Stephen King: Dvikova

Haroldas susijaudinęs pasižiūrėjo į Stju:

— Mes pribaigėme juos, argi ne taip, Stju? Sudorojome? Ištaškėme jų šiknas.

— Regis, taip, Haroldai.

— Paklausyk, bet mes buvome priversti tai padaryti, — nuoširdžiai pratarė Haroldas, tarsi Stju manytų, jog viską buvo galima išspręsti kitaip. — Arba mes juos, arba jie mus!

— Jie būtų paprasčiausiai nusukę mums galvas, — ramiai pasakė Dajana Jurgens. — Aš ėjau su dviem vaikinais, kai jie mus užpuolė. Jie nušovė Ričą ir Deimoną iš pasalų. Kai jau viskas buvo baigta, dėl viso pikto dar suvarė kiekvienam į galvą po kulką. Jūs neturėjote kito pasirinkimo. Apskritai dabar jūs turėjote būti negyvi.

— Apskritai dabar mes turėjome būti negyvi! — kreipdamasis į Stju, riktelėjo Haroldas.

— Viskas gerai, — atsakė Stju. — Reaguok paprasčiau.

— Žinoma! — įširdęs pratarė Haroldas. Jis staigiai pasirausė savo kuprinėje, išsitraukė mėgiamą šokoladinį saldainį ir išvyniodamas iš popierėlio vos jo neišmetė ant žemės. Haroldas piktai nusikeikė, o paskui, prilaikydamas saldainį dviem rankom, visai kaip ledinuką ant pagaliuko, ėmė jį čiaumoti.

Pagaliau jie pasiekė fermerio namą. Gardžiuodamasis saldainiu, Haroldas paslapčia vis dar save čiupinėjo — norėdamas įsitikinti, ar jis nesužeistas. Jautėsi šlykščiai. Jis bijojo pasižiūrėti į savo šakumą. Buvo visiškai įsitikinęs, kad prie rožinio vilkiko aidint tai kraupiai kanonadai, jis apsišlapino.

*

Per kaip pakliuvo paruoštus priešpiečius, prie kurių beveik niekas neprisilietė, daugiau už visus kalbėjo Dajana ir Siuzana. Petė Kroger, septyniolikmetė gražuolė, tik retsykiais ką nors pridurdavo. Bevardė moteris įsispraudė į tolimąjį dulkėtos virtuvės kampą. Širlė Hemet, sėdėdama už stalo, vis kažką tebemurmėjo sau po nosimi.

Dajana išvyko iš Ksenijos vienoje kompanijoje su Ričardu Darlisu ir Deimonu Breknelu. Kiek po supergripo Ksenijoje liko gyvų žmonių? Kiek jai žinoma, trejetas: labai sena močiutė, dar kažkokia moteris ir mažytė mergaitė. Dajana su draugais prašė jų prisijungti, bet senutė tik pamojavo atsisveikindama ranka ir sumurmėjo apie kažkokį „reikalą dykumoje“.

Apie liepos aštuntą Dajaną, Ričardą ir Deimoną ėmė kamuoti naktiniai košmarai, jie sapnuodavo kažkokį siaubingą žmogų. Labai keisti sapnai. Ričas net ėmė manyti, kad šis žmogus visiškai realus ir kad jis gyvena Kalifornijoje. Jis spėjo, kad šis vyras, jeigu tai apskritai buvo žmogus, turėjo reikalą į kitus tris žmones, kuriuos jie sutiko dykumoje. Dajana ir Deimonas ėmė būgštauti dėl psichinės Ričo būsenos. Šį žmogų iš sapnų jis vadino „kietu riešutėliu“ ir sakė, kad tasai renka aplink save ištisą tokių riešutėlių armiją . Ričas kalbėjo, neva ši armija netrukus patrauks į vakarus ir pavergs visus likusius gyvus — pradžioje Amerikoje, o vėliau visame pasaulyje. Dajana ir Deimonas ėmė paslapčia aptarinėti, kaip vieną naktį nuo Ričo pasprukti, ir buvo įsitikinę, kad jų pačių sapnai yra galingų Ričo Darliso iliuzijų rezultatas.

Viljamstaune jie įsuko į greitkelį ir išvydo vidury kelio gulintį apvirtusį sunkvežimį. O šalia jo stovėjo autofurgonas ir autoremonto mašina.

— Mes pamanėme, jog tai įprasta avarija kelyje, — pasakė Dajana, nervingai spausdama pirštais krekerį, — ir būtent taip, kaip buvo sumanyta, mes ir turėjome pagalvoti.

Jie nulipo nuo motociklų, ketindami prasiveržti pro kamštį, ir kaip tik tuomet ketvertas „kietų riešutėlių“ — pasinaudojant Ričo apibūdinimu — užpuolė juos iš pasalų. Ričą su Deimonu jie nužudė, o Dajaną paėmė nelaisvėn. Ji tapo ketvirta dalimi to, ką jie retsykiais vadino „žvėrynu“, o kartais „haremu“. Viena iš jų buvo amžinai kažką niurnanti Širlė Hemet, kuri tuo metu dar buvo bemaž normali, nors ją nuolat prievartaudavo, užsiiminėjo su ja analiniu seksu, vertė burna stimuliuoti visų keturių erekciją.

— O kartą, — pasakė Dajana, — kai jinai jau nesilaikė ant kojų, vienas iš jų užsikepė nusitempti ją į krūmus. Ronis ištrynė jos išangę dygliuotos vielos gniutulu. Ji kraujavo ištisas tris dienas.

— Jėzau Kristau, — atsiduso Stju. — Kuris gi iš jų?

— Vyriškis su trumpavamzdžiu, — atsakė Siuzana Štern. — Tasai, kuriam aš ištaškiau smegenis. Gaila, kad jis neguli tiesiog čia, ant grindų, ir aš negaliu padaryti to paties dar sykį.

Barzdočių su akiniais nuo saulės jos žinojo tik kaip Doką. Jis su Virdžu buvo karinio dalinio, atsiųsto į Akroną, kai išplito supergripo epidemija, sudėtyje. Jiems buvo įsakyta „slopinti informaciją“. Kai šią užduotį įvykdė, perėjo prie „susibūrimų kontrolės“, o tai buvo kareiviškas eufemizmas, reiškiantis bėgančių marodierių sušaudymą ir korimą nespėjusiųjų pabėgti. Birželio dvidešimt septintąją Dokas pasakė jiems, kad valdymo grandinėje daugiau skylių nei grandžių. Daugelis kariškių buvo pernelyg ligoti, idant pajėgtų patruliuoti, bet tuomet jau nebebuvo taip svarbu, nes Akrono gyventojai irgi buvo per daug išsekę, kad įstengtų skaityti arba rašyti apie naujienas, taip pat plėšti bankus arba juvelyrines parduotuves.

Taigi birželio 30-ąją dalinio jau nebebuvo — vienijo nariai numirė, kiti merdėjo, likusieji pasipustė padus. Dokas ir Virdžas kaip tik ir buvo tiedu pabėgusieji, ir kaip tik tuomet jie pradėjo savo naująjį „žvėryno“ šeimininkų gyvenimą. Liepos pirmąją prie jų prisijungė Garvis, o trečiąją — Ronis. Po to jie ir uždarė savo mažytį neįprastą klubą potencialiems norintiesiems į jį įstoti.

— Bet juk netrukus moterų skaičius viršijo vyrų skaičių, — tarė Glenas.

Netikėtai prabilo būtent Širlė Hemet.

— Tabletės, — pasakė ji, ir pro žilų plaukų sruogas į juos sužiuro į spąstus įvarytos pelytės akys. — Kiekvieną rytą tabletės, kad pabustume, kiekvieną vakarą tabletės, kad užmigtume. Stimuliatoriai ir trankviliantai, — jos balsas silpo, ir paskutinius žodžius Širlė ištarė vos ne vos girdimai. Ji nutilo, o paskui vėl ėmė kažką sau po nosimi bambėti.

Pasakojimo giją sugriebė Siuzana Štern. Ją ir vieną iš žuvusių moterų, Reičelę Karmodi, pagrobė liepos 17-ąją Kolumbo pakrašty. Nuo to laiko jos vis važiavo karavanu, kurį sudarė du autofurgonai ir techninės pagalbos automobilis. Vyrai naudojosi techninės tarnybos mašina užtvaroms nuo kelių pašalinti arba užblokuoti pravažiavimą plentu. Prie Doko diržo buvo pritvirtinta kelioninė vaistinėlė. Labai stiprūs migdomieji nakčiai, trankviliantai dienai ir kelionės metu.

— Aš atsibusdavau ryte, du tris kartus prievartaudavo, o paskui belikdavo laukti Doko su jo tabletėmis, — kažkaip dalykiškai pratarė Siuzana. — Aš turiu omeny dienos tabletes. Į trečią dieną atsirado sužalojimai ir pūliniai ant... ant, na žinote, ant vaginos, ir visi gamtiniai dalykai man kėlė kankinantį skausmą. Aš tik vildavausi, jog bus Ronis, kadangi Ronis labai greitai baigdavo. Bet išgėrusi tablečių tampi labai rami. Ne, miegoti nesinori, tiesiog užplūsta abejingumas ir ramybė. Po kelių tokių tablečių viskas praranda prasmę. Norisi vienintelio dalyko — sėdėti ir žiūrėti į sukryžiuotas ant kelių rankas, o tuo metu techninės pagalbos mašina nuiminėja ką nors nuo kelio. Sykį Garvis tiesiog pašėlo, kadangi viena iš merginų, jai buvo ne daugiau kaip dvylika metų, atsisakė... aš nenoriu pasakoti. Viskas buvo taip klaiku. Žodžiu, Garvis nusuko jai galvą. Ir man atrodė vis vien. Paprasčiausiai buvau rami. Po kurio laiko liaujiesi net galvoti apie pabėgimą. Labiau nei laisvės norisi tų mėlynų tablečių.