Stephen King - Dvikova

Nemanau, kad Haroldas apskritai būtų tokį dalyką pasiūlęs. Aišku, koks jis yra. Jį šiek tiek atbaidė (manau, taip pat ir Gleną) didelis kiekis ginklų, įskaitant ir du automatus. Bet apskritai Haroldas paprasčiausiai norėjo užgiedoti savo seną giesmelę... juk turi jis kaip nors atkreipti kitų dėmesį į savo dalyvavimą.

Manau, aš jau prirašiau pakankamai puslapių apie HAROLDO PSICHOLOGIJĄ, ir jeigu tu, dienorašti, nesuprasi jo dabar, tu nesuprasi jo niekuomet. Po jo pasipūtimu, pasitenkinimu savimi ir pompastiškai įmantrių kalbų, slypi mažas bejėgis berniukas. Jis niekaip nevalioja patikėti, kad tikrai viskas pasikeitė. Dalis jo — manau, didesnė dalis — vis dar tebetiki, kad visi jo mokykliniai kankintojai vieną gražią dieną pakils iš savo kapų ir vėl ims šaudyti į jį iš timpų arba vadinti Kuoktelėjusiu Lauderiu, kaip tai darė jo Emė. Kartais man atrodo, kad jam būtų buvę geriau (kaip tikriausiai ir man pačiai), jeigu mudu nebūtume susitikę Ogankvite. Aš — dalis jo ankstesnio gyvenimo, kažkada buvau geriausia jo sesers draugė ir taip toliau ir taip toliau. Tai štai kokia mūsų sudėtingų ir įtemptų santykių su Haroldu išvada: tai gali pasirodyti keista, bet žinodama tai, ką žinau dabar, pasirinkčiau į draugus Haroldą, o ne Emę, kuri buvo tiesiog pamišusi dėl prabangiuose automobiliuose įpakuotų berniukų ir kurie buvo (atleisk man, Dieve, kad negerai kalbu apie mirusiuosius, bet tai tiesa) pati didžiausia Ogankvito snobė, kokia tik gali būti nuolatinė provincijos miestelio gyventoja. Haroldas savaip šaltakraujiškas ir nuovokus.

Bet tik tuomet, kai jis nesinaudoja visa protine energija, idant parodytų save visame gražume. Aiman, Haroldas niekuomet nepatikės, kad kas nors gali laikyti jį nuovokiu. Kažkuria savo dalimi jis visuomet buvo toks užsispyręs konservatorius. Jis nusprendė perkelti visas savo problemas į šį ne tokį jau džiugų naują pasaulį. Lygiai taip pat sėkmingai jis galėtų supakuoti savo nemalonumus į kuprinę kartu su tais šokoladiniais saldainiais, kuriuos jis taip mėgsta.

O, Haroldai, aš tiesiog nežinau.

Nepamiršti: Papūga Žileti. „Prašau nespausti Žavesiuko“. Vaikščiojantis „Kool-Aid“ ąsotis sakydavo: „O, jėėė!“ „o. b.“ tamponus... išrado moteris ginekologė. Bendrauja Visos Žvaigždės. „Gyvųjų lavonų naktis“. Brrr! Tai namuose paliktas vienas iš paskutiniųjų hitų. Viskas, baigiu.

1990 m. liepos 14 d.

Šiandien pusryčiaudami mes labai ilgai ir ramiai kalbėjomės apie savo sapnus, ko gero, užtrukdami dėl to gerokai ilgiau nei derėtų. Mes esame į šiaurę nuo Batavijos Niujorko valstijoje.

Vakar Haroldas labai droviai ir neužtikrinant (žinant jį) pasiūlė mums pradėti vartoti labai mažomis dozėmis veronalį ir pasižiūrėti, ar negalėtume tokiu būdu „nutraukti naktinių košmarų ciklą“, jo žodžiais tariant. Aš parėmiau jo idėją, kad niekas neįtartų, jog man kas nors negera, bet savo dozę nusprendžiau slėpti, nes nežinojau, kaip vaistai gali paveikti mano Vienišą Klajoklį (tikiuosi, kad jis Vienišas, bet esu tikra, kad sugebėčiau išlaikyti ir dvejetą).

Kai visi pritarė pasiūlymui dėl veronalio, pasisakė Markas.

— Žinote, — tarė jis, — apie tokius dalykus nederėtų pernelyg ilgai galvoti. Nes netrukus mums visiems ims rodytis, neva esame Mozės ar Juozapai, besišnekučiuojantys telefonu su pačiu Viešpačiu Dievu.

— Šis Tamsos žmogus tikrai skambina ne iš rojaus, — paprieštaravo Stju. — Jeigu tai ir tarpmiestinis skambutis, tuomet mums skambina iš gerokai žemiau esančios vietos.

— Šitaip Stju leidžia suprasti, kad Senasis Šelmis mus persekioja, — pasakiau aš.

— Tai toks pat geras paaiškinimas kaip ir visi kiti, — pastebėjo Glenas. Mes visi į jį sužiurome. — Ką gi, — tęsė jis, kaip man pasirodė, šiek tiek gindamasis, — žvelgiant į tai mūsų išlikimo požiūriu, visiškai tikėtina, jog esame jungiamąja kovos tarp pragaro ir rojaus grandimi, ar ne? Jeigu po šios gripo epidemijos būtų išgyvenę tik Jėzaus pasekėjai, gyvenimas taptų šleikščiai saldus.

Markas įsikvatojo iki ašarų. Aš nevisiškai supratau prasmę, bet nusprendžiau laikyti liežuvį už dantų.

— Ką gi, aš manau, kad visa ši problema juokinga iki beprotybės, — įsiterpė Haroldas. — Visi mes paprasčiausiai kuoktelėjome dėl Edgaro Keico ir sielų prisikėlimo.

Aiškiaregio pavardę jis ištarė ne visai teisingai, o kai aš jį pataisiau, nužvelgė mane savo ŠLEIKŠČIAI IŠDIDŽIU HAROLDO ŽVILGSNIU. Kas jau kas, o Haroldas nepriklauso tam žmonių tipui, kurie dėkoja, kai kas nors pataiso nedideles jų klaidas, dienorašti!

— Kai įvyksta kas nors paranormalaus, — pasakė Glenas, — tai vienintelis paaiškinimas, kuris daugiau ar mažiau tinka tai situacijai ir išlaiko vidinę logiką, priklauso neosofijai. Būtent todėl psichologija ir religija visuomet ėjo susikibusios už rankų iki pat dabartinio laikmečio su visomis jo chimeromis.

Haroldas urgztelėjo, bet Glenas toliau vystė savo mintį:

— Asmeniškai aš manau, kad žmogaus psichika... Tokia neatskiriama mūsų dalis, jog mes itin retai atkreipiame į ją dėmesį. Talentas labai save saugo, jis stengiasi likti nepastebėtas.

— Kodėl? — paklausiau aš.

— Todėl, jog tai neigiamas faktorius, Frane. Kas nors iš jūsų skaitė Džeimsą D. L. Stauntoną, jo 1958 metais parašytą studiją apie geležinkelio ir autokatastrofų tyrimus? Pirmą kartą šis darbas buvo paskelbtas sociologijos žurnale, bet laikraščiai dažnai publikuodavo jo ištraukas.

Visi mes neigdami pakratėme galvas.

— O vertėtų paskaityti, — pastebėjo jis. — Džeimsas Stauntonas, kaip prieš dvidešimt metų apie jį sakė mano studentai, „turėjo galvą“, buvo išprusęs sociologas, kaip hobį studijavo okultizmą. Šiais klausimais jis parašė labai daug straipsnių, kol iškeliavo į aną pasaulį, idant patsai įsitikintų savo tyrinėjimų ir išvadų teisingumu.

Haroldas prunkštelėjo, bet Stju ir Markas šypsojosi. Bijau, kad ir aš taip pat.

— Na tai papasakokite mums apie lėktuvus ir traukinius, — paprašė Perė.

— Stautonas apibendrino daugiau kaip penkiasdešimties aviakatastrofų nuo 1925 metų ir daugiau kaip dviejų šimtų geležinkelio avarijų nuo 1900 metų statistiką. Jis įvedė visus duomenis į kompiuterį. Iš esmės jis lygino trijų faktorių santykį: į katastrofą patekusių žmonių kiekį, žuvusiųjų skaičių ir transporto priemonių talpą.

— Nesuprantu, ką jis norėjo tuo įrodyti, — pratarė Stju.

— Norėdami suprasti, jūs turite įsisąmoninti, kad į kompiuterį jis įvedė ir antrą seriją skaičių — šįsyk tokį pat kiekį lėktuvų ir traukinių, kurie nepatyrė katastrofos.

Markas linktelėjo:

— Kontrolinė grupė ir eksperimentinė grupė. Tai visiškai pagrįstas sprendimas.

— Tai, ką jis išsiaiškino, buvo ganėtinai paprasta, bet prasmė pasirodė tiesiog pritrenkianti. Gėdinga, jog kažkam tenka brautis pro šešiolika lentelių, idant prieitų prie pagrindinio, labai paprasto statistinio fakto.

— Kokio fakto? — paklausiau aš.

— Pilnai užpildyti lėktuvai ir traukiniai retai kada patiria katastrofas, — atsakė Glenas.

— Koks MĖŠLAS! — kone suklykė Haroldas.

— Anaiptol, — ramiai tęsė Glenas. — Tokia ir buvo Stautono teorija, o kompiuteris ją tiktai patvirtino. Geležinkelio avarijų arba aviakatastrofų atvejais transportas būdavo užpildytas tik 61 procentu. Tais atvejais, kai kelionė baigdavosi normaliai, keleivių kiekis viršydavo 76 procentus visos talpos. Šis 15 procentų skirtumas, kurį paskaičiavo kompiuteris, yra labai esminis. Stautonas pabrėždavo, kad statistikos požiūriu net 3 procentų nukrypimas gali suteikti peno apmąstymams, ir jis visiškai teisus. Tad štai, Stauntonas tvirtino, jog žmonės žinojo , kokie būtent lėktuvai ir traukiniai patirs avarijas... Kad jie nesąmoningai numatė ateitį. Tarkim, jūsų tetulei Selei prieš pat skrydį 61-uoju reisu iš Čikagos į San Diegą siaubingai suskaudo pilvą. O kai lėktuvas sudūžta Nevados dykumoje, kiekvienas pasako: „O, tetule Sele, tasai pilvo skausmas tiesiog Dievo palaiminimas“. Bet iki Džeimso Stauntono pasirodymo niekas nė nesusimąstė apie tą faktą, jog buvo dar apie trisdešimt žmonių, kuriems irgi suskaudo pilvą... Arba galvą... Arba jie paprasčiausiai patyrė tą nepaprastą pojūtį kojose, kai jos mėgina pasakyti galvai, jog kažkas gali atsitikti.