Stephen King - Dvikova

Tavo gyvybė mano rankose.

Ūmai pajuto staigų krepšio trūktelėjimą, privertusį šoktelėti jos širdį.

— Ei! — šūktelėjo senutė gergždžiančiu, drebančiu baugščiu balsu ir timptelėjo krepšį į save.

Pasigirdo tylus urzgimas. Keliu, pačiu jo pakraščiu sėlino didelė ruda žebenkštis. Jos akyse, kurios buvo įsmeigtos į senutę, atsispindėjo kruvinas mėnulio diskas. Prie žebenkšties jungėsi kiti žvėreliai, jų vis daugėjo ir daugėjo.

Abigeilė dirstelėjo kiton kelio pusėn ir išvydo, jog kelias tiesiog knibždėte knibžda įvairių žvėrelių. Į ją sužiuro dešimtys grėsmingų, tykojančių žvilgsnių. Jie užuodė vištų kvapą iš krepšio. „Kaipgi galėjo susirinkti tokia nesuskaičiuojama galybė aplink mane?“ — pamanė motušė Abigeilė su vis didėjančia baime. Sykį vaikystėje jau buvo įkandusi žebenkštis; Abė užlipo po Didžiojo Namo pastoge, norėdama pasiekti ten užkritusį raudoną guminį sviedinį, ir kažin kas, Abei pasirodęs tarsi dideli adatų nasrai, įsikirto jai į ranką. Ne patsai skausmas, o netikėta agresija, į natūralią įvykių eigą įsiveržusi agonija privertė ją surikti. Ji atitraukė ranką, o žebenkštis pakibo ant jos, rudas žvėrelio kailiukas buvo apvarvėjęs krauju, jo kūnas siūbavo iš šono į šoną kaip standi gyvatė. Abigeilė šaukė, purtė ranką, bet žebenkštis neatsikabino: atrodė, ji tapo neatskiriama mergaitės dalimi.

Jos broliai Mikis ir Metju taip pat buvo kieme; tėvas stovėjo priebutyje, vartydamas užsakymų katalogą. Visi jie puolė prie jos ir sekundei sustingo nuo reginio: Abigeilė, kuriai tuomet buvo dvylika metų, blaškėsi po kiemą, o žebenkštis, nukarusi nuo jos rankos kaip kailinė mantija, spurdėjo užpakalinėmis kojomis, ore ieškodama atramos. Kraujas fontanu tiško ant mergaitės suknutės, kojų ir batelių.

Būtent Abigeilės tėvas atsitokėjo pirmasis. Išsitraukęs iš malkų rietuvės pliauską, jis sušuko: „ Stovėk ramiai, Abe!“ Jo balsas, neleidžiančio abejoti įsakymo balsas, prasimušė pro panikos sūkuriavimą ir murmėjimą jos galvoje, kai jau niekas kitas negalėjo pagelbėti. Ji sustingo, net švilpdama atskriejo pliauska, skausmas nudiegė jos ranką iki pat peties (mergaitė buvo įsitikinusi, kad jai lūžo kaulas), ir tuomet šis rudas Kažkas, sukėlęs tokį skausmą ir nuostabą, — per keletą siaubingų akimirkų šiedu jausmai susiliejo į vieną neatskiriamą visumą, — atsidūrė ant žemės, kailis nuo jos kraujo suzmeko, ir kai pašokęs Mikis nusileido ant abiejų kojų, pasigirdo kraupus priešmirtinis gurgždantis garsas, primenantis kramtomo ledinuko garsą, ir jeigu žvėrelis neišleido dvasios anksčiau, tai dabar jau tikrai buvo nebegyvas. Abigeilė neprarado sąmonės, bet įsiraudojo klaikiu, isterišku verkimu.

Ir tuomet išblyškusiu, išsigandusiu veidu pribėgo Ričardas, vyresnysis brolis. Jiedu su tėvu apsimainė žvilgsniais.

— Niekuomet gyvenime nemačiau, kad žebenkštis krėstų tokius dalykus, — pastebėjo Džonas Frymentlas, apkabindamas per pečius raudančią dukterį. — Ačiū Dievui, kad šito nematė tavo motina.

— Galbūt ši žebenkštis pa... — prabilo Ričardas.

— Užčiaupk savo burną, — išpyškino tėvas greičiau, nei Ričardas spėjo pratęsti. Jo balsas vienu metu buvo išsigandęs ir drebantis iš pykčio. Ir Ričardas iš tiesų užčiaupė burną — užčiaupė taip staigiai ir taip stipriai, kad Abė išgirdo čekštelėjimą. O paskui tėvas kreipėsi į ją:

— Nagi, eime prie siurblio, Abigeile, mieloji, ir nusiplaukim visą šitą nešvarumą.

Ir tik po metų Lukas jai paaiškino, ko gi jos tėvas neleido Ričardui pasakyti balsu: ši žebenkštis, iškrėtusi tokį dalyką, be jokios abejonės, turėjo būti pasiutusi, ir jeigu pasirodytų, jog tai tiesa, tuomet ji, Abigeilė, būtų numirusi baisia mirtimi ir iškentusi vieną iš pačių siaubingiausių kančių, kurios tik žinomos žmonėms; tačiau žebenkštis nebuvo pasiutusi, žaizda užsitraukė, nepalikdama jokio pėdsako. Bet vis tiek nuo tos dienos ir iki šiolei Abigeilė bijojo šių žvėrelių taip, kaip kai kurie žmonės bijo žiurkių ir vorų. Štai jeigu gripas pasiglemžtų jas , o ne šunis! Bet taip neatsitiko, ir jinai buvo...

Tavo gyvybė mano rankose.

Vienas iš žvėrelių metėsi pirmyn ir staigiai truktelėjo krepšį.

— Ei! — riktelėjo senutė. Žebenkštis atšoko atgal; ji buvo išsišiepusi, ir atrodė, kad iš jos nasrų kybojo gabalėlis medžiagos.

Jis pasiuntė jas — Tamsos žmogus.

Ją apėmė siaubas. Dabar aplinkui susirinko ne mažiau kaip šimtas plėšrūnių, pilkos, rudos, juodos, visos uodė krepšyje gulinčias vištas. Jos užpildė abi kelio puses, šokinėdamos viena ant kitos, trokšdamos pasiekti tai, ką užuodė.

Man teks savo laimikį atiduoti. Viskas buvo veltui. Jeigu neatiduosiu joms vištų, mane sudraskys į gabaliukus. Viskas buvo perniek.

Sąmonės prietemoje Abigeilė pamatė piktdžiugišką tamsiaveidžio šypsnį, ji regėjo sugniaužtus jo kumščius, iš kurių sunkėsi kraujas.

Dar vienas krepšio timptelėjimas. Ir dar vienas.

Žebenkštys iš priešingos kelio pusės dabar sėlino prie jos, pilvais braukdamos dulkes. Jų mažytės piktos akutės žybsėjo kaip ledukai mėnulio šviesoje.

Bet kas tiki Manimi, pažvelkite, tasai nežus... Juk Aš palikau ant jo Savo žymę, Savo ženklą, ir niekas prie jo neprisilies... jis Mano, tarė Viešpats...

Abigeilė, vis dar drebėdama iš baimės, sustojo, bet šįsyk jau įsitikinusi tuo, kas jai būtina padaryti.

— Nešdinkitės šalin! — suriko senutė. — Teisingai, tai vištos, bet jos skirtos mano svečiams! O dabar šalin visos!

Ir jos pasitraukė. Atrodė, kad mažytėse jų akelėse šmėstelėjo nerimas. Ir ūmai jos pradingo, ištirpo kaip kylantis dūmas. „ Stebuklas — pamanė motušė Abigeilė, ir visą jos esybę užpildė pagarba bei dėkingumas Viešpačiui. Paskui visai netikėtai ji atšalo.

Kažkur toli vakaruose, už Uolinių kalnų, kurių nesimatė net horizonte, ji pajuto, kaip netikėtai atsimerkė akis — kažkokia spindinti Akis — ir tarsi ko ieškodama pasisuko į ją. Taip pat aiškiai, lyg kas būtų kalbėjęs balsu, ji išgirdo:

— Kas čia? Tai tu, sene?

— Jis žino, kad aš čia, — sušnabždėjo ji naktyje. — Padėk man, Viešpatie. Padėk man dabar, padėk mums visiems.

Vilkdama krepšį, ji vėl nučiūžino namų link.

*

Jie pasirodė po dviejų dienų, liepos 24-ąją. Motušė Abigeilė nespėjo pasiruošti kaip ketino; ji vėl jautėsi visiškai nusiplūkusi ir išsekusi, gebanti tik vos ne vos judėti, jausdama visame kūne skausmą, ji netgi sunkiai vandens iš šulinio pasisemdavo. Po vištų epopėjos ir kovos su pulku žebenkščių ji išmiegojo kone visą dieną. Sapnavo, kad yra vėsioje vietovėje aukštai kalnuose, kažin kur viduryje Uolinių kalnų, į vakarus nuo 6-ojo plento, it serpantinas vinguriuojančio tarp aukštų uolingų sienų, temdančių šią įdubą visą dieną, kur saulė dirstelėdavo tik pusvalandį — nuo be penkiolikos minučių dvyliktos iki penkiolika minučių po dvyliktos. Jos sapnas buvo apgaubtas aklinos tamsos — nei mėnulio švytėjimo, nei žvaigždės prošvaistėlės. Kažkur staugė vilkai. Netikėtai šioje tamsoje, gąsdinančiai gręžiodamasi iš šono į šoną, atsivėrė Akis, o tuo metu vėjas ilgesingai stūgavo pušyse ir mėlynose kalnų eglėse. Tai buvo jis, ir jis ieškojo jos.

Motušė Abigeilė prabudo po šio ilgo, varginančio miego mažiau pailsėjusi, nei eidama gulti, ir vėl meldė dievą ją atleisti arba bent jau pakeisti kryptį, kurią jis jai nurodė.