Stephen King: Dvikova

— Stju? — išsigandusi pašaukė Franė.

— Tu niekam nepasakei, — pakartojo jis.

— Aš nežinau kodėl, — jos gerklėje pradėjo kauptis ašaros.

— Kada tai turėtų įvykti?

— Sausio mėnesį, — atsakė Franė, ir ašaros prasiveržė išorėn.

Stju prispaudėją prie savęs, tarsi leisdamas suprasti, kad viskas gerai, kad nebereikia jokių žodžių. Jis nepaprašė jos nesijaudinti, nepasakė, jog viskuo pasirūpins pats, bet vėl ėmė su ja mylėtis, ir Franei toptelėjo, kad niekuomet dar nebuvo tokia laiminga.

Nė vienas iš jų nepastebėjo Haroldo, stovinčio krūmuose ir juos stebinčio, tokio pat vaiduokliško ir tylaus kaip Tamsos žmogus. Nė vienas iš jų nematė, kaip suskersakiavo jo akys, pavirsdamos mažais piktais trikampėliais, kai Franė, jausdama į kiekvieną jos kūno ląstelę prasismelkiantį orgazmą, sušuko iš pasitenkinimo.

Kai jiedu pagaliau vienas nuo kito atsiplėšė, jau gaubė visiška tamsa.

Haroldas taip pat tyliai pranyko.

Iš Franės Goldsmit dienoraščio

1990 m. rugpjūčio 1 d.

Vakar nieko nerašiau, buvau pernelyg susijaudinusi, pernelyg laiminga. Stju ir aš — drauge.

Jis pritaria, kad man derėtų kiek įmanoma ilgiau išlaikyti paslaptį apie Vienišą Klajoklį ir tikėtis, kad mes vis dėlto kur nors įsikursime. Jeigu tai bus Koloradas, aš nieko prieš. Sprendžiant iš šiandieninės mano nuotaikos, patenkintų netgi krateris Mėnulyje. Aš panaši į susižavėjusią mokinukę. Ką gi, jeigu ledi negali atrodyti jausminga mokinukė savo pačios dienoraštyje, tai kurgi tuomet ji gali taip atrodyti?

Bet prieš palikdama temą apie Vienišą Klajoklį, aš privalau dar šį tą pasakyti. Tai susiję su mano „motinišku instinktu“. Ar jis egzistuoja? Manau, kad taip. Ko gero, dėl to kalti hormonai. Jau keletas savaičių nesijaučiu tokia, kokia buvau anksčiau, bet dar labiau sunku atskirti pokyčius, sukeltus mano nėštumo, nuo pokyčių, sukeltų šios siaubingos, visą pasaulį apėmusios nelaimės. Taip, iš tiesų EGZISTUOJA tam tikras pavydo jausmas (pavydas — nevisiškai tikslus žodis, bet šiandien, regis, parinkti tikslesnį nesugebėsiu), pojūtis, kad tu šiek tiek priartėjai prie Visatos centro, ir šitas kažkas turi apsaugoti tavo padėtį čia. Štai kodėl veronalis atrodo didesnė rizika nei naktiniai košmarai, nors protu ir suvokiu, kad veronalis kūdikiui turėtų nepakenkti. Ir man atrodo, kad pavydo jausmas — tai irgi dalis meilės, kurią aš jaučiu Stju Redmenui. Aš myliu lygiai taip pat, kaip ir valgau — už du.

Aš privalau paskubėti. Man reikia miegoti, nesvarbu, ką susapnuosiu. Mes ne taip greitai pervažiavome Indianos teritoriją, kaip tikėjomės, — mus ilgam sulaikė siaubingas mašinų susitelkimas netoli Elkarto. Daugiausiai tai buvo kariškos mašinos. Labai daug negyvų kareivių. Glenas, Siuzana Štern, Dajana ir Stju pasiėmė apie du tuzinus šautuvų, keletą granatų — taip, žmonės, tai tiesa — netgi prieštankinį reaktyvinį minosvaidį. Štai aš dabar rašau, o Haroldas ir Stju stengiasi perprasti jo konstrukciją, juk jam turime septyniolika ar aštuoniolika užtaisų. Apsaugok, Viešpatie, kad tiktai jie nesusižeistų.

Kalbėdama apie Haroldą, turiu tau pasakyti, mielas dienorašti, kad jis NIEKO NEĮTARIA (skamba kaip frazė iš seno filmo su Bete Deivis, ar ne?) Kai mes pasivysime motušę Abigeilę ir jos palydovas, manau, Haroldui reikės viską pasakyti; nesąžininga nuo jo ilgiau visa tai slėpti, o paskui tebūnie, kas būna.

Bet šiandien Haroldas buvo geraširdiškesnis ir linksmesnis nei kada nors. Jis taip šypsojosi, jog maniau jam plyš veidas! Būtent jis pasisiūlė padėti Stju išsiaiškinti šio reaktyvinio ginklo konstrukciją, ir...

Na štai, jie grįžta. Baigsiu rašyti vėliau.

*

Franė miegojo giliai ir nieko nesapnavo. Lygiai taip pat, kaip visi likusieji, išskyrus Haroldą Lauderį. Tuoj po vidurnakčio jis pakilo ir atsargiai prisiartino prie tos vietos, kur miegojo Franė, sustojo ir ėmė į ją spoksoti. Dabar jau jis nesišypsojo, nors šypsena nenuslinko nuo jo veido visą dieną. Kartais jam atrodė, kad nuo šios šypsenos sprogs jo veidas, ir iš visur ims sunktis smegenys. Tai būtų buvęs palengvinimas.

Haroldas žvelgė į ją iš viršaus į apačią, klausydamasis žiogelių svirpimo. „ Mes gyvename šuns dienomis, — pamanė jis. Pagal Vebsterį šuns dienos — nuo liepos dvidešimt penktosios iki rugpjūčio dvidešimt aštuntosios. Taip pavadintos todėl, jog buvo manoma, esą šiuo periodu labiausiai padidėja šunų populiacija. Jis vėl pažvelgė į Franę. Ši, pasidėjusi po galva megztinį, saldžiai miegojo. Šalia gulėjo jos kuprinė.

„ Kiekvienam šuniui — savas laikas, Frane“.

Haroldas priklaupė ant kelių, apmirdamas nuo sąnarių grikštelėjimo, bet niekas nė nesujudėjo. Jis atrišo jos kuprinę ir atsargiai ją apgraibė. Ištraukė šviečiantį tušinuką. Franė kažką sumurmėjo pro miegus, pasimuistė. Haroldas užgniaužė kvapą. Pagaliau rado tai, ko ieškojo, ant paties dugno, po trim švariom palaidinėm ir kišeniniu kelių atlasu. Spirale sutvirtintas bloknotas. Išsitraukė jį, atvertė pirmą puslapį, apšviesdamas prožektoriumi glaustą, bet labai gerai įskaitomą Franės rašyseną.

1990 m. liepos 6 d. — Po neilgų įkalbinėjimų misteris Beitmenas sutiko su mumis keliauti...

Haroldas užvertė bloknotą ir įlindo su juo į savo miegmaišį. Jis jautėsi visai mažu berniuku, kuriuo kažkada buvo, berniuku, kuris turėjo labai mažai draugų (jis mėgavosi tik trumpu kūdikystės laikotarpiu iki trejų metukų, o po to iš jo tuklumo visuomet žiauriai pasišaipydavo), bet labai daug priešų, berniuku, daugmaž praradusiu tėvų dėmesį — jų akys sekiojo tik paskui Emę nuo to laiko, kai toji pradėjo savo ilgą kelionę į Mis Amerika/Atlantik Sitis titulą, — berniuku, radusiu paguodą knygose, berniuku, vengusiu būti išrinktu į beisbolo komandą arba mokyklos patrulį, tapdavusį tai Ilguoju Džonu Silveriu, tai Tarzanu, tai Filipu Kentu... berniuku, kuris pavirsdavo visais šiais žmonėmis vėlai naktį po antklode su prožektoriumi, apšviečiančiu spaudos lankus, su plačiai atvertomis nuo susijaudinimo akimis, nekreipiančiu dėmesio į savo kūno kvapą; būtent šis berniukas dabar įlindo į miegmaišį su Franės dienoraščiu ir prožektoriumi.

Kai jis jau kreipė prožektoriaus šviesos pluoštą į pirmą dienoraščio puslapį, atėjo proto prašviesėjimo minutėlė. Akimirką jo proto dalis išrėkė: Haroldai! Liaukis! — taip garsiai, jog jis suvirpėjo. Ir mažne liovėsi. Vieną akimirką pasirodė įmanoma sustoti, padėti dienoraštį atgal į vietą, atsisakyti jos, ir tegul ji eina toliau savo keliu, kol nenutiks kas nors siaubinga ir nepataisoma. Tai tebuvo akimirka, kai jis dar galėjo atidėti karčią piliulę, netirpdyti jos pažinimo taurėje, o išpilti ir pripildyti ją tuo, kas šiame pasaulyje buvo skirtajam. „ Palik tai, Haroldai“. — šaukė sveiko proto balsas, bet, regis, jau buvo pernelyg vėlu.

Šešiolikos metų amžiaus jis užmetė Berouzą, Stivensoną ir Robertą Hauerdą, teikdamas pirmenybę fantastikai — fantastikai, vienu metu tokiai mėgiamai ir neapkenčiamai, bet ne apie raketas arba piratus, o apie mergaites permatomais drabužiais, klūpančias priešais jį ant atlasinių pagalvėlių, o tuo metu Haroldas Didysis apsinuoginęs sėdėjo atsilošęs soste, pasirengęs bet kuriuo metu nuplakti jas odiniu šmaikščiu su sidabriniu antgaliu. Tai buvo pačios aštriausios fantazijos, per kurias savo laiku perėjo visos gražutės Ogankvito mokyklos mergaitės. Šitos dieninės svajonės visuomet baigdavosi skausmingai perpildytų jo strėnų pojūčiu ir spermos išsiveržimu, kas buvo greičiau kankynė nei malonumas. O paskui Haroldas užmigdavo. Sperma išdžiūdavo ant jo pilvo klosčių. Kiekvienas šuo turi savo dieną.