Stephen King: Dvikova

„ O dabar jis ją nušaus — toptelėjo Franei, bet antrasis vyriškis pasisuko 180 laipsnių ir kaip pakliuvo ėmė šaudyti į trijų moterų grupelę, kaip ir anksčiau susispietusią prie autofurgono.

— A-a-a! Kalės! — suriaumojo šis džentelmenas. — A-a-a! Kalės!

Viena iš moterų pargriuvo ir ėmė spurdėti ant asfalto tarp autofurgono ir apversto vilkiko it į krantą išmesta žuvis. Dvi kitos ėmė bėgti. Stju paleido kulką į šaudantįjį, bet nepataikė. O tasai iššovė į vieną iš bėgančių moterų, ir jo kulka tikslą pasiekė. Toji išmetė rankas aukštyn ir parvirto. Trečiai merginai pasisekė pribėgti iki vilkiko ir už jo pasislėpti.

Gi trečiasis vyras, išleidęs iš rankų trumpavamzdį ir nesugebėjęs jo atkovoti, vis dar rietėsi, laikydamas rankas prie tarpkojo. Viena iš moterų, nutaikiusi į jį šautuvą, nuspaudė abu gaidukus; laukdama trenksmo, ji prisimerkė, o jos veidą iškreipė grimasa. Bet trenksmo nepasigirdo. Trumpavamzdis pasirodė neužtaisytas. Moteris jį apvertė ir dabar, laikydama už vamzdžio, iš visų jėgų mostelėjo buože žemyn. Ji nepataikė jam į galvą, užtat trinktelėjo per dešinįjį raktikaulį. Vyriškis parpuolė ant kelių ir pamėgino šliaužti atatupstas. Moteris, apsivilkusi mėlyna palaidinuke su užrašu „KENTUKIO VALSTIJOS UNIVERSITETAS“ ir mūvinti nusitrynusiais džinsais, ėjo greta ir daužė jį buože. Vyras tebešliaužė, iš jo upeliais plūdo kraujas, o moteris mėlyna palaidinuke vis mušė jį ir mušė.

— A-a-a, kalės, — sušuko antrasis vyriškis ir iššovė į apstulbusią vidutinio amžiaus moterį. Atstumas tarp vamzdžio ir moters buvo ne didesnis kaip trys pėdos; ji laisvai galėjo ištiesti ranką ir užkimšti vamzdį savo rožiniu piršteliu. Bet šaulys nepataikė ir vėl paspaudė gaiduką, aiman, šį sykį šautuvas išleido tik tylų spragtelėjimą.

Dabar Haroldas abiem rankom laikė pistoletą, pamėgdžiodamas policininkų pozą, juk būtent šitaip jie šaudo į miklius nusikaltėlius. Jis iššovė, ir kulka sutrupino antrojo vyriškio alkūnę. Išleidęs ginklą, tasai ėmė šokti keistą šokį, aukštyn trūkčiojančiu balsu barstydamas kažkokį žodžių kratinį. Franei jis priminė Triušį Rodžerį, kuris sako: „Praaašau!“

— Pataikiau! — ekzaltuotai suriko Haroldas. — Pataikiau! Prisiekiu Dievu, pataikiau!

Pagaliau Franė gelbėdama padėtį pakėlė savo šautuvą, ir tuo metu Stju vėl iššovė. Antrasis vyriškis pargriuvo, dabar jau griebdamasis ne už alkūnės, o už pilvo. Jis teberėkė.

— Dieve mano, Dieve mano, — dusliai pratarė Glenas. Jis užsidengė rankomis veidą ir pravirko.

Haroldas dar kartą iššovė. Vyriškio kūnas šoktelėjo. Ir riksmas liovėsi.

Moteris Kentukio universiteto palaidinuke dar kartą nuleido žemyn savo trumpavamzdžio buožę, šįsyk jau kaip reikiant trinktelėdama šliaužiančiam vyriškiui per galvą. Pasigirdo trakštelėjimas.

Kuriam laikui įsivyravo tyla. Girdėjosi giedantis paukštelis: "Fit-fit... Fit-fit... Fit-fit“.

Paskui mergina mėlyna palaidinuke, užlipusi ant trečiojo vyro kūno, suriko pratisu, laukiniu triumfo riksmu, kuris persekios Franę Goldsmit iki paskutinės jos gyvenimo dienos.

*

Blondinę peleniniais plaukais vadino Dajana Jurgens, ji buvo iš Ksenijos, Ohajo valstijos. Merginos, vilkinčios palaidinuke su universiteto simbolika, vardas buvo Siuzana Štern. Trečioji moteris, kuri nevykusiam šauliui suspaudė kiaušus, — Petė Kroger. Kitos dvi buvo truputį vyresnės. Pati vyriausia, anot Dajanos, vadinosi Širle Hemet. Jos nežinojo antrosios moters vardo, iš pažiūros jai buvo per trisdešimt; kai Elas, Garvis, Virdžas ir Ronis prieš dvi dienas ją paėmė Arčboldo miestelyje, ji buvo ištikta šoko.

Visas devynetas pasitraukė nuo plento ir apsistojo fermerio namelyje, kažkur į vakarus nuo Kolumbo. Dabar jie jau perkirto Indianos valstijos sieną. Visi dar išgyveno šoką, ir vėliau Franė pagalvojo, jog jų keliavimas per lauką, tolyn nuo apversto vilkiko, fermerio namų link, pašaliniam stebėtojui galėjo pasirodyti kaip iš vietinio beprotnamio pabėgusių pamišėlių procesija. Žolė iki pat juosmens, dar šlapia nuo naktinio lietaus, netruko permerkti jų drabužius. Balti drugeliai nuo drėgmės apsunkusiais sparnais tingiai sklandė ore, artinosi prie jų ir skriedavo tolyn, braižydami apskritimus ir aštuonetus. Pro debesis bandė prasimušti saulė, bet jai niekaip nesisekė. Ji priminė ryškų potėpį, vos ne vos apšviečiantį debesimis dėmėtą uniformą, kuria iki pat horizonto buvo apsirengęs dangus. Bet nepaisant debesuotumo diena žadėjo būti karšta, tvanki, orą draskė bjaurus varnų kranksėjimas. „Dabar varnų daugiau nei žmonių, — liūdnai pagalvojo Franė. — Jeigu būsime nepakankamai atsargūs, jos nušluos mus nuo žemės. Juodų paukščių revanšas. Įdomu, varnos — mėsėdės?“ Franė būgštavo, kad žmogiena šiems padarams patinka.

Tačiau po šių išblaškytų minčių sluoksniu — vos atskiriamų kaip saulė už tirpstančių debesynų (bet kupinų energijos kaip ir saulė šį drėgną 1990-ųjų liepos trisdešimtosios rytą), jos galvoje nuolat aidėjo šūviai. Po ugnies papliūpos sudraskytas moters veidas. Krentantis Stju. Neįsivaizduojamas siaubas, pripildęs ją, kai pamanė, jog jis nebegyvas. Vyriškis, šaukiantis: „Aaaa, kalės!“, o paskui vėl jisai, panėšintis Franei į Triušį, praplėšiamo kartono garsas, kurį sukėlė barzdočius pistoleto šūvis. Siuzanos Štern pergalės klyksmas, kai toji stovėjo ant nugalėto savo priešo kūno, o dar šiltos jo smegenys tuo metu veržėsi iš sutraiškytos kaukolės.

Šalia Franės žingsniavo Glenas. Jo liesas, paprastai sardoniškas veidas dabar atrodė bemaž pamišęs, žili plaukai, it mėgdžiodami drugelius, einant kilo ir vėl leidosi žemyn. Jis laikė Franę už rankos, nesąmoningai ją gniauždamas.

— Nesileisk, kad visa tai tave paveiktų, — tarė jis. — Koks košmaras... Pati geriausia gynyba — turėti omeny mūsų kiekį. Visuomenė — štai kertinis akmuo tos arkos, kurią mes vadiname civilizacija, ir tai vienintelis priešnuodis prieš nusigręžimą nuo visuomenės. Tu tiesiog privalai vertinti... dalykus... panašius dalykus... kaip natūralią įvykių eigą. Tai buvo vienintelis atvejis. Laikyk juos troliais. Taip! Troliais, vampyrais, piktąja dvasia. Tam tikru monstrų, pabaisų porūšiu. Ir aš pripažįstu tai. Aš laikiausi savaime akivaizdžios tiesos, sociokonstitucinės etikos, kaip kas nors galėtų pasakyti. Cha-cha!

Jo juokas priminė dejonę. Kiekvieną jo eliptinį sakinį Franė palydėdavo ta pačia fraze: „Taip, Glenai“, bet jis, atrodė, šito nė negirdėjo. Nuo Gleno šiek tiek trenkė vėmalų kvapu. Aplink juos skraidė drugeliai. Žmonės jau artėjo prie fermerio namo. Kova tęsėsi ne ilgiau kaip minutę. Mažiau nei minutę, bet Franė įtarė, kad jos galvoje ji tęsis be galo. Glenas suspaudė jos ranką. Franė norėjo paprašyti jo šitaip daugiau nedaryti, bet būgštavo, kad jis gali įsiraudoti. Jinai iškęs šį gniaužymą. Bet vargu ar atlaikytų verkiančio Gleno Beitmeno vaizdą.

Stju ėjo šalia Haroldo iš vienos pusės ir blondinės peleniniais plaukais, Dajanos Jurgens, iš kitos. Siuzana Štern ir Petė Kroger vedėsi už parankės Arčboldo miestelyje rastą moterį. Širlė Hemet, moteris, kurios nenušovė iš mažo nuotolio vyriškis, prieš pat savo mirtį priminęs Franei Triušį Rodžerį, ėjo iš kairės, kažką niurnėdama sau po nosimi ir kartkartėmis nevikriai mėgindama pagauti peteliškę. Visi jie kulniavo labai lėtai, bet Širlė Hemet sliūkino lėčiau nei kiti. Jos susivėlę žili plaukai buvo nukarę ant veido, o apsiblaususios akys žvalgėsi po aplinkinį pasaulį panašiai, kaip iš savo slėptuvės dirsčioja išsigandusios pelytės.