Stephen King - Dvikova

Aš žvelgiau į susirietusį negyvo vyriškio kūną ir jaučiausi išsigandusi labiau nei bet kada.

— Ką tu turi omeny? — paklausė Haroldas, netgi jis kaži kaip pritilo. Tai buvo viena iš tų retų akimirkų, kai Haroldas nevaidino publikai.

— Manau, kad šitas džentelmenas atėjo čia Stiuartą nužudyti, — atsakė Glenas, — bet Stju kažkokiu būdu jį aplenkė.

— Bet kodėl? — paklausiau aš. — Kodėl jie norėjo Stju nužudyti, jeigu jis buvo imuninis? Kokia prasmė jį žudyti!

Glenas nužvelgė mane gąsdinančiu žvilgsniu. Jo akys atrodė bemaž nebegyvos.

— Tai nesvarbu, Frane, — atsakė jis. — Sprendžiant iš visko, sveika nuovoka su šia vieta neturi nieko bendra. Egzistuoja tam tikras mentalitetas — tikėjimas, jog nesėkmes reikia slėpti. Jie tiki tuo nuoširdžiai ir fanatiškai, kaip kai kurių religinių sektų nariai tiki dievišku Jėzaus atsiradimu. Kadangi būtinybė slėpti, net jeigu įvykiai tampa nebekontroliuojami, kai kuriems žmonėms išlieka aukščiau visko. Tai verčia mane galvoti, kiek gi žmonių, turinčių šiai ligai imunitetą, jie vis dėlto nužudė Atlantos, San Francisko ir Topekos virusologijos centruose, kol gripas nenugalabijo jų pačių ir nepadarė šioms žudynėms galo. Šis asilas? Aš džiaugiuosi, kad jis nebegyvas. Man labai gaila Stju, kuris greičiausiai iki pat savo gyvenimo pabaigos košmariškuose sapnuose regės šitą žmogų.

Ir žinote, ką po to padarė Glenas Beitmenas?

Šis geras žmogus, tapantis prastus paveikslus? Jis priėjo ir spyrė negyvėliui tiesiog į veidą. Haroldas net krioktelėjo, tarytum būtų spyrę jam. Paskui Glenas vėl pakėlė savo koją.

— Nė! — suvapėjo Haroldas, bet Glenas vis tiek spyrė. Paskui jis apsisuko, išorine delno puse nusišluostydamas veidą, ir pagaliau jo akys prarado tą siaubingą nelyginant užtroškusios žuvies išraišką.

— Eime, — tarė Glenas, — reikia kuo greičiau iš čia pasišalinti. Stju buvo teisus. Tai išmirusi vieta.

Taigi mes išėjome. Stju sėdėjo atsirėmęs nugara į metalinius vartus, pastatą juosiančioje aukštoje sienoje ir aš panorau... o, tęsk, Frane, jeigu tu negali prisipažinti netgi savo dienoraščiui, kam tuomet tu galėsi pasakyti? Aš norėjau pribėgti prie jo, pabučiuoti ir pasakyti, kad man gėda už mus visus, jog nepatikėjome juo. Gėda dėl to, kad mes tiek daug prišnekėjome, kaip sunku buvo mums, paplitus šiai epidemijai, o jis teišspaudė žodį, nors anas žmogus jo vos nenužudė.

O Dieve, aš jį įsimylėjau. Manau, jog man atsitiko pati didžiausia pasaulyje katastrofa. Jeigu ne Haroldas, aš tokio šanso būčiau nepraleidusį.

Šiaip ar taip (visuomet egzistuoja tasai „šiaip ar taip“, netgi dabar, kai man taip maudžia pirštus, jog, atrodo, jie tuojau nukris), bet kaip tik tuomet Stju pirmą kartą mums pasakė, kad jis nori vykti į Nebraską, nori patikrinti savo sapną. Jo veido išraiška buvo atkakli, šiek tiek sumišusi, lyg būtų žinojęs, kad jam teks iš Haroldo rankų išplėšti šiek tiek globėjiško mėšlo, bet Haroldas po mūsų „išvykos“ į tą Stovingtono įstaigą buvo taip sudirgęs, jog neįstengė pademonstruoti nieko daugiau, tik paprastą žodinį pasipriešinimą. Ir netgi jis liovėsi, kai Glenas labai santūriai prisipažino, esą praeitą naktį irgi sapnavęs senę.

— Be abejo, tai galėjo įvykti vien todėl, kad Stju papasakojo mums apie savo sapną, — šiek tiek parausdamas tarė jis, — bet sapnas buvo nuostabiai identiškas.

Haroldas atsakė, kad sapnavosi būtent dėl šios priežasties, bet Stju ūmai jį nutraukė:

— Minutėlę, Haroldai, — aš turiu idėją.

Jo idėja buvo tokia: mes paimame po lapelį popieriaus ir parašome viską, ką tik prisimename sapnavę per pastarąją savaitę, o paskui sulyginame. Tai buvo ganėtinai moksliškas sprendimas, todėl Haroladas neprieštaravo.

Ką gi, vienintelį mane persekiojusį sapną aš jau aprašiau anksčiau ir nenorėčiau kartotis. Tik pasakysiu, jog užrašiau viską, įskaitant ir mano tėvo kūną, bet apie kūdikį nutylėjau.

Kai užrašus sulyginome, rezultatas pasirodė tiesiog pritrenkiantis.

Haroldas, aš ir Stju, mes visi sapnavome „Tamsos žmogų“, kaip aš jį pavadinau. Stju ir aš regėjome jį kaip vyrą vienuolio abitu, bet aiškiai pastebimų bruožų — jo veidas visuomet likdavo šešėlyje. Haroldo užrašuose buvo sakoma, jog šis vyriškis visuomet stovėjo tamsioje durų kiaurymėje, viliodamas jį „kaip sąvadautojas“. Retsykiais jis matydavo tik jo kojas ir akių spindesį — „it žebenkšties akis“, taip Haroldas jį apibūdino.

Gleno ir Stju sapnai apie senąją moterį atrodė labai panašūs, juose buvo labai daug susilietimo taškų. Bet kuriuo atveju, abu jie priėjo išvados, jog ji gyvena Nebraskos valstijos Polko apygardoje, nors ir negalėjo sutarti dėl tikslaus miestelio pavadinimo — Stju sakė, kad tai Hemingford Houmas, o Glenas tvirtino, esą miestelis vadinasi Hemingvėj Houmas. Bet pakankamai panašiai. Regis, abu jie mano, jog galėtų tą vietą surasti. (Prisimink, dienorašti: aš manau, jog tai Hemingford Houmas.)

Glenas pasakė: „Tai iš tiesų įdomu. Toks įspūdis, tarsi visi mes dalyvautume kažkokiame sudėtingame psichiniame eksperimente“. Haroldas, žinoma, niurnėjo, bet atrodė taip, tarsi jam būtų davę pakankamai medžiagos apmąstymams. Jis sutiko važiuoti tik todėl, kad „privalome juk mes bent kur nors važiuoti“. Iškeliavome ryte. Aš buvau išsigandusi, susijaudinusi, bet laiminga, kad palieku Stovingtoną, kuris buvo mirusi vieta. Be to, geriau jau toji senutė nei Tamsos žmogus.

Nepamiršti: „Kabok laisvai“ — reiškė nesikrimsti. „Liuks“ arba „kaifas“ — reiškė, kad viskas gerai. „Neprakaituok“ — reiškė, jog dėl nieko nesijaudintume. „Atsijungti“ — tai gerai praleisti laiką, ir daugelis žmonių vilkėjo marškinėlius su užrašu VISKAS — MĖŠLAS, taip ir buvo... Taip ir yra. „Kaupiu riebalus“ — buvo visiškai naujas posakis (jį pirmąsyk išgirdau tik šiais metais), kuris reiškė, kad viskas klostosi labai gerai. „Skylė“ — senas britaniškas posakis, buvo pakeistas į „būdą“ arba „lūšną“, ir tai reiškė vietą, kurioje jūs gyvenote prieš išplintant supergripui. Buvo labai nemandagu sakyti: „Aš knaisiojuosi po tavo skylę“. Kvaila, tiesa? Bet toks buvo gyvenimas.

*

Jau buvo po pusiaudienio.

Periona užmigo neramiu miegu šalia Marko, kurį jie prieš dvi valandas atsargiai pernešė į pavėsį. Jis tai atgaudavo sąmonę, tai vėl ją prarasdavo, ir visiems buvo lengviau, kai Markas nugrimzdavo užmarštin. Visą likusią naktį jis desperatiškai kovojo su skausmu, bet išaušus pasidavė, ir kai atgaudavo sąmonę, nuo jo šūksnių visiems gyslose stingo kraujas. Jie tik bejėgiškai žvelgė vienas į kitą. Valgyti niekas nenorėjo.

— Tai apendicitas, — tarė Glenas. — Manau, dėl to nebeliko jokių abejonių.

— Galbūt mums derėtų pamėginti... Na, išoperuoti jį, — pasakė Haroldas. Jis žvelgė į Gleną. — Aš nemanau, kad jūs...

— Mes nužudytume jį, — niūriai atsiliepė Glenas. — Ir tu tai žinai, Haroldai. Net jeigu mums pavyktų perpjauti pilvą taip, kad iki numirdamas neprarastų viso kraujo, mes neatskirtume apendikso nuo kasos. Žinai, ten juk nėra jokių organus žyminčių užrašų.

— Bet mes jį nužudysime, ir nieko nedarydami, — paprieštaravo Haroldas.

— Tu nori pamėginti? — dygiai paklausė Glenas. — Kartais tu mane stebini, Haroldai.

— Nematau, kad jūs šioje situacijoje būtumėt ką nors vertingesnio sugalvojęs, — plykstelėjęs sureagavo Haroldas.