Stephen King - Dvikova

— Liaukitės, — pertraukė juos Stju. — Ką gero darote judu abu? Geriausiu atveju, kol kas vienas iš jūsų ketina perrėžti jam pilvą. Bet apie tai negali būti nė kalbos.

— Stju! — mažne iškvėpė Franė.

— Ką? — paklausė jis ir gūžtelėjo pečiais. — Artimiausia ligoninė yra Моте. Mums nepavyks jo ten nugabenti. Nemanau, kad mes gebėtume nunešti jį netgi iki kelio.

— Žinoma, tu teisus, — sumurmėjo Glenas, ranka pasitrindamas it šepetys apžėlusį skruostą. — Atleisk, Haroldai. Aš labai susikrimtęs. Žinojau, kad taip gali atsitikti, — atleiskite, būtinai turėjo atsitikti, — bet žinojau tai grynai teoriškai. Čia viskas visai kitaip, ne taip, kaip sename jaukiame kabinete.

Haroldas atsakydamas kažką suniurnėjo ir sukišęs rankas giliai į kišenes pasišalino. Jis priminė rūstų dešimtmetį paauglį.

— Kodėl mes negalime jo pervežti? — suglumusi paklausė Franė, perkeldama žvilgsnį nuo Gleno prie Stju ir atgalios.

— Todėl, kad dabar jo apendiksas jau smarkiai išpampo, — atsakė Glenas. — Jeigu jis sprogs, tai išmes į organizmą tokį kiekį nuodų, kuriais galima nugalabyti dešimtį žmonių.

Stju linktelėjo:

— Peritonitas.

Franės galvoje viskas susijaukė. Apendicitas? Kažkada tai buvo niekniekis. Niekniekis. Kartais, kai atsidurdavote ligoninėje dėl tulžies pūslės uždegimo, jums podraug pašalindavo ir apendiksą — mat vis tiek perrėžė pilvą. Ji prisiminė, kaip vienam iš jos mokyklos draugų, Čarliui Bigersui, kurį visi vadino Bigių, pašalino apendiksą per vasaros atostogas po penktos klasės. Jis išgulėjo ligoninėje viso labo dvi ar tris dienas. Medicinos kalba šnekant, apendicito operacija buvo niekniekis.

Lygiai taip pat, kaip ir kūdikio gimdymas.

— Bet jeigu jūs jo netrikdysite, — paklausė ji, — argi nesprogs jis vis tiek?

Stju ir Glenas sutrikę susižvalgė, bet neatsakė nieko.

— Tuomet jūs tikrai tokie blogi, kaip sako Haroldas! — įniršusi išrėkė ji. — Jūs tiesiog privalote ką nors padaryti, net jeigu tai teks daryti paprastu peiliu! Jūs tiesiog privalote!

— Kodėl mes? — piktai paklausė Glenas. — O kodėl ne tu? Nė vienas iš mūsų net medicinos knygų rankose nelaikė!

— Bet jūs... jis... tai neturi atsitikti štai taip! Laikoma, kad apendikso pašalinimas — tai niekniekis!

— Galbūt anksčiau taip ir buvo, bet dabar viskas pasikeitė, — atsakė Glenas, bet Franė raudodama jau bėgo nuo jų šalin.

*

Ji sugrįžo apie trečią valandą, susigėdusi dėl savo elgesio, pasirengusi atsiprašyti. Bet stovykloje nebuvo nei Gleno, nei Stju. Haroldas paniuręs sėdėjo ant nuversto medžio. Periona sukryžiavusi kojas buvo palinkusi šalia Marko, rankšluosčiu šluostydama jam nuo veido prakaitą. Ji atrodė išblyškusi, bet suėmė save į rankas.

— Frane! — pašaukė Haroldas, pakėlęs galvą ir pastebimai nudžiugęs.

— Sveikas, Haroldai! — Franė prisiartino prie Perės. — Kaip jis?

— Miega, — atsakė Periona, bet Markas nemiegojo; netgi Franė tai pastebėjo. Jis buvo be sąmonės.

— O kur dingo kiti, Pere? Tu žinai?

Atsakė jai Haroldas. Jis prisiartino įkandin jos, ir Franė pajuto, jog vaikinas nori prisiliesti prie jos plaukų ir uždėti jai ant peties ranką. Bet Franė šito nenorėjo. Haroldas ėmė ją dirginti.

— Jie išvyko į Kanklą. Ieškoti gydytojo kabineto.

— Jie tikisi ten rasti kokias nors medicinos knygas, — paaiškino Perė. — Ir kokius nors... instrumentus, — ji atsiduso, ir jos gerklėje kažkas karktelėjo. Perė vėl priglaudė prie jo kaktos drėgną rankšluostį.

— Mes visi taip apgailestaujame, — droviai pratarė Haroldas. — Žinau, skamba bjauriai, bet tai tiesa.

Perė pažvelgė į Haroldą su iškankinta šypsena.

— Aš žinau, — pasakė. — Ačiū. Čia niekas nekaltas. Žinoma, jeigu tik nėra Dievo. O jeigu Dievas vis dėlto yra, vadinasi, tai Jo kaltė. Ir kai aš Jį pamatysiu, tai iš visų jėgų spirsiu Jam tiesiai į pilvą.

Periona turėjo grubius veido bruožus ir tvirtą valstietės kūną. Franė, kuri pirmiausiai pastebėdavo tai, kas žmonėse patraukliausia (Haroldas, pavyzdžiui, turėjo gražias rankas), atkreipė dėmesį į Perės plaukus, kurie buvo rusvo atspalvio ir tiesiog puikūs, o jos tamsios indigo spalvos akys nuostabios ir protingos. Perė jiems papasakojo, kad universitete studijavo antropologiją, dalyvavo politiniame judėjime, įskaitant kovą už moters teises ir už lygias AIDS aukų teises. Ji niekuomet nebuvo ištekėjusi. Markas, kaip sykį jinai prisipažino Franei, jai buvo toks geras, ko Perė niekuomet iš vyro nesitikėjo. Kiti anksčiau pažinoti arba ją ignoravo, arba nepagrįstai kaip ir kitas merginas vadino „kiaulyte“ arba „karvute“. Perė pripažino, kad Markas, jeigu nebūtų pasikeitusios sąlygos, ko gero, priklausytų tai grupei vyrų, kurie ją ignoravo, bet dabar viskas kitaip. Jiedu susitiko Olbanyje, kur Periona su tėvais vasarojo, paskutinę birželio dieną, ir po neilgo pašnekesio nusprendė palikti miestą, kol visi tie yrančiuose kūnuose lindintys virusai nepadarė jiems to, ko nepavyko padaryti supergripui.

Taigi jie išvažiavo ir kitą naktį tapo meilužiais, greičiau iš mergiško vienatvės jausmo, negu iš tikro potraukio (visa tai buvo moteriški plepalai, ir Franė netgi neužrašė jų dienoraštin). Jis buvo toks geras jai, prisipažino Perė savo pašnekovei švelniu ir šiek tiek nustebusiu tonu paprastos moters, radusios padorų vyriškį tokiame žiauriame pasaulyje. Kiekvieną dieną ji vis labiau jį mylėjo.

O dabar štai kas atsitiko.

— Įdomu, — tarė Periona. — Čia visi, išskyrus Stju ir Haroldą, baigė koledžus; ir tu, Haroldai, be abejo, būtum baigęs, jeigu viskas eitų savo įprasta vaga.

— Taip, manau, jog tai tiesa, — neprieštaravo Haroldas.

Perė pasisuko į Marką ir vėl ėmė drėkinti jam kaktą taip meiliai ir švelniai, kad Franei tai priminė spalvotą iliustraciją jų šeimyninėje Biblijoje — trys moterys ruošia Jėzaus kūną laidoti, trindamos jį kvapniaisiais aliejais.

— Franė studijavo anglų kalbą, Glenas dėstė studentams sociologiją, Markas rašė darbą iš Amerikos istorijos, tu, Haroldai, irgi būtum studijavęs anglų kalbą, ruošdamasis rašytojo karjerai. Mes būtume galėję susirinkti draugėn ir įdomiai šnekučiuotis. Juk taip ir būtų buvę, ar ne tiesa?

— Taip, — sutiko Haroldas. Jo balsas, paprastai toks skvarbus, skambėjo vos girdimai.

— Humanitarinių mokslų studijos moko mąstyti — kažkur apie tai esu skaičiusi. Žiaurumas, su kuriuo susiduri vėliau, — antrinis dalykas. Svarbiausia, ką išmoksti mokykloje, — kaip reikia greičiau pridėti ir atimti.

— Tai gerai, — tarė Haroldas. — Man patiko.

Dabar jo ranka iš tikrųjų nusileido ant Franės peties. Jinai jos nenužėrė, bet vis tiek jai buvo nemalonu ją jausti.

— Bet tai negerai, — tūžmingai paprieštaravo Perė, ir nustebintas Haris nukėlė nuo Franės peties ranką. Ji akimoju pasijuto daug geriau.

— Ne? — gana vangiai paklausė Haroldas.

— Jis miršta! — negarsiai, bejėgiškai ir piktai pasakė Perė. — Jis miršta, kadangi mes visi eikvojome savo laiką perniek, mokydamiesi kuo geriau užkalbinėti vienas kitam dantis. O, aš galiu tiek daug papasakoti apie Naujosios Gvinėjos gyventojus, o Haroldas paaiškinti šiuolaikinių anglų poetų vartojamas literatūrines priemones, bet argi tuo įmanoma padėti Markui?

— Jeigu tarp mūsų būtų medikas... — pamėgino įsijungti Franė.