• Пожаловаться

Stephen King: Dvikova

Здесь есть возможность читать онлайн «Stephen King: Dvikova» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию). В некоторых случаях присутствует краткое содержание. год выпуска: 2013, категория: Старинная литература / на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале. Библиотека «Либ Кат» — LibCat.ru создана для любителей полистать хорошую книжку и предлагает широкий выбор жанров:

любовные романы фантастика и фэнтези приключения детективы и триллеры эротика документальные научные юмористические анекдоты о бизнесе проза детские сказки о религиии новинки православные старинные про компьютеры программирование на английском домоводство поэзия

Выбрав категорию по душе Вы сможете найти действительно стоящие книги и насладиться погружением в мир воображения, прочувствовать переживания героев или узнать для себя что-то новое, совершить внутреннее открытие. Подробная информация для ознакомления по текущему запросу представлена ниже:

Stephen King Dvikova

Dvikova: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Dvikova»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Nuo pat žmonijos atsiradimo ją persekioja Dievo rūstybė. Žiloje senovėje tai buvo Tvanas, Sodomos ir Gomoros žūtis, kitos tikros ar mitinės katastrofos. Jau keletą amžių manėme esą savo likimo šeimininkai. Pristatėme miestų, prigaminome automobilių, sparčiai vystėme mokslą, švietimą, gilinomės į gyvybės ir mirties paslaptis. Bet vieną kartą žengėme klaidingą žingsnį ir patys pasirašėme sau mirties nuosprendį... _

Stephen King: другие книги автора


Кто написал Dvikova? Узнайте фамилию, как зовут автора книги и список всех его произведений по сериям.

Dvikova — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Dvikova», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема

Шрифт:

Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Franė buvo taip priblokšta, kad ėmė stabdyti pernelyg staigiai. „Honda“, kuria jinai važiavo, ėmė čiuožti drėgna kelio danga, ir merginos vos nenubloškė nuo motociklo, bet jinai suspėjo ištiesinti vairą. Paskui visas ketvertas sustojo kone į eilę ant plentą dalijančios linijos, mirksėdami iš nustebimo, pakerėti reginio su tokiu dideliu kiekiu gyvų žmonių.

— Na ką gi, lipkite, — tarė vienas iš vyrų. Jis buvo aukštas, apžėlęs barzda, akis dengė akiniai nuo saulės. Vieną akimirksnį Franė mintyse sugrįžo į praeitį, į Meino valstijos greitkelį, tarytum ją ten būtų sustabdę už greičio viršijimą.

Dabar jis pareikalaus iš mūsų vairuotojo pažymėjimo — toptelėjo Franei. Bet tai nebuvo autoinspekcijos postas, sulaikantis nutrūktgalvius ir skiriantis baudas. Vyrų buvo ketvertas, nes dar trys stovėjo už barzda apžėlusio vyriškio. Likusios — moterys. Ne mažiau kaip aštuonios. Jos atrodė išblyškusios ir išsigandusios. Moterys stovėjo mažomis grupelėmis, susitelkusios prie autofurgono.

Barzdočius turėjo pistoletą. Už jo stovintys vyrai irgi laikė paruoštus ginklus. Be to, dviese buvo apsiginklavę durklais, su kareiviškomis kuprinėmis ant pečių.

Lipkite, velniai rautų! — pakartojo barzdočius, o vienas iš stovėjusių už jo brakštelėjo šautuvo spyna. Apsiniaukusiame ryto ore pasigirdo triukšmingas, gaižiai skardus garsas.

Glenas su Haroldu atrodė sutrikę ir sunerimę. Tik tiek. „Jie tykojo ančių“, — apimta panikos, sumetė Franė. Ji dar ne visiškai suprato situaciją, bet suvokė, kad skaičius nelygus. „Keturi vyrai, aštuonios moterys — suskaičiavo jos protas, o paskiau pakartojo tai garsiai, neramia intonacija: „Keturi vyrai! Aštuonios moterys!“

— Haroldai, — labai ramiai ištarė Stju. Kažkas šmėstelėjo jo akyse. Kaži koks suvokimas, — Haroldai, ne... — tuomet viskas ir atsitiko.

Šautuvas kabojo Stju už nugaros. Jis nuleido petį taip, kad diržas nuslystų ir šautuvas atsidurtų jo rankose...

— Nejudėt! — piktai riktelėjo barzdočius. — Garvi! Virdžai! Roni! Suimt juos! Gelbėkit moteris!

Haroldas ėmė graibytis savo pistoletų, pamiršęs, kad jie dėkluose.

Glenas Beitmenas apstulbęs iš nuostabos tebesėdėjo už Haroldo.

Haroldai! — vėl šūktelėjo Stju.

Franė ėmė kelti savo šautuvą. Jai atrodė, kad gaubiantis oras ūmai pavirto sirupu, klampia mase, pro kurią jinai niekuomet nesugebės prasiveržti. Suvokė, kad greičiausiai čia jiems teks žūti.

Viena iš merginų suklykė:

— GREIČIAU!

Franė, tebekeldama savąjį ginklą, metė žvilgsnį į šią merginą. Ne tokia jau ir jauna, maždaug dvidešimt penkerių metų. Jos šviesūs peleniniai plaukai krito ant kaktos kaip dantytas šalmas, tarsi neseniai juos būtų pakirpusi sodo žirklėmis.

Ne visos moterys judėjo: kai kurios, atrodė, suakmenėjo iš baimės. Bet mergina peleniniais plaukais, o su ja dar trys, pajudėjo.

Visa tai įvyko per kokias septynias sekundes.

Barzdočius taikėsi į Stju. Kai blondinė peleniniais plaukais suklykė: „ Greičiau!“, vamzdis šiek tiek kryptelėjo jos pusėn, kaip požeminę vandens gyslą pajutusi vytelė. Vamzdis šoktelėjo aukštyn, sukeldamas trankų garsą, tarsi geležis plėštų kartoną. Stju nulėkė nuo savo motociklo, ir Franė išrėkė jo vardą.

Paskui Stju pasikėlė ant alkūnių (jis nusibrozdino jas krisdamas ant kelio, o „Honda“ gulėjo ant šono prie jo kojų) ir pradėjo šaudyti. Barzdočius, atrodė, nustrakaliojo atgalios, kaip po savo numerio sceną apleidžiantis vodevilio šokėjas. Jo išblukę marškiniai kilo ir leidosi. Automatinis vyriškio pistoletas kilstelėjo į dangų, ir šis kartoną skrodžiančios geležies garsas nuaidėjo dar keturis kartus. O paskui barzdočius parvirto ant nugaros.

Du iš trijų už jo stovėjusių vyriškių grįžtelėjo į merginos klyktelėjimą. Vienas išsyk nuspaudė abu šautuvo, kurį laikė savo rankose, — senutėlio dvylikto kalibro „Remingtono“, — gaidukus. Ginklo buožė į nieką nesirėmė — vaikinas jį laikė šalia dešiniojo klubo, ir kai „Remingtonas“ iššovė, sukeldamas garsą, panėšintį į perkūnijos griausmą mažame kambarėlyje, nuo atatrankos šautuvas išslydo iš jo rankų, nubraukė odą ir barkštelėdamas nukrito ant plento. Vienos moters veidas, kuri nesureagavo į blondinės šūksnį, staiga pranyko kraujo čiurkšlėse, ir akimirksnį Franė aiškiai girdėjo žliaugiant kraują it ūmai pasipylusią liūtį. Pro kraujo kaukę žvelgė viena nepažeista akis. Ji atrodė apsiblaususi, spoksojo tarsi nieko nesuprasdama. Paskui moteris pargriuvo ant kelio. Apygardos teisėjo automobilis buvo suvarpytas kulkų. Vienas stiklas pasidengė sueižėjusią pieno spalvos katarakta.

Blondinė peleniniais plaukais grūmėsi su antruoju į ją atsisukusiu vyriškiu. Juos teskyrė vyriškio laikomas šautuvas. Viena iš merginų prišoko prie numesto trumpavamzdžio.

Trečiasis vyriškis, kuris nepasisuko į moteris, pradėjo šaudyti į Franę. Toji pasislėpė už savo motociklo ir laikydama rankose šautuvą akylai jį stebėjo. Jis buvo tamsaus gymio, greičiausiai italų kilmės. Kulka prašvilpė šalia jos kairio smilkinio.

Pagaliau savo pistoletus išsitraukė Haroldas. Jis pakėlė juos ir iššovė į tamsiaveidį. Atstumas tarp jų buvo ne didesnis nei penkiolika žingsnių, bet jis nepataikė. Kulka pramušė rožinį vilkiko šoną, kaip tik į kairę nuo tamsiaveidžio galvos. Pažvelgęs į Haroldą, italas iškošė pro dantis:

— O dabar aš tave nudėsiu, išsigimėli.

Nedaryk šito! — suvaitojo Haroldas. Jis numetė pistoletus ir iškėlė rankas.

Tamsiaveidis tris sykius iššovė į Haroldą. Ir visus tris pro šalį. Trečiasis šūvis buvo arčiausiai tikslo: kulka džergždama atšoko nuo Haroldo „Jamahos“ išmetimo vamzdžio. Motociklas parvirto, drauge pargriaudamas Haroldą su Glenu.

Dabar jau praėjo dvidešimt sekundžių. Haroldas ir Stju išsidriekė ant žemės. Glenas, sukryžiavęs kojas, sėdėjo ant plento. Atrodė jis taip, lyg iki šiol nesuprastų, kur būtent atsidūrė ir kas vyksta. Franė, apimta nusivylimo, tuščiai stengėsi nušauti tamsiaveidį, iki tasai nukaus Haroldą arba Stju, bet jos ginklas atsisakė šaudyti, neįmanoma buvo nė gaiduko nuspausti, kadangi ji pamiršo nuleisti šautuvo saugiklį. Blondinė tebesigrūmė su antruoju vyriškiu, o moteris, puolusi prie numesto trumpavamzdžio, dabar tąsėsi su kita moterimi, besistengiančia irgi jį pastverti.

Šūkčiodamas keiksmus, kurie, be abejonės, buvo itališki, tamsiaveidis vėl nusitaikė į Haroldą, ir tuomet iššovė Stju, italo kakta įsileido kulką, ir vyriškis šlumštelėjo ant žemės it bulvių maišas.

Į kovą dėl trumpavamzdžio įsijungė dar viena moteris. Jį išleidęs iš rankų vyras stengėsi nustumti šią moterį šalin. Tuomet ji, kyštelėjusi ranką tarp jo kojų, sugriebė už šakumo ir smarkiai spustelėjo. Vyriškis sukriokė prarasdamas bet kokį suinteresuotumą ginklu. Sugriebęs rankomis savo vyrišką vertybę, svirduliuodamas nukepėstavo šalin.

Haroldas prišliaužė prie savo numesto pistoleto, pasičiupo jį ir iššovė į kryvuliuojantį vyrą. Jis šovė tris kartus ir visus pro šalį.

Kaip „Boni ir Klaide“,— pamanė Franė. —Viešpatie, visur kraujas!“

Blondinė peleniniais plaukais pralaimėjo mūšį dėl šautuvo. Vyras išplėšė ginklą ir smogė merginai, ko gero, taikydamasis į pilvą, bet jo sunkus kaustytas batas pataikė jai į klubą. Ji atsitraukė atatupsta, maskatuodama rankomis dar stengėsi išlaikyti pusiausvyrą, bet šleptelėjo ant žemės.

Читать дальше
Тёмная тема

Шрифт:

Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Dvikova»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Dvikova» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё не прочитанные произведения.


Джоанна Троллоп: Kita šeima
Kita šeima
Джоанна Троллоп
Carmen Rodrigues: 34 tavo dalys
34 tavo dalys
Carmen Rodrigues
Stephen King: Dvikova (2)
Dvikova (2)
Stephen King
Stephen King: Gyvulėlių kapinės
Gyvulėlių kapinės
Stephen King
Отзывы о книге «Dvikova»

Обсуждение, отзывы о книге «Dvikova» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.