote vieną ir tą patį sapną?“ Haroldas kažką sumurmėjo apie sutapimą ir temą užraukė.

Stju pareiškė Glenui ir man, jog norėtų iš Stovingtono keliauti į Nebraską. Glenas gūžtelėjo pečiais ir tarė: „Kodėl gi ne? Kur nors visgi mums reikia važiuoti“.

Haroldas, be abejo, ims priešgyniauti, bent jau iš principo. Velniai tave griebtų, Haroldai, kada gi tu suaugsi!

Nepamiršti: Devintojo dešimtmečio pradžioje jautėsi benzino stygius, kadangi visi Amerikos gyventojai kuo nors važinėjo, mes išeikvojome didesnę dalį savo kuro atsargų, ir arabai paprasčiausiai sugriebė mus už gerklės. Arabai turėjo tiek pinigų, jog tiesiog neįstengė jų išleisti. Taip pat buvo rokenrolo grupė, besivadinanti „The Who“, kuri sykiais baigdavo savo pasirodymus, sudaužydama į šipulius gitaras ir stiprintuvus. Tai vadinosi „ryškiu vartojimu“.

1990 m. liepos 8 d.

Jau vėlu, ir aš vėl pavargusi, bet pasistengsiu užrašyti kuo daugiau, iki mano vokai UŽSITRENKS. Maždaug prieš valandą Haroldas baigė rašyti savo eilinę lentelę (turiu pasakyti, kad jau ne taip dailiai) ir pastatė ją ant vejos priešais Stovingtono įstaigą. Stju padėjo jam ir išsilaikė visiškai ramus, nepaisant visų Haroldo pastangų išvesti jį iš kantrybės.

Aš stengiausi pasirengti nusivylimui. Niekuomet nemaniau, kad Stju mus apgaudinėja, greičiausiai ir Haris tuo neabejojo. Todėl buvau įsitikinusi, kad jie visi ten išmirė, bet aš vis tiek taip nusivyliau, jog apsiverkiau. Tiesiog nevaliojau susilaikyti.

Tačiau ne aš viena buvau sukrėsta. Kai Stju išvydo šią vietą, jis mirtinai išbalo. Vilkėjo marškinėliais trumpomis rankovėmis, ir aš pamačiau, kaip pašiurpo jo oda. Stju akys, šiaip jau mėlynos, pasidarė veriančiai pilkos, kaip vandenynas blogu oru.

Jis parodė į trečią aukštą ir tarė:

— Ten buvo mano kambarys.

Haroldas pasisuko, ir aš pastebėjau, kad jis pasirengęs dar vienam iš patentuotų Gudragalviškų Haroldo Lauderio Komentarų, bet pamatęs Stju veido išraišką, netgi Haroldas užsičiaupė. Manau, kad tai buvo išmintingas jo sprendimas.

Kiek palaukęs, Haroldas pasiūlė:

— Ką gi, užeikime vidun, pažiūrėsime.

— Kodėl tau šito reikia? — paklausė Stju, ir jo balse nuskambėjo isteriškos natos. Jautėsi, kad jis tvardosi iš paskutiniųjų. Tai mane išgąsdino — labiausiai dėl to, jog paprastai jis būna šaltas kaip ledas.

— Stiuartai... — kreipėsi Glenas, bet Stju jį nutraukė.

— Kodėl? Argi jūs nematote, kad tai išmirusi vieta. Nei žmonių, nei kareivių, nieko. Patikėkite, — tarė jis, — jeigu jie čia būtų, tai jau išbėgtų laukan prie mūsų. Ir uždarytų šiuose baltuose kambariuose kaip būrelį sukruštų jūros kiaulyčių, — paskui jis pažvelgė į mane ir tarė: — Atleisk, Frane, aš nenorėjau taip kalbėti. Tiesiog labai susijaudinau.

— Ką gi, tuomet aš ten nueisiu, — pasakė Haroldas. — Kas eina su manimi?

Bet aš juk mačiau, kad net siekdamas būti DIDELIS bei IŠMINTINGAS, Haroldas ir patsai juto išgąstį.

Glenas tarstelėjo, kad jis gali eiti, ir Stju tarė:

— Tu irgi eik, Frane. Pasižiūrėk. Įsitikink pati.

Norėjau atsakyti, kad pasiliksiu su juo, kadangi jis atrodo toks įsitempęs (ir dar todėl, kad aš iš tiesų nenorėjau ten eiti), bet tuomet dar labiau būtų paaštrėję santykiai su Haroldu, taigi sutikau.

Jeigu mudu — aš ir Glenas — dar abejojome Stju istorija, tai bematant atmetėme visas abejones, kai tiktai atidarėme duris. Kvapas. Lygiai toks pat kvapas persekiojo mus tuose miestuose, pro kuriuos mums teko pervažiuoti, supuvusių pomidorų smarsas, ir, o Viešpatie, aš vėl verkiau — na argi tai teisinga, kad žmonės ne tik numiršta, bet dar ir taip dvokia?

Taigi aš antrą kartą per dieną KAIP REIKIANT IŠSIVERKIAU, bet kad ir kas atsitiktų Mažylei Franei Goldsmit, Mūsų Mergytei Lėlytei, įpratusiai kramtyti nagus ir spjaudyti juos ant kilimo, — cha-cha, kaip sakoma, — šiandien tikrai daugiau nebebus ašarų, šitai aš pažadu.

Mes vis dėlto įėjome vidun — manau, iš nesveiko smalsumo. Nežinau kaip kiti, bet man knietėjo apžiūrėti tą kambarį, kuriame kaip kalinį laikė Stju. Beje, pastate slėgė ne vien kvapas — po karščio lauke čia buvo labai šalta. Daug granito, marmuro, ko gero, tikrai nuostabi izoliacija. Antrame aukšte buvo šilčiau, bet tasai siaubingas dvokas... ir šaltis... kaip kape.

Ten buvo taip slogu, kaip namuose su vaiduokliais — mes visi trys susiplakėme į vieną vietą nelyginant avys, ir aš džiaugiausi, kad pasiėmiau su savimi šautuvą, nors jis tik 22-o kalibro. Mūsų žingsnių garsas aidu sugrįždavo atgalios, tarytum kas nors būtų sėlinęs pridurmui, ir aš vėl prisiminiau tą sapną, kuriame man pasirodydavo vyras juoda mantija. Nenuostabu, kad Stju nepanoro su mumis eiti.

Pagaliau mes radome laiptus ir užlipome į antrą aukštą. Nieko, išskyrus kabinetus... ir keletą kūnų. Trečias aukštas buvo įrengtas kaip ligoninė, ir visų kambarių durys užsidarinėjo hermetiškai, o jose matėsi įtaisyti specialūs stebėjimo langeliai. Čia buvo daug kūnų — ir kambariuose, ir koridoriuje. Labai mažai moterų. Galbūt pačioje pabaigoje jie mėgino jas evakuoti? Daug ko mes niekuomet taip ir nesužinosime. O ir kam gi mums žinoti?

Pačiame koridoriaus gale priėjome tą kambarį atlapotomis durimis. Viduje gulėjo negyvas vyriškis, bet jis nebuvo pacientas (jie vilkėjo baltomis ligoninės pižamomis), ir jis tikrai mirė ne nuo gripo. Tysojo dideliame pridžiūvusio kraujo klane, regis, jis bandė iššliaužti iš kambario, kuriame ir numirė. Ten gulėjo ir sulaužyta kėdė, viskas buvo išmėtyta, tarytum čia būtų vykusios muštynės.

Glenas labai ilgai dairėsi į šalis, o paskui tarė:

— Manau, mums geriau nieko nepasakoti Stju apie šį kambarį. Jame jis pernelyg arti buvo šalia mirties.