Stephen King - Dvikova

— Regis, mums dar teks labai ilgai keliauti, ar ne? — paklausė ji.

Kurį laiką Stju nieko neatsakė, o paskui pratarė:

— Netgi ilgiau, nei mes galvojame. Toji sena moteris, jos jau nebėra Nebraskoje.

— Aš žinau... — buvo bepradedanti ji, bet greitai prikando liežuvį.

Nusišypsojęs jis pažvelgė į ją:

— O jūs užslėpdavote savo tabletes, ponia.

— Mano paslaptis atsivėrė, — kreivai šypsodama, tarė Franė.

— Ir mudu ne vieni tokie, — pareiškė Stju. — Šiandien aš kalbėjausi su Dajana (Franė pajuto viduje pavydo dūrį — ir baimės — dėl to, kaip savotiškai jis ištarė merginos vardą), ir ji pasakė, kad jodvi su Siuzana irgi nenori gerti veronalio.

Franė linktelėjo:

— Kodėl tu nutraukei? Jie pradėjo tave veikti... kaip narkotikai?

Stju nukratė pelenus į improvizuotą peleninę.

— Silpni sedatyvai nakčiai — nieko baisaus. Aš neturiu potraukio narkotikams. Aš lioviausi gerti tabletes prieš tris dienas, kadangi pasijutau... praradęs kontaktą, — jis minutėlę patylėjo, paskui kalbėjo toliau. — Glenas su Haroldu ketina paieškoti radijo siųstuvo. Puiki mintis. Dėl ko egzistuoja dvipusis ryšys? Dėl to, kad būtų palaikomas kontaktas. Mano buvęs draugužis iš Arneto, Tonis Leominsteris, buvo tiesiog pamišęs dėl šio žaisliuko. Puikus dalykėlis. Galima kalbėtis su žmonėmis, o galima šauktis ir pagalbon, jeigu patenki į kokią nors kebeknę. Šie sapnai — kone tas pat, tarsi radijo siųstuvas tavo galvoje, tik štai, regis, sugedo perdavimo įrenginys, ir mes tik priimame pranešimus.

— Galbūt mes irgi perduodame, — tyliai pasakė Franė.

Stju nustebęs pažvelgė į ją.

Kurį laiką jiedu sėdėjo tylėdami. Saulė skverbėsi pro debesis, tarsi prieš galutinai nuskęsdama už horizonto būtų norėjusi atsisveikinti. Franė galėjo suprasti, kodėl jai lenkėsi pirmykščiai žmonės. Kol diena po dienos jos sąmonėje kaupėsi gigantiška beveik išmirusios šalies tyla, saulė — o ir mėnulis taip pat — ėmė atrodyti didesni ir reikšmingesni. Ir labiau įasmeninti. Šie ryškūs dangaus laivai ėmė žiūrėti į ją taip kaip vaikystėje.

— Kad ir kaip ten būtų, bet aš lioviausi gėręs tabletes, — tarė Stju. — Praėjusią naktį vėl sapnavau Tamsos žmogų. Tai buvo dar klaikesnis košmaras. Jis pasislėpė kažkur dykumoje. Regis, Las Vege. Ir, Frane... aš manau, kad jis nukryžiuoja žmones. Tuos, kurie trikdo jo ramybę.

— Jis daro ką?

— Tai, ką aš sapnavau. Ištisas virtines kryžių išilgai 15-ojo plento, sukaltų iš lentų ir telefono stulpų. Ir ant jų nukryžiuotus žmones.

— Tai tik sapnas, — stengdamasi paslėpti nerimą, pasakė Franė.

— Galbūt, — Stju rūkė ir žvelgė į vakarus, į raudoniu nuspalvintus debesis. — Bet kitas dvi naktis, kaip tik prieš mums susitinkant su tais maniakais, kurie tyčiojosi iš moterų, sapnavau ją — moterį, vadinančią save motuše Abigeile. Ji sėdėjo seno pikapo, sustojusio 76-ojo greitkelio pakraštyje, kabinoje. Aš stovėjau šalia, liesdamas delnu stiklą, ir šnekėjausi su ja taip pat natūraliai, kaip dabar kalbuosi su tavimi. Ir ji pasakė: „Tau reikia truputį greičiau juos vesti, Stiuartai; jeigu šitai pavyksta tokiai senai ledi kaip aš, tai toks stiprus ir ištvermingas Teksaso vaikinas kaip tu tiesiog privalo tai padaryti“, — Stju nusijuokė ir numetęs cigarą sutrypė jį užkulniu. Kažkaip išsiblaškęs, tarytum nesuvokdamas, ką darąs, Stju uždėjo ranką ant Franės peties.

— Jie keliauja į Koloradą, — tarė ji.

— Taip, manau, kaip tik į ten.

— Ar sapnavo... ar sapnavo ją Dajana ir Siuzana?

— Abidvi. O praėjusią naktį Siuzana sapnavo kryžius. Lygiai taip pat kaip ir aš.

— Su ta sena negre dabar jau daug žmonių.

Stju pritariamai linktelėjo.

— Dvidešimt, o galbūt ir daugiau. Žinai, kasdien mes praeiname pro daugelį išlikusių gyvų žmonių. Jie slepiasi ir laukia, kol mes pravažiuosime. Jie mūsų bijo, bet jinai... aš manau, jie ateis pas ją. Viskam savo laikas.

— Arba pas tą kitą, — pridūrė Franė.

Stju linktelėjo.

— Taip, arba pas jį. Frane, kodėl tu lioveisi gerti veronalį?

Atsidususi Franė pasvarstė, ar vertajam sakyti. Ji norėjo, bet bijojo galimos negatyvios jo reakcijos.

— Neįmanoma numatyti, ką gali padaryti moteris, — pagaliau išsisukinėdama atsakė ji.

— Be abejo, — pritarė Stju. — Bet vis dėlto egzistuoja tam tikras būdas išsiaiškinti, apie ką gi jinai galvoja.

— Kas... — buvo bepradedanti ji, bet jis užspaudė jos burną bučiniu.

*

Tirštėjant sutemoms, jiedu gulėjo aukštoje žolėje. Kol jie mylėjosi, klykianti raudona spalva užleido vietą vėsesnei purpurinei, ir dabar Franė regėjo, kaip šviečia žvaigždės, besiskverbdamos pro dar neišsisklaidžiusius debesis. Rytoj bus puiki diena kelionei. Bet kuriuo atveju jie galės perkirsti didelę Indianos teritorijos dalį.

Stju tingiai pritrenkė jam ant krūtinės nutūpusį uodą. Jo marškiniai kabojo šalia ant krūmo. Jos krūtinė kėlė audeklą, ir Franė pagalvojo: „Aš darausi pilnesnė, kol kas dar ne itin, bet jau pastebima... bent jau man“.

— Aš taip ilgai tavęs geidžiau, — žvelgdamas tiesiai į ją, pasakė Stju. — Manau, tu tai žinojai.

— O aš stengiausi išvengti nemalonumų dėl Hario, — atsiliepė Franė. — Ir dar šio to esama...

— Su Haroldu labai sunku, — pritarė Stju, — bet giliai jo viduje gimsta puikus vyras, jeigu tiktai jis bus šiek tiek ištvermingesnis. Juk tau jis patinka?

— Tai neteisingas žodis. Anglų kalboje dar nėra žodžio, kuriuo galima būtų nusakyti mano jausmus Haroldui.

— O ką tu jauti man? — paklausė jis.

Franė pasižiūrėjo į Stju ir suprato: tiesiog dabar jinai negali pasakyti, kad jį myli, nors ir labai norėtų.

— Ne, — tarė jis, tarsi Franė būtų jam prieštaravusi. — Paprasčiausiai noriu tikslumo ir aiškumo. Man regis, tu nesi linkusi į tai, kad Haroldas apie viską sužinotų dabar iš karto, juk taip?

— Taip, — su dėkingumu atsakė ji.

— Visai teisingai. Jeigu elgsimės atsargiai, tai viskas susitvarkys savaime. Aš mačiau, kaip jis stebi Petę. Ji maždaug jo amžiaus.

— Nežinau...

— Tu jauti jam dėkingumą, taip?

— Manau, kad taip. Ogankvite mes likome tik dviese ir...

— Tai buvo grynas sutapimas ir daugiau nieko, Frane. Tu juk nenori aukotis vien už gryniausią atsitiktinumą?

— Teisingai.

— Regis, aš tave myliu, — tarė Stju. — Ir man ne taip lengva prisipažinti.

— Regis, aš irgi tave myliu. Bet yra dar šis tas...

— Aš tai žinau.

— Tu klausei manęs, kodėl lioviausi gėrusi tabletes, — Franė ėmė taisinėtis palaidinukę, nedrįsdama pažvelgti jam į akis. Jos lūpos nenatūraliai perdžiūvo. — Aš maniau, kad jos gali pakenkti kūdikiui, — pagaliau sukuždėjo ji.

— Pakenkti, — jis nutilo. Paskui sugriebė ją ir pasuko veidu į save. — Tu nėščia?

Ji linktelėjo.

— Ir tu niekam nesakei?

— Ne.

— Haroldas. Haroldas žino?

— Niekas, išskyrus tave.

— Dieve visagali, — pratarė jis. Jis taip susikaupęs spitrijo į jos veidą, kad tai Franę išgąsdino. Ji įsivaizdavo du įmanomus variantus: jis paliks ją nedelsiant (kaip, be abejonės, pasielgtų Džesas, sužinojęs, kad ji nešioja po širdimi kito vyriškio kūdikį) arba apkabins ją, pasakys, kad ji gali nesikrimsti, kad viskuo pasirūpins jis pats. Ji tikrai nesitikėjo šio tyrinėjančio įdėmaus žvilgsnio ir prisiminė tą vakarą, kai dėl visko prisipažino savo tėvui. Jo žvilgsnis labai priminė štai šį atidų Stju žvilgsnį. Franė gailėjosi nepapasakojusi Stju apie savo padėtį iki to laiko, kai jie ėmė mylėtis. Galbūt tuomet jie apskritai nebūtų ėmę vienas kitą mylėti, tačiau jis nebūtų patyręs ir to jausmo, kad juo kažkaip buvo pasinaudota, ir kad jinai... kaip ten sakoma, pagadinta prekė. Ar apie tai jis galvojo? Ji nieko tikslesnio negalėjo numanyti.