Stephen King - Dvikova

— Aš niekuomet tuo nepatikėsiu, — kratydamas galvą, paprieštaravo Haroldas.

— Žinote, — toliau kalbėjo Glenas, — maždaug po savaitės, kai aš pirmą kartą perskaičiau Stauntono straipsnį, Logano oro uoste sudužo „Majestic“ oro linijų lėktuvas. Visi juo skridę žmonės žuvo. Kai viskas šiek tiek aprimo, aš paskambinau į šios kompanijos kontorą Logane. Prisistačiau reporteriu iš Mančesterio „Union-Leader“ — nedidelis melas su gerais ketinimais. Pasakiau, kad mes norėtumėme parašyti, apie katastrofą straipsnelį ir paprašiau pranešti, kiek nusipirkusių bilietus žmonių šiuo reisu neskrido. Žmogus, su kuriuo aš kalbėjausi, labai nustebo, kadangi visas oro linijų personalas irgi apie tai tarpusavy kalbėjo. Tokių pasirodė šešiolika. Šešiolika neatėjusiųjų. Tuomet aš paklausiau, kiek vidutiniškai šioje linijoje iš Denverio į Bostoną pasitaikydavo pavėlavusių, ir jis atsakė, jog ne daugiau kaip trys.

— Trys, — pakerėta pakartojo Periona.

— Teisingai. Bet pašnekovas nesiliovė mane stulbinti. Taip pat jis pasakė, kad penkiolika žmonių iš anksto pranešė atsisaką skristi šiuo reisu, nors paprastai panašių atsisakymų skaičius neviršija aštuonių. Taigi, nors visų laikraščių antraštės klykė: „AVIAKATASTROFOJE LOGANE ŽUVO 94 ŽMONĖS“, jas galima buvo perskaityti ir šitaip: „KATASTROFOJE MIRTIES IŠVENGĖ 31 ŽMOGUS“.

Na ką gi... Dar ilgai kalbėjomės apie psichologinius faktorius, bet jie nuvedė mus toli nuo savo sapnų esmės ir nuo to, ar juos siunčia Didysis Dangaus Pranašas, ar ne. Noriu užrašyti dar vieną frazę (ji nuskambėjo jau po to, kai visiškai sumišęs Haroldas kažkur pasišalino), kai Stju paklausė Gleno:

— Jeigu mes vis dėlto esame tokie jautrūs, kodėl tuomet nesužinome, kad numirė mūsų mylimas žmogus arba kad namą nunešė tornadas ir panašiai?

— Egzistuoja ir tokios rūšies faktai, — atsakė Glenas, — bet aš priverstas pripažinti, kad jie nėra apibendrinti... ir jų tikrumą ne taip jau lengva įrodyti kompiuteriu. Tai įdomus klausimas. Aš turiu netgi savo teoriją...

(Nejaugi jis turi teoriją kiekvienam gyvenimo atvejui, dienorašti?)

— ...susijusią su evoliucija. Žinote, kažkada žmonės — arba jų proseniai — turėjo uodegas, jų kūnus dengė tankūs plaukai, o ir jutimo organai buvo išvystyti daug geriau negu dabartinių žmogiškosios giminės atstovų. Dabar klausimas: kodėl gi mes visa tai praradome? Greitai, Stju! Turi galimybę prasimušti į pirmūnus.

Ir Stju atsakė:

— Dėl tos priežasties, dėl kurios dabar, važinėdami automobiliais, mes neužsidedame apsauginių akinių ir šalmo. Praeina laikas, ir mes išaugame iš tam tikrų daiktų. Mes priartėjame prie ribos, kai jie jau tampa nereikalingi.

— Tikra tiesa, — patvirtino Glenas. — Tuomet kokia prasmė turėti psichologinę nuojautą, jeigu mes negalime praktiškai ja pasinaudoti? Kokia gali būti nauda iš to, jeigu jūs, sėdėdamas kontoroje už darbo stalo, staiga pajusite, neva iš parduotuvės grįžtančią jūsų žmoną partrenkė mašina? Juk kas nors gali paskambinti ir jums apie tai pranešti, tiesa? Šis jautrumas apmirė kada kadės, jeigu mes apskritai kada nors jį turėjome. Jis nunyko. Taip pat kaip mūsų uodegos ir plaukuotumas. O šiuose sapnuose mane domina tai, kad jie pranašauja būsimą kovą. Regis, mes matome miglotus pagrindinio herojaus... ir antiherojaus paveikslus. Nelyginant reklamą, jeigu jums tai labiau patinka. Jeigu tai tiesa, viskas panėši į tai, lyg žiūrėtume į lėktuvą, kuriuo teks skristi... ir mums ima raižyti pilvą. Galbūt mums pateikta priemonė, kurios dėka galime numatyti savo ateities kontūrus. Kažkas panašaus į laisvą ketvirto matmens valią: galimybė iš anksto pasirinkti įvykius.

— Bet mes nežinome, ką šie sapnai reiškia , — įsiterpiau aš.

— Taip, nežinome. Bet galime suprasti. Nežinau, ar šios mažos psichinių sugebėjimų prošvaistės reiškia, jog esame Dievo išrinktieji; egzistuoja daugybė žmonių, kurie tiki aiškiaregystės stebuklu, bet aiškiaregystė jiems nėra Dievo egzistavimo įrodymas, ir aš esu vienas iš jų; bet manau, kad šie sapnai yra tam tikra konstruktyvi jėga, nepaisant jų gebėjimo mus gąsdinti. Šį tą esu pagalvojęs apie veronalį. Jį vartoti — tai tas pat, kaip išgerti peptobismolio nuo pilvo skausmo, o paskui vis tiek lipti į lėktuvą, — baigė Glenas.

Nepamiršti: Paklausos sumažėjimas, nepriteklius, modelis „Fordas Grauleris“, kuris gali nuvažiuoti plentu šešiasdešimt mylių, tesunaudodamas galoną benzino. Nuostabus automobilis. Tai viskas; aš baigiu rašyti. Jeigu nesumažinsiu savo nukrypimų, šitas dienoraštis bus toks pat ilgas kaip ir „Vėjo nublokšti“ dar prieš tai, kol pasirodys Vienišas Klajoklis (prašyčiau tik ne ant balto žirgo, vardu Silveris). O taip, dar vieno dalyko Nepamiršti. Edgaras Keicas. Nevalia jo pamiršti. Jis tai jau tikrai galėjo sapnuose numatyti savo ateitį.

1990 m. liepos 16 d.

Tik porą eilučių, tik apie sapnus (žiūrėkite dviejų dienų senumo užrašus). Pirma, paskutines dvi dienas Glenas Beitmenas buvo labai išblyškęs ir nekalbus, o šiandien vakare aš pastebėjau, kad jis išgėrė dvigubą veronalio dozę. Įtariu, jog Glenas paslėpė savo paskutines dozes migdomųjų ir susapnavo LABAI blogą sapną. Tai mane neramina. Aš norėčiau su juo apie tai pasišnekėti, bet nežinau kaip.

Antra. Tai mano pačios sapnai. Nieko nesapnavau iki praėjusios nakties (nakties po mūsų pašnekesio); miegojau kaip kūdikis, o prabudusi nieko neprisiminiau. Gi vakar pirmą kartą sapnavau pagyvenusią moterį. Negaliu nieko pridurti prie jau pasakyto, išskyrus tai, kad ji tiesiog spinduliavo GERUMĄ ir ŠVELNUMĄ. Manau, dabar suprantu, kodėl Stju taip ryžtingai nusiteikęs važiuoti į Nebraską ir neima domėn Haroldo viso sarkazmo. Šiandien rytą aš pabudau absoliučiai atsišviežinusi ir pailsėjusi, galvodama, kad jeigu mums pavyks bent jau nusigauti iki šitos motušės Abigeilės, tuomet viskas bus gerai. Viliuosi, ji iš tikrųjų ten gyvena. (Beje, aš visiškai įsitikinusi, kad miestelis vadinasi Hemingford Houmas.)

Nepamiršti: motušė Abigeilė!

47 skyrius

Tai, kas atsitiko, atsitiko labai staiga. Buvo liepos 30-osios rytas, penkiolika minučių po dešimtos, ir jie keliavo tik apie valandą laiko. Važiavo labai lėtai, kadangi iš vakaro smarkiai lijo, ir kelias tebebuvo slidus. Nuo praėjusio ryto, kai pirmasis pabudo Stju, paskui pažadino Franę, o po to jau ir Haroldą su Glenu, kad praneštų jiems apie Perionos savižudybę, visas ketvertas labai mažai tarpusavy kalbėjosi. Stju dėl visko kaltina tiktai save, pamanė Franė, kaltina, nors yra kaltas ne daugiau, kaip dėl netikėtai užklupusios audros.

Jinai norėjo jam apie tai pasakyti — iš dalies todėl, kad Stju reikėjo paties įsikalbėtos nuodėmės atleidimo, iš dalies todėl, kad Franė daugiau jau nebeįstengė nuo savęs slėpti. Mergina manė, jog jai pasiseks Stju įtikinti, esą dėl Perionos mirties jis nekaltas... bet tai galėjo išduoti jam ir tikrus jos jausmus. Franė numatė, kad tuomet jos širdis bus kaip ant delno, ir jis viską pamatys. Nelaimei, Haroldas taip pat viską supras. Todėl panašus žingsnis buvo neįmanomas... bent jau kol kas. Franė tikėjosi, jog netrukus galės jį žengti nepaisydama Haroldo. Jinai ir šiaip jau ilgai jo gailėjosi. Bet jis sužinos... ir arba susitaikys su tikromis aplinkybėmis, arba ne. Franė būgštavo, jog Haris pasirinks antrąjį variantą. O panašus sprendimas grasė atvesti į siaubingą baigtį. Vis dėlto jie turėjo labai daug šaudančių gelžgalių.

Franė važiavo pasinėrusi į šias mintis, kai už posūkio netikėtai išvydo viduryje plento apvirtusį ir visiškai jį užtvėrusį milžinišką vilkiką statybiniams blokams pervežti. Rožiniai rifliuoti vilkiko šonai dar tebežvilgėjo nuo nakties lietaus. Ir keisčiausia, kad ten buvo ir daugiau mašinų — autoremonto automobilis ir trys furgonai. O aplinkui stovėjo žmonės — ne mažiau kaip tuzinas.