Stephen King - Dvikova

Taigi, kai jis priklaupė prie manęs ant kelio ir tarė: „Ar tau viskas gerai, vaikuti?“, — mane suėmė juokas. Istorija kartojasi kaip iš rašto! Bet, žinai, aš juokiausi ne tik iš situacijos komiškumo. Jeigu reikalas būtų tik šis, aš susitvardyčiau. Ne, tai buvo isteriškas juokas. Naktiniai košmarai, jaudinimasis dėl kūdikio, ką gi daryti su savo jausmais Stju, kasdieninis važiavimas, kartėlis, apgailestavimas, tėvų praradimas, viskas taip pasikeitė... pradžioje tai išsiliejo į juoką, o paskui į isterišką kvatojimą, kurio aš niekaip neįstengiau sustabdyti.

— Kas čia juokinga? — atsistodamas paklausė Haroldas. Manau, tai turėjo nuskambėti labai pamokomai, bet tuo laiku aš jau lioviausi žiūrėti į jį, kaip į ankstesnį Haroldą, ir mano galvoje ūmai iškilo absurdiškas ančiuko Donaldo paveikslas. Ančiukas Donaldas, krypuodamas per Vakarų civilizacijos nuolaužas, girgždančiu balseliu piktai klausinėja: „ Kas čia juokinga, a? Kas gi čia juokinga? “ Užsidengusi rankomis veidą, aš juokiausi, gaikčiojau ir vėl juokiausi, kol Haroldas, ko gero, pamanė, jog aš galutinai kuoktelėjau.

Po kurio laiko nusiraminau. Nusibraukiau nuo veido ašaras ir norėjau Haroldo paprašyti, kad jis dirstelėtų, ar smarkiai susižalojau nugarą. Bet to nepadariau, pamaniusi, jog jis gali suprasti tai kaip LAISVĖS ženklą. Gyvenimas, laisvė ir potraukis Franei. Oho, ne taip jau ir juokinga.

— Frane, — pratarė Haroldas. — Man labai sunku tai pasakyti.

— Tuomet galbūt geriau visai nesakyti? — paklausiau.

— Bet aš privalau, — atsakė, ir aš supratau, kad jis neatstos, kol nepasisakys. — Frane, — tarė jis. — Aš tave myliu.

Regis jau seniai žinojau, kad viskas būtent taip ir yra. Būtų daug lengviau ir paprasčiau, jeigu jis tenorėtų su manimi pamiegoti. Meilė daug pavojingesnė negu aistra. Aš buvau įvaryta į kampą. Kaip Haroldui ištarti „ne“? Manau, egzistuoja tik vienas būdas — nesvarbu, kam tai sakoma.

— Aš tavęs nemyliu, Haroldai, — štai ką atsakiau.

Atrodė, jo veidas sudužo į atskiras dalis.

— Tai dėl jo, ar ne? — paklausė Haroldas. Jo veidą iškreipė bjauri grimasa. — Tai dėl Stju Redmeno, tiesa?

— Nežinau, — atsakiau aš. Dabar man ne visuomet pavyksta tramdyti savo emocijas — manau, tai dovana iš motinos pusės. Bet aš moteriškai su tuo grūmiausi, bent jau bendraudama su Haroldu. Tačiau jutau, kaip laidelis įsitempia.

— O aš žinau, — jo balsas drebėjo iš gailesčio sau. — Aš žinau. Aš tai žinojau dar tą dieną, kai mudu jį sutikome. Nenorėjau, kad jis keliautų su mumis, kadangi aš žinojau. Ir jis pasakė...

— Ką jis pasakė?

— Kad jis nenori tavęs! Kad tu gali būti mano!

— Tarsi padovanojo tau naują porą batų, tiesa, Haroldai?

Jis neatsakė — lyg suprasdamas, kad nuėjo pernelyg toli. Šiokiomis tokiomis pastangomis prisiminiau aną dieną. Staigi Haroldo reakcija į Stju buvo šuns reakcija į kitą šunį, ateivį, užklydusį į pirmojo šuns kiemą. Į jo valdas. Aš bemaž mačiau, kaip Haroldas pastatė šerius. Ir aš supratau, kad Stju ištarti žodžiai buvo skirti sugrąžinti mus iš šunų klasės atgal į žmonių klasę. Argi viskas ne taip? Aš turiu galvoje tą pragaištingą kovą, kurioje mes visi dabar dalyvaujame. Jeigu ne, tai kodėl mes apskritai varginame save, mėgindami neprarasti išdidumo?

— Aš niekam nepriklausau, Haroldai. Aš neturiu šeimininko, — tariau.

Jis kažką sumurmėjo.

— Kaip?

— Aš pasakiau, kad tau, ko gero, teks pakeisti dėl to savo nuomonę.

Man į galvą šovė gana griežtas atsakymas, bet susilaikiau. Haroldo žvilgsnis klajojo kažkur labai toli, o veidas buvo sustingęs, bet atviras. Jis prakalbo.

— Aš mačiau tokius vaikinus ir anksčiau. Patikėk manimi, Frane. Šis vaikinas — iš futbolo komandos gynėjų būrio, bet štai jis paprasčiausiai sėdi klasėje, spjaudo į lubas ir šaiposi iš žmonių, nes žino, kad mokytojas jam vis tiek parašys bent jau trejetą, vadinasi, jis galės žaisti toliau. Jis iš tų vaikinų, kurie vaikšto su pačiomis žaviausiomis merginomis, o tos jį laiko Jėzumi Kristumi. Jis iš tų vaikinų, kurie garsiai nusiperdžia, kai anglų kalbos mokytojas paprašo tavęs perskaityti savo rašinį garsiai, kadangi jis pats geriausias klasėje.

Taip, aš pažįstu tokias atmatas. Sėkmės tau, Frane.

O paskui jis nuėjo. Ir tai nebuvo DIDINGAS, TRIUMFUOJANTIS IŠĖJIMAS, kaip jis, be abejo, manė. Tai labiau panėšėjo į kitką — tarsi Haroldas būtų patikėjęs man savo pačią švenčiausią svajonę, o aš iš jos būčiau akmens ant akmens nepalikusi. Svajonė, štai kas pasikeitė, gi realybė liko ta pati. Aš siaubingai išgyvenau dėl jo, garbės žodis, aš užjaučiau, nes kai jis nueidinėjo, tai jau nebevaidino persisotinusio ciniko vaidmens, jis buvo TIKRAS cinikas, ne persisotinęs, o aštrus ir žeidžiantis kaip peilio ašmenys. Jis buvo nugalėtas. O, bet Haroldas niekuomet nesupras, kad pirmiausiai turi šiek tiek pasikeisti jo suvokimas, jam būtina suprasti, kad pasaulis liks toks pat, kol toks pat išliks jis pats. Jis slepia nesėkmes, kaip piratai slėpė savo brangenybes.

Tiek to. Dabar jau visi sugrįžo, vakarienė suvalgyta, rūkoriai parūkė, veronalis išgertas (o mano tabletė, užuot tirpusi pilve, guli kišenėje), visi ruošiasi miegoti. Haroldas ir aš perėjome per skausmingą konfrontaciją, po kurios jaučiu, jog niekas neišsisprendė, nebent tai, kad dabar jis stebi mudu su Stju ir laukia, kaip klostysis įvykiai. Nuo to man darosi bloga, manyje kyla betikslis pyktis. Kokią jis turi teisę mus sekti? Kokią jis turi teisę komplikuoti ir šiaip jau supainiotą situaciją, kurioje mes atsidūrėme?

Nepamiršti: Atleisk, dienorašti. Turbūt tai dėl pakrikusios mano proto būklės. Nepajėgiu prisiminti nė vieno dalyko.

*

Kai Franė susidūrė su Stju, šis sėdėdamas ant akmens rūkė cigarą. Užkulniu jis išrausė žemėje mažytę duobutę ir naudojosi ja kaip pelenine. Jo veidas buvo nukreiptas į vakarus, tenlink, kur leidosi saulė. Debesys šiek tiek išsisklaidė, leisdami raudonai saulei parodyti savo gauruotą galvą. Nors jie sutiko penkias moteris ir priėmė jas į savo kompaniją tiktai vakar, atrodė, tarytum tai būtų įvykę kada kadės. Be didesnių pastangų jie ištraukė iš griovio vieną iš autofurgonų ir dabar podraug su motociklais visiškai panėšėjo į plentu vakarų kryptimi judantį karavaną.

Cigaro kvapas paskatino jos prisiminimus apie tėvą ir jo pypkę. Drauge su prisiminimais plūstelėjo nostalgijoje beveik ištirpęs liūdesys. „Aš jau atsitokėjau nuo praradimo, tėti, — pamanė jinai. — Manau, tu dėl to neimsi pykti“.

Stju apsidairė.

— Frane, — tarė jis, ir jo balse skambėjo natūralus pasitenkinimas. — Kaip tu jautiesi?

Ji gūžtelėjo pečiais.

— Normaliai.

— Ar nori pasėdėti su manimi ant šito akmens ir pasižiūrėti į saulėlydį?

Franė prisijungė prie Stju, jos širdis ėmė plakti tankiau. Bet galų gale dėl ko gi dar jinai čia atėjo? Ji žinojo, į kurią pusę jis patraukė iš stovyklos, lygiai taip pat, kad Haroldas, Glenas ir dvi merginos išvyko į Braitoną ieškoti radijo siųstuvo (tai buvo Gleno, o ne Haroldo idėja — vis šioks toks įvairumas). Petė Kroger liko stovykloje prižiūrėti dviejų nukentėjusiųjų. Širlė Hemet jau rodė šiokius tokius atsigavimo požymius, bet šiandien ji pažadino juos visus apie pirmą valandą nakties — Širlė šaukė per miegus ir mojavo rankomis, tarsi gindamasi nuo užpuoliko. Bet antroji moteris, bevardė, atrodė, ėjo priešinga kryptimi. Ji sėdėjo ten, kur ją pasodindavo. Valgė, jeigu ją maitino. Tarytum nevalingai atlikinėjo gamtos reikalus. Į klausimus neatsakinėjo. Tik retsykiais išnirdavo iš sąstingio. Netgi išgėrusi didelę veronalio dozę, vaitojo ir blaškėsi miegodama. Franei atrodė, kad ji žino, ką sapnuoja vargšė moteris.