Stephen King - Dvikova

Jis nutilo.

— Gerai, — tarė Olivija, pažeisdama tylą. — Eisiu ką nors paruošti. Tikiuosi, niekas nebus prieš kiaulieną antrą dieną iš eilės.

Neprieštaravo niekas. Apie pirmą valandą popiet visi būtiniausi kelionei daiktai — netgi motušės Abigeilės supamasis krėslas ir gitara — buvo sukrauti į furgoną, ir jie leidosi kelionėn. Dabar jau priekyje važiavo techninės pagalbos sunkvežimis, kad iškilus reikalui pašalintų nuo kelio kliūtį. Motušę Abigeilę pasodino ant priekinės „Dodžo“ sėdynės, kuris 30-uoju plentu riedėjo vakarų pusėn. Abigeilė neverkė. Ištikima palydovė — lazda — stovėjo tarp jos kelių. Ašaroms atėjo pabaiga. Ji atsidavė Dievo valiai, ir Jo valią įvykdys. Dievo valia išsipildys, bet Abigeilė prisiminė tą raudoną akį, atsimerkusią juodoje nakties širdyje, ir šiurptelėjo.

46 skyrius

Buvo vėlyvas liepos 27-osios vakaras. Jie įsikūrė vietovėje, kuri, kaip teigė užrašas, dabar jau pusiau sunaikintas vasaros lietaus, buvo Kanklo mugė. Gi patsai Kanklas Ohajo valstijoje plytėjo į pietus nuo jų. Čia siautėjo gaisras, ir pusė Kanklo sudegė. Stju spėjo, kad gaisrą, ko gero, bus sukėlęs žaibo smūgis. Haroldas, be abejo, ėmė su juo ginčytis. Visas šias dienas, jeigu Stju sakė, kad gaisrininkų mašina raudona, Haroldas Lauderis pateikdavo skaičius ir faktus, tvirtindamas, neva dauguma iš jų yra žalios spalvos.

Franė atsiduso ir užsiklojo glaudžiau. Niekaip nesisekė užmigti. Ji bijojo savo sapnų.

Iš kairės nuo jų stovėjo į eilę sustatyti penki motociklai, mėnulio šviesa blizgėjo ant jų chromuotų išmetimo vamzdžių. Tarsi šią vietą nakties sustojimui būtų pasirinkusi „Pragaro angelų“ grupė. Nors, kaip ji manė, „Angelai“ vargu bau teptų rankas tokiais vaikiškais žaisliukais kaip jų „Hondos“ ar „Jamahos“. Jie važinėjo „meitėliais“... arba ji tai pasisėmė iš seno amerikietiško internacionalinio epo apie motociklininkus, kurį žiūrėjo per televiziją? „Laukiniai Angelai“, „Šėtoniški angelai“, „Pragaro angelai ant ratų“. Kai ji lankė mokyklą, prie visų pakelės įvažiuojamųjų kino teatrų kabojo didžiuliai plakatai su pavaizduotais motociklais. „Velso autokinoteatras“, „Sanfordo autokinoteatras“, „Pietų Portlendo Dvynys“, moki pinigus ir pasirenki. O dabar galas, visiems šiems autokinoteatrams atėjo galas, jau nekalbant apie seną gerą amerikietišką internacionalinį epą.

„Užrašyk tai į savo dienoraštį, Frane“, — pasakė ji pati sau ir persivertė ant kito šono. Ne šiandien. Šiandien ji miegos, nepaisant visų naktinių košmarų.

Už dvidešimties žingsnių nuo tos vietos, kur gulėjo jinai, matėsi kiti miegantys, įsisupę į miegmaišius, kaip „Pragaro angelai“ po audringo alaus baliaus, po kurio visi, anot filmo, išvirto iš koto, išskyrus Pyterį Fondą ir Nensę Sinatrą. Haroldas, Stju, Glenas Beitmenas, Markas Bredokas, Periona Makarti. Išgerk sominekso ir miegok...

Bet juos veikė ne somineksas, o visas granas [* Nesisteminis JAV masės vienetas, atitinkantis maždaug 0,065 gramo (65 mg)]veronalio. Tai sumanė Stju, kai sapnai pasidarė tiesiog nebepakeliami, visi pradėjo kentėti nuo sąmonės susidvejinimo, ir jau tiesiog nebegalėjo dėl to gyventi. Prieš pranešdamas apie tai likusiems, Stju pasivedėjo Haroldą į pašalį, kadangi pasigerinti Haroldui buvo įmanoma tik rimtai pasiklausus jo nuomonės, be to, Haroldas iš tiesų daug ką išmanė. Puiku, kad jis daug žinojo, bet, antra vertus, tai ganėtinai baugino, tarsi su jais būtų keliavęs koks nors penktos rūšies dievukas — daugmaž visažinis, tačiau emociškai nestabilus, bet kuriuo metu galįs subyrėti į atskiras dalis. Olbanyje Haroldas susirado sau antrą pistoletą, ten pat, Olbanyje, jie sutiko Marką su Periona, ir dabar Haroldas nešiojosi prie juosmens du sukryžiuotus pistoletus kaip naujai iškeptas Donis Ringas. Franė jaudinosi dėl Haroldo, jis ėmė ją bauginti. Ji pradėjo vis dažniau galvoti, ar vieną naktį Haroldas nekuoktelės ir nepradės iš kvailumo pyškinti savo pistoletais. Dažnai susigriebdavo beprisimenanti tą dieną, kai netyčia užtiko jį už namo su pažeista emocine savisauga, vienomis glaudėmis pjaunantį veją ir verkiantį.

Franė numanė, kaip būtent Stju aptarinėjo savo idėją su Haroldu — labai tyliai, beveik kaip susimokėlis: „Haroldai, tie sapnai tampa nemaloni problema. Aš kai ką sumaniau, bet nežinau, kaip geriau pasielgti... Silpni sedatyvai... Bet dozė turėtų būti nedidelė. Mažas perdozavimas, ir niekas nepabus. Ką tu patarsi?“

Haroldas pasiūlė graną veronalio, prieinamo kiekvienoje vaistinėje, o jeigu tai pažeis miego ciklą, tai jie sumažins dozę iki trijų ketvirčių grano, o jeigu ir šito pasirodys per daug, tuomet iki pusės. Stju taip pat priėjo prie Gleno, idant būtų išklausyta nepriklausoma nuomonė, ir imtasi bandymo. Geriant ketvirtį grano, košmarai vėl ėmė varginti, tad jie apsistojo ties puse grano.

Bent jau visi likusieji.

Franė paimdavo savo tabletę, bet slėpdavo ją saujoje. Ji nežinojo, kaip veronalis gali paveikti kūdikį, ir nenorėjo žaisti su likimu. Sako, net aspirinas gali pakeisti chromosomų sudėtį. Todėl ji kentėjo naktinius košmarus — kentėjo — tai tikslus žodis. lš visų sapnų viešpataudavo vienintelis, jeigu visi kiti ir skyrėsi vienas nuo kito, tai anksčiau ar vėliau jie susiliedavo į šį vienintelį. Ji būdavo savo namuose Ogankvite, ir ją persekiodavo Tamsos žmogus. Aukštyn ir žemyn tamsiais koridoriais, vaikėsi po jos motinos svetainę, kurioje laikrodis tebemušė valandas... Ji būtų galėjusi nuo jo pasprukti, — Franė tai žinojo, — jeigu nebūtų nešiojusi ant savęs kūno. Tai buvo į paklodę susuktas jos tėvo kūnas, ir jeigu jinai jį paleis, tai Tamsos žmogus kažką su juo padarys, įvykdys kažkokią šventvagystę. Todėl ji bėgo, vis žinodama, jog jis artėja ir artėja; galų gale jo ranka sunkiai nusileisdavo ant Franės peties, jo karšta šlykšti ranka. Ji mažne prarasdavo sąmonę, tėvo kūnas išslysdavo iš rankų, ji pasisukdavo, pasirengusi pasakyti: „ Pasiimk jį, daryk, ką nori, man vis tiek, tik nesivaikyk manęs daugiau“.

Ir štai jis, apsirengęs kažin kuo tamsiu, primenančiu vienuolio abitą, tesimato vien jo piktdžiugiška šypsenėlė. Vienoje rankoje jis laiko kilpą, kitoje — sulenktą drabužių pakabą. Ir būtent šiuo metu kaip sugniaužtas kumštis ją pribaigdavo siaubas, Franė išsiverždavo iš kibių miego gniaužtų, visas kūnas būdavo permirkęs šaltu prakaitu, krūtinėje pašėlusiai spurdėjo širdis. Ji tenorėjo vienintelio — daugiau niekuomet neužmigti.

Kadangi jam reikėjo ne mirusio jos tėvo kūno; jam reikėjo jos įsčiose nešiojamo gyvo kūdikio.

*

Franė vėl ėmė vartytis. Jeigu ji greitai neužmigs, tai išties išsitrauks savo dienoraštį ir šį tą į jį įrašys. Franė rašė dienoraštį nuo liepos 5-osios. Tam tikra prasme ji tai darė dėl savo vaiko. Tai buvo lemties pranašystė — jog kūdikis gyvens. Ji norėjo, kad šis būsimasis žmogus sužinotų, kaip visa tai įvyko. Kaip į miestelį, vardu Ogankvitas, atslinko liga, kaip jiedu su Haroldu išvažiavo, kas jiems atsitiko. Ji geidė, kad vaikas žinotų, kaip viskas buvo iš tiesų.

Mėnulis švietė pakankamai ryškiai, kad būtų galima rašyti, o dviejų ar trijų prirašytų puslapių visuomet pakako sukelti jai snaudulį. Ne itin pagirtina jos literatūriniam talentui, pamanė Franė. Bet pradžioje ji pamėgino užmigti paprastai.

Ji užsimerkė.

Ir pradėjo galvoti apie Haroldą.

Kai pasirodė Markas su Periona, padėtis galėjo virsti ne tokia įtempta, jei aniedu nebūtų susidraugavę anksčiau. Periona turėjo trisdešimt trejus, ji buvo vienuolika metų vyresnė už Marką, bet naujame pasaulyje didelės reikšmės tai neturėjo. Jiedu surado vienas kitą, jiedu ieškojo vienas kito, ir jiedu rengėsi niekuomet vienas su kitu neišsiskirti. Periona Franei prisipažino, kad jie stengėsi turėti vaiką. „Ačiū Dievui, kad anksčiau gerdavau tabletes ir neįsistačiau spiralės, — tarė Perė. — Būk maloni pasakyti, kaip dabar aš ją pašalinčiau?“