Stephen King - Dvikova

Dajana ir Petė Kroger pritariamai linktelėjo.

Bet jiems, anot Petės, ko gero, atrodė, jog aštuonių moterų visiškai pakanka. Kai liepos 22-ąją ją paėmė nelaisvėn, nušaudami penkiasdešimtmetį vyrą, su kuriuo jinai keliavo į vakarus, jie nužudė jau pagyvenusią moterį, prieš tai beveik savaitę išbuvusią jų „žvėryno“ dalimi. O kai Arčbolde sučiupo bevardę merginą, dabar sėdinčią kamputyje, tai nušovė žvairą šešiolikmetę mergaitę ir jos kūną įmetė į griovį.

— Dokas apie tai mėgdavo „pajuokauti“, — tarė Petė. — Jis sakydavo: „Aš nevaikštau po kopėčiomis, nemėgstu, kai man kelią perbėga juoda katė, ir aš nenoriu, kad su mumis keliautų trylika žmonių“.

Dvidešimt devintąją jie pirmą kartą pastebėjo Stju ir visą jo kompaniją. Jie kaip tik įsitaisė poilsio, kai visas šis ketvertas pravažiavo pro šalį.

— Tu labai patikai Garviui, — pasakė Siuzana, linktelėdama į Franę. Ši suvirpėjo.

Dajana pasilenkė arčiau jų ir tyliai prakalbo:

— Jie visiškai aiškiai leido suprasti, kurios vietą turėtum užimti tu, — ir beveik nepastebimai parodė galva vis kažką tebemurmančios Širlės Hemet pusėn.

— Vargšė moteris, — sušnabždėjo Franė.

— Kaip tik Dajana ir nusprendė, kad jūs, vaikinai, tapsite geriausiu mūsų šansu, — tarė Petė. — O galbūt ir paskutiniuoju mūsų šansu. Tarp jūsų buvo trejetas vyrų, mes pačios tai matėme. Trys ginkluoti vyrai. O Dokas visada veikdavo vienodai, apsimesdamas neva kažkokiu valdžios atstovu, ir tų grupių, kurias sutikdavome, vyrai — jeigu jie apskritai būdavo vyrai, — užkibdavo ant šio kabliuko. Ir sulaukdavo kulkos. Šis Doko triukas visus paveikdavo kaip kokie kerai.

— Dajana šį rytą paprašė mūsų užslėpti tabletes, — toliau kalbėjo Siuzana. — Vyrai buvo nerūpestingi ir nepatikrino, ar jas išgėrėme; paskui sužinojome, kad šįryt jie pernelyg užsiėmę dideliu vilkiku, kurį ketino įstumti į kelio vidurį ir apversti. Mes ne visas įtraukėme į savąjį planą. Jį žinojo tik Dajana, Petė ir Helena Rodžet... viena iš tų, kurias nušovė Ronis. Ir, žinoma, aš. Helena pasakė: „Jeigu jie pastebės mus užslepiant tabletes, užmuš“. O Dajana paprieštaravo, sakydama, jog anksčiau ar vėliau, bet jie vis tiek mus nugalabins, tad geriau anksčiau, jeigu mums nepasiseks, nes ilgiau kęsti nėra jėgų. Todėl ir pabandėme.

— Man teko kurį laiką palaikyti tabletę burnoje, — pratęsė Petė. — Ji jau pradėjo tirpti, kai nutaikiau momentą ir išspjoviau ją lauk, — ji pažvelgė į Dajaną. — Man atrodo, Helena savąją prarijo. Tikriausiai todėl ji taip lėtai judėjo.

Dajana linktelėjo. Nužvelgusi Stju tokiu šiltu žvilgsniu, kad Franė pasijuto nejaukiai, ji pastebėjo:

— Ir tavo atveju Doko gudrybė būtų suveikusi, jeigu nebūtumei laiku atėjęs į protą, drauguži.

— Ne taip jau greitai aš viską supratau, — atsakė Stju. — Bet kitą sykį pasistengsiu būti nuovokesnis, — jis atsistojo, priėjo prie lango ir pasižiūrėjo lauk. — Žinote, būtent tai mane ir gąsdina, — pratarė. — Tai, kaip greitai mes daromės išmintingesni.

Franei dar labiau nepatiko, kaip Dajana sekė Stju judesius. Ji neturėjo teisės žiūrėti su tokia užuojauta po viso to, ką jai teko išgyventi. „O ji simpatiškesnė už mane, — pamanė Franė, — nepaisant nieko. Be to, abejoju, kad ji galėtų būti nėščia“.

— Tai išmintingėjantis pasaulis, drauguži, — tarė Dajana. — Tapk išmintingesnis arba mirk.

Stju grįžtelėjo ir pažvelgė į Dajaną, tarsi būtų ją pamatęs pirmą sykį, ir Franę tiesiog užplūdo karšta natūralaus pavydo banga. „Aš pernelyg ilgai lūkuriavau, — pamanė jinai. — O Viešpatie, aš taip ilgai laukiau“.

Atsitiktinai dirstelėjusi į Haroldą, ji pastebėjo, kad tasai santūriai šypsosi, prisidengęs burną ranka, idant viską paslėptų. Tai priminė palengvėjimo šypseną. Ūmai ji pajuto nenumaldomą norą atsistoti, ramiai prisiartinti prie Haroldo ir nagais iškabinti jam akis.

„ Niekuomet, Haroldai! — sušuktų įsikibusi jam į veidą. — Niekuomet!“

Niekuomet?

Iš Franės Goldsmit dienoraščio

1990 m. liepos 19 d.

O Viešpatie, įvyko blogiausias dalykas. Kai panašiai atsitinka romanuose, bent jau šis tas, na bent šis tas pasikeičia, bet realiame gyvenime atrodo, kad viskas tęsiasi ir tęsiasi visai kaip muilo operose. Ko gero, man derėtų veikti, bent kaip nors išryškinti situaciją. Pasinaudoti proga, bet aš taip bijau, jog tarp jų gali kas nors įvykti ir. Negalima baigti sakinio ties „ir“, bet aš bijau net užrašyti, kas galėtų sekti po šio sujungimo.

Leisk man papasakoti tau viską, brangus dienorašti, nors bus ne taip jau malonu. Net galvoti apie tai nemalonu.

Glenas su Stju šį vakarą nukako į miestelį (regis, Džirardą Ohajo valstijoje) paieškoti maisto — kokių nors koncentratų arba sausų produktų. Nešti juos labai lengva, o kai kurie koncentratai ganėtinai skanūs, nors aš jau įsitikinau, kad visų sausų produktų prieskonis vienodas.

Jie paklausė, ar nenorime mudu su Haroldu vykti drauge, bet aš atsakiau, kad ir taip pervargau, visą dieną važiuodama motociklu, tad šįsyk tegu apsieina be manęs. Haroldas irgi atsisakė, taręs, jog geriau parneš vandens ir jį užvirins. Ko gero, jis jau tuomet buvo viską suplanavęs. Nesinorėtų jo rodyti nepalankioje šviesoje, bet toks jau jis yra, tasai Haroldas.

(Čia derėtų pažymėti: mums visiems neapsakomai pakyrėjo virintas vanduo, absoliučiai beskonis ir VISIŠKAI PRARADĘS deguonį, bet ir Markas, ir Glenas sakė, jog gamyklos ir t. t. labai ilgai išmetinėjo atliekas į upes ir upelius, ypač industriniuose šiaurės rytuose. Todėl saugumo dėlei vandenį mes virindavome. Visi tikėjomės netrukus rasti dideles mineralinio vandens atsargas buteliuose, ir jau būtume radę — taip sakė Haroldas, — bet didesnė jo dalis kažkokiu mistiniu būdu pradingo. Stju spėjo, kad dauguma žmonių nusprendė, neva jie pasiligojo nuo vamzdžiais tiekiamo vandens, todėl prieš pasimirdami gėrė mineralinį vandenį.)

Tai štai, Markas su Periona kažkur nuklydo, tikriausiai paieškoti laukinių uogų — juk visiems taip pabosdavo mūsų vienoda dieta, o gal dėl ko nors kitko — šia prasme jie visiškai atviri, — todėl pradžioje aš rinkau malkas laužui... netrukus sugrįžo Haroldas su virduliu Vandens (jis prabuvo prie upelio pakankamai ilgai, nes išsimaudė ir išsitrinko galvą). Virdulį pakabino ant kaip-jūs-ten-jį-vadinate, kas įtaisyta virš laužo. Po to priėjo ir atsisėdo šalia manęs.

Sėdėdami ant rąsto, mudu apie šį bei tą šnekučiavomės, kai Haroldas netikėtai mane apkabino ir pabandė pabučiuoti. Aš pasakiau — pabandė, bet jam pavyko, pradžioje bent jau todėl, kad buvau paprasčiausiai apstulbusi. Paskui aš nuo jo atšokau — žvelgdama atgalios, galvodama, jog visa tai atrodo ganėtinai komiška, — ir nusiverčiau nuo rąsto. Sakelė ties nugara perplėšė mano palaidinukę ir nubraukė visą jardą odos. Aš klyktelėjau. Istorija kartojasi, tai labai priminė aną atvejį, kai mudu su Džesu susitikome ant bangolaužio ir aš prisikandau liežuvį... pernelyg panašu.

Po sekundės Haroldas atsidūrė šalia manęs, priklaupęs ant vieno kelio ir paraudonavęs iki savo ką tik išplautų plaukų šaknų. Kartais Haroldas stengiasi atrodyti toks šaltas, toks rafinuotas — visuomet jį vaizduojuosi kaip persisotinusį jauną rašytoją, nuolatinį tos specifinės menininkų kavinės Vakarų Krante lankytoją, kur jis gali praleisti visą dieną, postringaudamas apie Žaną Polį Sartrą ir gurkšnodamas pigų vyną, — bet už viso šito — puiki konspiracija! — slepiasi jaunystės fantazijų perpildytas paauglys. Arba man tik šitaip atrodo. Iš esmės tai šeštadienio vakaro fantazijos: Teironas Paueris „Kapitone iš Kastilijos“, Hemfris Bogartas „Tamsiajame praėjime“, Stivas Makvinas „Bulite“. Stresinėse situacijose pasireiškia būtent ši jo charakterio pusė — tikriausiai todėl, kad jis slopina ją taip žiauriai, kaip gali šitai daryti tik vaikai. Bet kuriuo atveju, kai jis sugrįžta prie Bugio, jam pavyksta tik labai netiesiogiai priminti man tą vaikiną, kuris vaidino Bugį Vudžio Aleno filme „Sugrok tai iš naujo, Semai“.