Stephen King - Dvikova

— Ne, ne šiuos, o kitus žmones. Vyriškį, ne itin mėgstantį kalbėti. Nėščią moterį. Maždaug tavo metų vaikiną, kuris ateina pas mane su savo gitara. Ir tave, Nikai.

„Jūs manote, kad mums derėtų keliauti į Boulderį?“

Motušė Abigeilė atsakė:

— Šito iš mūsų tikimasi.

Nikas be tikslo pavartė savo bloknotą, o paskui parašė: „Ką jūs žinote apie Tamsos žmogų? Jūs žinote, kas jis?“

— Aš žinau, kaip jis atrodo, bet ne tai, kas jis toks. Jis tikras šėtono įsikūnijimas. Visi kiti — tiesiog maži velniūkščiai. Parduotuvių vagišiai, seksualiniai maniakai ir žmonės, mėgstantys pasišvaistyti kumščiais. Bet jis juos surinks. Jis jau renka savo Karlauną. Jis renka juos greičiau, nei tą darome mes. Prieš tai, kol jis bus pasirengęs atakai, surinks aplink save didelį gerbėjų būrį. Ne vien į jį panašius velnius, bet ir silpnus... vienišus... ir tuos, kurie išgujo iš savo širdies Dievą.

„Galbūt tikrovėje jis neegzistuoja, — parašė Nikas. — Gal jis paprasčiausiai... — Nikas mąstydamas pagraužė rašiklio viršūnėlę. Pagaliau pridūrė: — ...išsigandusi, blogoji mūsų pačių pusė. Galbūt sapnuojame tai, ką patys bijome padaryti“.

Skaitydamas šias eilutes balsu, Ralfas suraukė kaktą, bet Abigeilė bematant suprato, ką norėjo pasakyti Nikas. Jo abejonė priminė šiuolaikinių pamokslininkų, kurie atsirado žemėje per pastaruosius dvidešimt metų, kalbas. Jie skelbė, kad realybėje Šėtonas neegzistuoja. Velnio esama, ko gero, jis atsirado iš pirmapradės nuodėmės, bet jis gyvena visuose mumyse, ir išvaryti jį taip pat neįmanoma, kaip išimti kiaušinio turinį, nepramušus lukšto. Pagal šių šiuolaikinių pamokslininkų interpretacijas, Šėtonas pavirsdavo į tūkstantį paveikslėlių suskaidytu galvosūkiu — ir kiekvienas žmogus — vyras, moteris arba vaikas — pridurdavo po savo mažą fragmentėlį, kad būtų galima sudėstyti visumą. Taip, šitai skambėjo ganėtinai protingai ir šiuolaikiškai, bet problema buvo ta, jog visa tai neatitiko teisybės! Ir jeigu Nikui leisi toliau panašiai mąstyti, tai Tamsos žmogus gali praryti jį bepietaudamas.

Motušė Abigeilė tarė:

— Tu mane sapnavai. Argi aš nereali?

Nikas pritariamai linktelėjo.

— Ir aš tave sapnavau. Argi tu neegzistuoji tikrovėje? Ačiū Dievui, tu sėdi prieš mane, laikydamas ant kelių bloknotą. Šis kitas žmogus toks pat realus kaip ir tu, Nikai. Taip, ум realus, — ji prisiminė kaimenę žebenkščių ir tamsoje atsiveriančią raudoną akį. O kai Abigeilė vėlei prabilo, senutės balsas buvo kimus ir duslus. — Jis ne Šėtonas, — tarė, — bet jis ir Šėtonas žino apie vienas kito egzistavimą ir jau seniai palaiko ryšį.

Biblijoje nekalbama apie tai, kas atsitiko Nojui ir visai jo šeimai po potvynio. Bet aš nenustebčiau sužinojusi apie siaubingą kovą už šių nelaimingų žmonių sielas — už jų sielas, jų kūnus, jų mąstymo būdą. Ir aš nenustebsiu, jeigu tas pat atsitiks ir mums.

Dabar jis yra į vakarus nuo Uolinių kalnų, bet anksčiau ar vėliau patrauks į rytus. Galbūt ir ne šiais metais, bet kai tik viskas bus paruošta. Ir mums teks su juo susitikti.

Nikas susijaudinęs pakratė galvą.

— Taip, — ramiai patvirtino Abigeilė. — Pats pamatysi. O liūdniausios dienos dar priešaky. Mirtis ir siaubas, išdavystė ir ašaros. Ir ne visi iš mūsų liks gyvi, ne visi sužinos dvikovos baigtį.

— Man tai nepatinka, — sumurmėjo Ralfas. — Argi be šito vaikino, apie kurį judu su Niku kalbatės, turime mažai nemalonumų? Argi mažai problemų? Juk nėra nei gydytojų, nei elektros, apskritai nieko nėra. Kodėl mums į visa tai veltis?

— Nežinau. Tai Dievo reikalas. Jis nieko neaiškina tokioms kaip Abigeilė Frymentl.

— Jeigu tai yra Jo reikalas, — atsakė Ralfas, — tuomet norėčiau žinoti, kodėl Jis pasitraukia poilsio ir perkelia savo problemas ant jaunų ir silpnų pečių?

„Jeigu Tamsos žmogus vakaruose, — parašė Nikas, — tai galbūt mums geriau susirinkti savo mantą ir keliauti į rytus?“

Senutė ramiai pakratė galvą.

— Nikai, viskas tarnauja Viešpačiui. Ar tau neatrodo, kad Tamsos žmogus irgi Jam tarnauja? Taip ir yra, nesvarbu, kokie paslaptingi gali būti Jo tikslai. Tamsos žmogus persekios tave, kad ir kur pabėgtum, kadangi jis tarnauja Dievui, o Dievas nori, kad tu jį pamokytum. Aš nematau prasmės bėgti nuo Visagalio Dievo. Vyras ar moteris, kuris mėgina taip padaryti, baigia savo gyvenimą žvėries nasruose.

Nikas skubiai rašė. Jo ranką sekantis Ralfas pasitrynė nosies galiuką ir pasigailėjo, kad apskritai perskaitė tai, kas parašyta. Tokioms senoms ledi nederėtų žinoti, ką parašė Nikas. Jai tai pasirodys šventvagystė, ir senutė ims rėkti, kad visi aplinkui prabus.

— Ką jis sako? — paklausė Abigeilė.

— Jis sako... — Ralfas kostelėjo, sulingavo už skrybėlės graiželio užkišta plunksna. — Jis sako, kad netiki į Dievą, — žodis buvo tartas, jis nelaiminga veido išraiška apžiūrinėjo savo batus, laukdamas sprogimo.

Bet senutė tik nusijuokė ir prisiartino prie Niko. Ji paplekšnojo jam per ranką.

— Dievas su tavimi, Nikai, juk tai neturi jokios reikšmės. Jis tiki tavimi.

*

Abigeilės Frymentl namuose jie praleido visą kitą dieną, ir tai buvo pati laimingiausia diena nuo to laiko, kai siautėjantis supergripas aprimo, nelyginant nuo Ararato kalno krintantys vandenys. Į rytą lietus liovėsi, ir jau apie devintą valandą dangus priminė saule ir plunksniniais debesimis nutapytą freską. Šlapi kukurūzų stiebai žibėjo kaip didžiuliai smaragdai. Buvo vėsiau nei visomis ankstesnėmis dienomis.

Visą rytą Tomas Kalenas lakstė po kukurūzų lauką, išskėtęs į šalis rankas, gąsdindamas pulkus varnų. Laiminga Džina Makon, sėdėdama ant žolės šalia sūpuoklių, žaidė kartoninėmis lėlėmis, kurias motušė Abigeilė rado apatiniame komodos stalčiuje. Kiek anksčiau juodu su Tomu žaidė mašinėlėmis, Tomo gabenamomis iš Mėjaus miestelio Oklahomoje. Tomas gana noriai vykdė tai, ką jam liepdavo Džina.

Dikas Elisas, veterinaras, droviai prisiartino prie motušės Abigeilės ir pasiteiravo, ar kas nors šiose apylinkėse laikė kiaules.

— Stouneriai visuomet laikė kiaules, — atsakė ji. Senutė sėdėjo ant priebučio savo mėgstamame supamajame krėsle, brazdino gitaros stygas ir stebėjo, kaip kieme žaidžia Džina, atstačiusi priekin sugipsuotą koją.

— Kaip jūs manote, galbūt kai kurios iš jų dar tebėra gyvos?

— Galima nuvykti ir patikrinti. Visko gali būti. O galbūt kiaulės išvertė aptvarą ir išsiveržė laisvėn, — motušės Abigeilės akys spindėjo, — Be to, galbūt aš žinau vieną draugą, kuris praėjusią naktį svajojo apie kiaulienos žlėgtainius.

— Galbūt ir taip, — pritarė Dikas.

— Tu kada nors pjovei kiaulę?

— Ne, ponia, — plačiai šypsodamasis atsakė jis. — Aš niekuomet nieko nepjoviau. Visuomet buvau prieš prievartą.

— Manai, kad judu su Ralfu pakęsite šalia savęs vadovaujančią moterį?

— Žinoma, — linktelėjo jis.

Maždaug po dvidešimties minučių jie trise leidosi kelionėn. Abigeilė, sugniaužusi rankoje lazdą, važiavo „Ševrolė“ kabinoje tarp dviejų vyriškių. Stounerių fermoje jie rado du metų laiko paršus, sveikus ir ganėtinai įmitusius. Greičiausiai, kai baigėsi ėdalas, jie ėmėsi savo silpnesnių ir mažiau dalingų gentainių.

Ralfas pakabino grandinę Redžo Stounerio kluone, o Dikas, vykdydamas Abigeilės nurodymus, užtraukė virvę ant vieno paršo kojos. Žviegiantį ir besirangantį atitempė į kluoną ir pakabino žemyn galva ant grandinių.