Stephen King - Dvikova

— Neprieštarausite, jeigu aš užsirūkysiu, ponia? — paklausė Ralfas.

— Ne, jeigu nekratysi ant grindų pelenų. Bufete už tavęs yra peleninė.

Ralfas nuėjo pasiimti peleninę, o motušė Abigeilė tuo metu apžiūrinėjo Niką. Jis vilkėjo chaki spalvos marškiniais, mėlynais džinsais ir išblukusia darbininko striuke. Savyje jis slėpė kažin ką tokio, dėl ko jai atrodė, pažinojusi jį anksčiau arba net visą laiką. Žvelgdama į šį vaikiną, Abigeilė juto tą ramų žinojimą ir kažin kokį išbaigtumą, tarytum šią minutę būtų paruošęs pats likimas. Tarsi dabar, pačioje jos gyvenimo pabaigoje, vėl šalia atsirado tėvas, Džonas Frymentlas, aukštas, juodas ir išdidus, bet šįsyk šio jauno baltaodžio nebylio pavidalu, stebinčio ją žėrinčia išraiškinga akimi labai paslaptingame veide.

Abigeilė dirstelėjo pro langą ir pamatė, kad žibinto šviesa persikėlė prie daržinės langelio ir apšvietė dalį kiemo. Ji pamanė, ar iki šiol daržinėje kvepia karvėmis. Štai jau trejetas metų, kaip ji ten neužsuka. Nebuvo reikalo. Paskutinę savo karvę Deizę pardavė 1975 metais, na, o 1987-aisiais daržinė vis dar tebesaugojo karvės kvapą. Ko gero, iki pat šios dienos. Nesvarbu; yra ir blogesnių kvapų.

— Ponia?

Ji atsisuko. Dabar Ralfas sėdėjo šalia Niko, laikydamas rankoje bloknoto lapelį ir pakišęs jį arčiau lempos šviesos. Ant Niko kelių gulėjo bloknotas ir tušinukas. Jis vis dar taip pat įdėmiai stebeilijo į ją.

— Nikas sako... — pasijutęs nepatogiai, Ralfas kostelėjo.

— Tęsk.

— Jo raštelyje sakoma, kad jam sunku skaityti iš jūsų lūpų, kadangi...

— Regis, aš suprantu kodėl, — pertraukė ji. — Nieko baisaus.

Ji atsistojo ir pasirausė komodoje. Ant antros lentynėlės stovėjo plastikinis indelis, o jame, kažkokiame skystyje, kaip medicinos eksponatai plaukiojo du dantų protezai.

Senutė išgriebė juos ir praplovė vandeniu.

— Dievas mato, kaip aš jų nemėgstu, — dirgliai pastebėjo įsidėdama protezus. — Mums būtina pasikalbėti, — toliau šnekėjo ji. — Judu esate vadovai, ir mums reiktų šį tą aptarti ir išsiaiškinti.

— Na, — atsakė Ralfas, — tiktai ne aš. Visą gyvenimą buvau paprastas darbininkas ir fermeris. Mano galvoje daugiau painiavos nei aiškių minčių. Nikas, štai kas, manau, vyriausias.

— Tai tiesa? — paklausė ji, žvelgdama į Niką.

Nikas kažką skubiai ėmė rašyti, ir jam dar berašant, Ralfas ėmė skaityti balsu: „Taip, tai buvo mano mintis čia atvykti. O dėl vadovo aš nežinau“.

— Mes sutikome Džunę ir Oliviją už devyniasdešimt mylių į pietus, — tarė Ralfas. — Užvakar, ar ne, Nikai? Ir tuomet pasukome pas jus, motuše. Moterys irgi keliavo į šiaurę. Kaip ir Dikas. Mes tiesiog susivienijome.

— Ar sutikote daugiau žmonių? — paklausė ji.

„Ne, — parašė Nikas. — Bet aš jaučiu — beje, kaip ir Ralfas, — kad yra ir kiti žmonės, kurie slapstosi ir seka mums pridurmais. Ko gero, bijo. Niekaip neįstengia atsitokėti nuo tragedijos padaryto šoko“.

Abigeilė pritariamai linktelėjo.

„Dikas sakė, kad dieną prieš susitinkant su mumis, jis girdėjo kažkur pietuose burzgiant motociklą. Vadinasi, aplinkui esama ir kitų žmonių. Aš manau, jie baiminasi, matydami vienon draugėn susirinkusį tokį būrį žmonių“.

— Kodėl tu čia atvykai? — raukšlelių spinduliuose slypinčios akys žvelgė į jį įdėmiai ir aštriai.

Nikas parašė: „Aš jus sapnavau. Dikas Elisas sako, kad ir jis kartą sapnavo tokį sapną. O mažylė Džina pavadino jus močiute dar prieš tai, kai mes čia atvykome. Ji nupasakojo jūsų namą. Ir sūpuokles su pakabintu ratu“.

— Palaimintas vaikas, — išsiblaškiusi pratarė Abigeilė. Ji pažvelgė į Ralfą. — O tu?

— Sykį ar du regėjau jus savo sapne, — ponia, — atsiliepė Ralfas. Jis lyžtelėjo lūpas. — Bet dažniau sapnavau tik... tik tą kitą draugužį.

— Kokį kitą draugužį?

Nikas parašė. Įrašą apvedė skrituliu. Ir perdavė jį tiesiai į senutės rankas. Motušė Abigeilė be akinių nekaip regėjo iš arti, bet šį užrašą perskaityti sugebėjo. Parašyta buvo didelėmis raidėmis, kaip tie žodžiai, kuriuos išbraižė Dievas ant Baltazaro rūmų sienos. Ir šiedu apibraukti žodžiai privertė ją pašiurpti. Ji prisiminė iš paskos sėlinančias žebenkštis ir savo aštriais kaip adatos, mirtinai grėsmingais dantimis plėšiančias jai iš rankų krepšį. Ji pamanė apie atsimerkiančią raudoną akį, kuri pasirodo tamsoje, spokso, ieško dabar jau ne vien senosios moters, bet ir viso būrio vyrų ir moterų... ir mažos mergytės.

Du apskritimu apibrėžti žodžiai: „ Tamsos žmogus“.

*

— Man pasakyta, — tarė motušė Abigeilė, sulankstydama lapelį, ištiesindama jį, paskui vėl sulankstydama, nekreipdama dėmesio į pirštų sąnarių skausmą, — jog mes keliausime į vakarus. Sapne man tai pranešė Viešpats Dievas. Aš nenorėjau klausytis. Esu labai sena moteris ir geidaučiau vienintelio — numirti šiame žemės lopinėlyje. Jis buvo mano šeimos nuosavybė šimtą dvylika metų, bet man nelemta čia numirti, kaip ir Mozei buvo skirta vesti į Kanaaną Izraelio vaikus.

Ji nutilo. Du vyrai susikaupę žvelgė į ją, apšviestą žibalinės lempos spindulių, o lauke vis tebelijo, lėtai ir be pertrūkio. Griaustinis praėjo pro šalį. „Viešpatie, — pamanė senutė, — šie protezai taip spaudžia man dantenas. Norėčiau juos išsiimti ir atsigulti lovon“.

— Prieš dvejus metus iki šios epidemijos man ėmė sapnuotis pranašingi sapnai. Aš visuomet sapnuodavau, ir retsykiais sapnai išsipildydavo. Pranašystė — tai Dievo dovana, kurios gali sulaukti kiekvienas. Mano močiutė tai vadino Dievo žibinto švytėjimu, kartais tiesiog švytėjimu. Šiuose sapnuose regėjau save, einančią į vakarus. Pradžioje tik su mažu žmonių būreliu, bet vėliau jų skaičius vis augo ir augo. Į vakarus, visuomet vien tik į vakarus, kol neišvysdavau Uolinių kalnų. Mūsų jau būdavo labai daug, du šimtai žmonių, netgi daugiau. Regėdavome ženklus... Ne, ne Dievo apsireiškimus, o paprastas kelio rodykles, ant kurių būdavo parašyta kažin kas panašaus į „BOULDERIS, KOLORADAS, 609 MYLIOS“ arba „KELIAS VEDA Į BOULDERĮ“.

Ji šiek tiek patylėjo.

— Šie sapnai, jie mane gąsdino. Nė vienai gyvai dvasiai jų nepasakojau, štai taip buvau įbauginta. Jaučiausi, kaip turbūt jautėsi Jobas, kai į jį prakalbo dievas iš uragano centro. Aš netgi stengiausi apsimesti, neva tai yra tušti sapnai, kvaila senė, bėganti nuo Dievo, visiškai kaip Jona. Bet didžiulė žuvis vis tiek mus prarijo, matote? Ir jeigu Dievas sako Abei: „Tu privalai papasakoti“, tai aš taip ir darau. Visuomet jaučiau, kad kas nors turi pas mane atvykti, kažkas ypatingas, štai taip ir supratau, kad toks laikas atėjo.

Ji dirstelėjo į Niką, kuris pro Ralfo Brentnerio cigaretės dūmus įdėmiai ją sekė savo vienintele akimi.

— Kai tik išvydau, bematant tave pažinau, — tarė ji. — Tai tu, Nikai. Dievas palietė Savo pirštu tavo širdį. Bet Jis turi ir kitus pirštus, yra dar ir kiti žmonės, jie irgi, ačiūdie, pakeliui. Jis irgi palietė juos pirštu. Aš irgi regėjau jį sapne, jis jau dabar mūsų ieško. Dieve, atleisk man dvasios silpnybę, juk aš prakeikiau tą žmogų, — ji pravirko ir atsistojo išgerti vandens ir nusiraminti. Ašaros reiškė žmogiškąją silpnybę.

Kai ji sugrįžo, Nikas kažką rašė. Paskui jis išplėšė lapelį iš savo bloknoto ir perdavė jį Ralfui.

„Aš nieko nežinau apie Dievo dalyvavimą, bet esu įsitikinęs, kad kažkas čia dedasi. Visi mano sutiktieji judėjo šiaurėn. Tarytum jūs buvote atsakymas į visus klausimus. Ar sapnavote kitus? Diką? Džunę arba Oliviją? O galbūt mergaitę?“