Stephen King - Dvikova

— Taip, jeigu būtų. Bet jo tarp mūsų nėra. Nėra net autošaltkalvio arba ko nors, kuris būtų mokęsis žemės ūkio koledže ir bent sykį matęs, kaip veterinaras gydo karvę arba arklį. — Perė pažvelgė į juos, moters indigo spalvos akys dar labiau patamsėjo. — Nepaisant visos mano meilės jums, „manau, šiuo požiūriu pakeisčiau jus į vieną Misterį Chirurgą. Jūs visi net bijote prie jo prisiliesti, nors suprantate, kas jam atsitiks, jeigu to nepadarysite. Ir aš taip pat — ir aš ne išimtis.

— Šiaip ar taip, du... — Franė nutilo. Ji jau norėjo pasakyti: „Šiaip ar taip, du vyrai išvyko“, bet po to ši frazė jai pasirodė nevykusi — juk Haroldas pasiliko. — Šiaip ar taip, Stju ir Glenas išvyko į paiešką. Tai vis šis tas, ar ne?

Perė atsiduso.

— Taip — vis šis tas. Bet juk tai nusprendė Stju? Vienintelis iš mūsų, kuris pagaliau nusprendė, jog šį tą pamėginti vis dėlto geriau, nei stovėti grąžant rankas, — Periona pažvelgė į Franę. — Stju pasakojo, kaip jis uždarbiavo pragyvenimui anksčiau?

— Jis dirbo fabrike, — skubiai atsakė Franė, nepastebėjusi, kaip Haroldas suraukė antakius. — Į elektroninius kalkuliatorius montuodavo schemas. Manau, galima sakyti, jis buvo kompiuterių technikas.

— Cha! — šūktelėjo Haroldas ir rūgščiai nusišypsojo.

— Jis vienintelis iš mūsų suvokia įvykių esmę, — tarė Periona. — Tai, ką rengiasi daryti Stju ir misteris Beitmenas, Marką pribaigs. Aš beveik tuo tikra, bet vis tiek bus geriau, jei jis numirs, kol kas nors stengsis jam padėti, nei numirtų mums tyliai į jį spoksant... Tarsi jis būtų automobilio partrenktas šuo.

Nei Franė, nei Haroldas nežinojo, ką atsakyti. Jie stovėjo už Perionos ir dėbsojo į išbalusį sustingusį Marko veidą. Po kurio laiko Haroldas uždėjo savo prakaituotą ranką ant Franės peties. Ji norėjo surikti.

*

Stju ir Glenas sugrįžo be ketvirčio ketvirtą. Jiedu važiavo vienu motociklu. Ant bagažinės pūpsojo pririštas juodas gydytojo lagaminėlis su instrumentais bei kelios didelės juodos knygos.

— Mes pamėginsime, — tai viskas, ką pasakė Stju.

Periona pažvelgė į jį. Jos veidas buvo blyškus ir iškankintas, o balsas ramus.

— Pamėginsite? Ačiū. To norime mudu abu, — pratarė ji.

*

— Stju? — pašaukė Periona.

Laikrodis rodė dešimt minučių po keturių. Stju klūpojo ant guminio, po medžiu išskleisto patiesalo. Jo veidu upeliais sruvo prakaitas. Akys spindėjo. Franė laikė prieš jį atverstą knygą, o kai Stju pakeldavo akis ir linktelėdavo, versdavo puslapius su spalvotomis fotografijomis. Šalia jo, siaubingai išblyškęs, Glenas Beitmenas laikė ritę baltų siūlų. Tarp jų stovėjo lagaminėlis su plieniniais instrumentais. Jis visas buvo aptaškytas krauju.

— Štai jis! — šūktelėjo Stju. Nuskambėjo netikėtai aukštas ir džiūgaujantis jo balsas. Jo akys pavirto į du plyšelius. — Štai jis, mažas niekšelis! Štai! Tiesiog čia!

— Stju? — šūktelėjo Periona.

— Frane, parodyk man tą paveikslėlį dar kartą! Greičiau! Greičiau!

— Tu galėsi jį išpjauti? — paklausė Glenas. — Viešpatie, rytų teksasietį, tu tikrai manai, kad galėsi tai padaryti?

Haroldo šalia nebuvo. Jis pasišalino anksčiau, prisidengęs delnu burną. Pastarąsias penkiolika minučių jis stovėjo nugara į juos prie krūmų sąžalyno. Dabar jis atsisuko, jo apvalus raudonas veidas švytėjo viltimi.

— Nežinau, atsakė Stju, — bet viskas įmanoma. Aš pamėginsiu.

Jis įsispitrijo į spalvotą įkliją, kurią jam rodė Franė. Stju rankos buvo nudažytos krauju, tarsi aptemptos raudonomis pirštinėmis.

— Stju? — vėl pašaukė Periona.

— Štai jis, — sušnabždėjo Stju. — Jo akys liepsnojo fantastiškai ryškia ugnimi. — Apendiksas. Štai jis. Jis... Nušluostyk man kaktą, Frane. Viešpatie, aš prakaituoju kaip sukrušta kiaulė... ačiū... Viešpatie, aš nenorėčiau dar daugiau jį perpjauti... bet, Dieve, aš padariau tai. Padariau.

— Stju? — vėl nuskambėjo maldaujantis Perionos balsas.

— Paduok man žirkles, Glenai. Ne, ne šitas. Mažytes.

— Stju?

Pagaliau jis pažvelgė į ją.

— Tau nebereikia nieko daryti, — Perionos balsas buvo romus ir švelnus. — Jis nebegyvas.

Stju žvelgė į moterį, primerktos jo akys pamažu plėtėsi.

Ji linktelėjo:

— Maždaug prieš dvi minutes. Bet dėkoju tau. Dėkoju už bandymą.

Stju spoksojo į ją.

— Tu įsitikinusi? — pagaliau sušnabždėjo.

Periona vėl linktelėjo. Jos veidu tekėjo bebalsės ašaros.

Stju nusisuko paleisdamas iš rankų nedidelį skalpelį, ir visiško nusivylimo gestu prisidengė delnais akis. Glenas jau atsistojo ir nukiūtino šalin, neatsisukdamas, sulinkęs tarsi po sunkiu svoriu.

Franė apkabino Stju ir prispaudė prie savęs.

— Štai taip, — tarė jis. Šiuos žodžius jis kartojo ir kartojo tokiu bespalviu balsu, jog tai ją išgąsdino. — Štai taip. Štai ir baigta. Štai taip. Štai taip.

— Tu padarei viską, ką galėjai, — tarė Franė ir prispaudė jį prie savęs dar tvirčiau, tarytum jis būtų galėjęs nuskristi.

— Štai taip, — vėl pakartojo Stju.

Franė stovėjo jį apglėbusi. Nepaisant visų savo apmąstymų per paskutines tris su puse savaites, nepaisant savo „aistringos aistros“, ji neatliko nė vieno judesio, kuris galėtų atverti jos jausmus. Slėpdama savo pojūčius, ji buvo bemaž liguistai atsargi. Santykiai su Haroldu ir taip buvo ties sprogimo riba. Ir netgi dabar jinai viską slėpė. Jos apkabinimas nebuvo geidulingas. Paprasčiausiai vienas išlikęs gyvas prigludo prie kito. Stju, regis, tai suprato. Jis pakėlė rankas ir tvirtai ją apkabino per pečius, ant chaki spalvos marškinių palikdamas kruvinus atspaudus, paversdamas ją nelyginant kažkokio nusikaltimo bendrininke. Periona raudojo.

Haroldas Lauderis, kuris nejautė skirtumo tarp meilužių ir likimo draugų apsikabinimo, dėbsojo į Stju su Frane su įsiliepsnojančiu įtūžiu, įtarumu ir išgąsčiu. Po sekundės, laužydamas krūmus, jis puolė tekinas ir nesugrįžo iki vėlyvos nakties.

*

Kitą rytą Franė prabudo labai anksti. Kažkas ją žadino. „Aš atsimerksiu, ir tai bus Glenas arba Haroldas“, — mieguistai pamanė ji.

Bet tai buvo Stju. Jau ėmė brėkšti; dienos šviesa sunkėsi pro ryto ūkanas tarytum auksas, įvyniotas į permatomą audeklą. Visi kiti miegojo.

— Kas yra? — paklausė Franė atsikeldama. — Kas nors atsitiko?

— Aš vėl sapnavau sapną, — tarė Stju. — Ne senąją moterį, tą... kitą. Tamsos žmogų. Išsigandau, todėl aš...

— Liaukis, — nutraukė jinai, pabūgusi jo veido išraiškos. — Prašau pasakyk, ką turėjai omeny?

— Perioną. Veronalį. Ji paėmė veronalį iš Gleno krepšio.

Franė garsiai atsiduso.

— O Dieve, — dusliai pratarė Stju. — Ji negyva, Frane. O Viešpatie, koks siaubas.

Franė mėgino prabilti, bet nevaliojo pratarti nė žodžio.

— Manau, mums derėtų pažadinti ir kitus du, — sustingusiu tonu pasakė Stju. Jis pasitrynė apžėlusį skruostą, Franė dar prisiminėjo prisilietimą prie savo skruosto, kai buvo jį apglėbusi. Stju sutrikęs grįžtelėjo į ją.

— Kada visa tai baigsis?

Franė prislėgtai atsakė:

— Manau, tai nesibaigs niekuomet.

Jiedu žvelgė į žioruojančią aušrą.

Iš Franės Goldsmit dienoraščio

1990 m. liepos 12 d.

Šį vakarą mes sustojome kažkur į vakarus nuo Gilderlendo, Niujorko valstijoje. Vakarykščio susitikimo su Marku ir Periona (geri vardai, tiesa?) džiaugsmas šiek tiek aprimo. Jiedu sutiko prie mūsų prisijungti... iš tikrųjų tai jie pirmi pasisiūlė į bendrakeleivius prieš tai, nei šitai padarė kažkuris iš mūsų.