Stephen King - Dvikova

Ji jau buvo besisukanti, kai ūmai ant malkų rietuvės išvydo išsidriekusį kūną; negyvėlio ranka gniaužė gerklę. Tai buvo Bilas Ričardsonas, Edės pusbrolis. Lavonas tysojo suniokotas laukinių žvėrių.

— Vargšelis, — pratarė Abigeilė. — Vargšas, nelaimingas žmogus. Pulkai angelų tau giedos laidotuvių giesmes, Bilai Ričardsonai.

Ji patraukė vėsaus, viliojančio namo link. Atrodė, kad iki jo dar ištisos mylios kelio, nors tereikėjo perkirsti kiemą. Abigeilė nebuvo tikra, ar įstengs tai padaryti: baigė išsekti paskutinės jos jėgos.

— Teišsipildo Aukščiausiojo valia, — tarė ji ir pajudėjo pirmyn.

*

Saulė plieskė į svetainės langą, kurioje motušė Abigeilė prigulė ir vos nusimetusi batus užmigo. Labai ilgai jinai negalėjo suprasti, kodėl taip ryškiai šviečia saulė; panašiai jautėsi ir Laris Andervudas, kai jis prabudo prie mūrinės tvoros Niū Hampšyre.

Senutė atsisėdo; tuosyk sudejavo kiekviena jos išvarginto kūno ląstelė.

— Dieve maloningas, juk aš išmiegojau visą dieną ir visą naktį!

Jeigu taip, vadinasi, ji buvo labai smarkiai pavargusi. Jos kojos taip nutirpo, kad prireikė bemaž dešimties minučių išlipti iš lovos ir nusileisti žemyn, į vonios kambarį; ir dar dešimties minučių apsiauti. Vaikščiojimas virto kankyne, bet senutė žinojo, kad jai būtina prasimankštinti. Jeigu šito nepadarys, tai nutirpimas įsigaus į ją tūkstančiu skausmingai badančių adatėlių.

Šlubčiodama motušė Abigeilė patraukė prie vištidės ir raukydamasi nuo šutros, fekalijų smarso bei lakstančių pūkų įėjo vidun. Vanduo čia buvo tiekiamas automatiškai, jis kilo savaiminio tekėjimo siurbliu iš Ričardsonų šulinio, bet didesnė dalis lesalo jau buvo sulesta, o nuo karščio pastipo nemažai paukščių. Patys silpniausi jau seniai badavo arba buvo mirtinai užkapoti ir gulėjo ant apdergtos aslos tarsi mažyčiai sniego gumulėliai.

Dauguma išgyvenusių paukščių, atėjus senutei, suplasnojo sparnais, o dedantys kiaušinius tik mirksėjo, stebėdami jos judesius kvailomis paukštiškomis akelėmis. Buvo tiek daug ligų, nusinešančių vištas į aną pasaulį, ir Abigeilė būgštavo, jog supergripas jas pribaigs, bet paukščiai atrodė ganėtinai sveiki. Tuo pasirūpino Viešpats.

Abigeilė išsirinko tris pačias riebiausias ir pakišo jų galvas po sparnu. Vištos beregint užmigo. Senutė sudėjo jas į krepšį, bet suprato esanti pernelyg silpna jas pakelti. Jai teko vilkte vilkti krepšį per grindis.

Likusios vištos įdėmiai stebėjo ją nuo savo laktų, kol senutė išėjo, o paskui vėl ėmė kudakuoti — matyt, skundėsi blogu maitinimu.

Jau buvo beveik dešimta valanda ryto. Motušė Abigeilė prisėdo ant suolelio pagalvoti. Ankstesnis jos sprendimas sugrįžti į namus sutemus tebeatrodė tinkamiausias. Ji praras dieną, bet jos svečiai dar kelyje. Ji galės išnaudoti šią dieną tam, kad pasirūpintų vištomis ir pailsėtų.

Dabar jos kūnas buvo kiek paklusnesnis, o krūtinėje radosi nepažįstamas, bet pakankamai malonus nerimo jausmas. Jai prireikė kelių sekundžių suprasti, jog tai buvo... Ji buvo alkana!.. Šį rytąjį tikrai buvo alkana, garbė Dievui, o kiek jau praėjo laiko, kai ji valgė vien iš įpročio? Pastaruoju metu ji buvo vien kaip garvežio kūrikas, žeriantis anglis į pakurą — ne daugiau. Bet kai ji nukirs trim vištom galvas, tuomet pasižiūrės, kas ten liko Edės podėlyje, ir, garbė Dievui, ji pasimėgaus radiniu. Matai, sakė pati sau, Dievas geriau žino. Tai palaimintas patvirtinimas, Abigeile, patvirtinimas. Tai ženklas.

Dusdama ji atvilko krepšį prie trinkos, stovinčios tarp malkinės ir tvarto. Malkinėje rado ant tašelio kabantį kirvuką, pasiėmė jį ir vėl išėjo laukan.

— O dabar, Viešpatie, — tarė motušė Abigeilė, stovėdama prie krepšio ir žvelgdama į giedrą vasaros dangų, — Tu suteikei man jėgų čia ateiti, ir aš tikiu, kad suteiksi man jėgų sugrįžti atgalios. Tavo pranašas Izaijas sako, kad jeigu vyras ar moteris tiki Aukščiausiuoju, tai jie gali pakilti į dangų ant erelio sparnų. Nedaug ką žinau apie erelius, Viešpatie, išskyrus tai, jog jie yra patys plėšriausi paukščiai su puikia rega, bet štai čia, mano krepšyje, guli trys vištos, ir aš norėčiau nukirsti joms galvas, bet padaryti tai ne savo rankomis. Teišsipildo Tavo valia. Amen.

Senutė pakėlė krepšį ir jį krestelėjo. Viena višta iki šiol tebelaikė galvą po sparnu ir miegojo. Dvi kitos tingiai spurdėjo. Krepšyje buvo tamsu, ir vištos, regis, manė, jog atėjo naktis. Kvailesni už vištas buvo tik Niujorko demokratai.

Abigeilė išsitraukė pirmąją ir paguldė ant kaladės dar prieš tai, nei ši suprato, kas jos laukia. Sukaupusi visas jėgas, senoji moteris nuleido kirvuką, kaip visuomet susiraukdama, vos tik mirtį nešantys ašmenys dusliai dunktelėjo į medį. Vištos galva nukrito į dulkes. Paukštis be galvos, taškydamas į šalis kraują, ėmė blaškytis po Ričardsonų kiemą, pašėlusiai plasnodamas sparnais. Po kurio laiko nelaimingas paukštis suprato esąs nebegyvas, ir išsitiesė dulkėse. Vištos dedeklės ir Niujorko demokratai, Dieve mano, Dieve mano.

Motušė Abigeilė pabaigė darbą iki galo, ir visas jos nerimas, kad jai kas nors nepasiseks arba pati susižeis, pasirodė beprasmis. Dievas išgirdo jos maldą. Trys puikios vištos. Dabar jai beliko nusigauti su jomis iki savo namų.

Ji sudėjo vištas atgal į krepšį ir pakabino kirvuką į vietą. Paskui nusliūkino į namą paieškoti ko nors valgomo.

*

Laukdama, kol baigsis dienos karštis, Abigeilė užsnūdo ir susapnavo, kad jos svečiai jau visai netoliese; jie buvo į pietus nuo Jorko, važiavo pikapu. Šešiese. Vienas kurčnebylis, bet vis tiek labai stiprus vaikinas. Jis buvo vienas iš tų, su kuriais jai būtina pasikalbėti.

Senutė nubudo pusę keturių, kūnas buvo šiek tiek nutirpęs, bet vis tiek jautėsi pailsėjusi ir atgavusi jėgas. Kitas dvi su puse valandos ji pešė vištas, vis pailsėdama, kai imdavo pernelyg smarkiai skaudėti pirštus, o paskui vėl imdavosi darbo. Dirbdama ji giedojo himnus — „Septyni miesto vartai (Aleliuja Viešpačiui)“, „Pasitikėk ir nusižemink“ ir savo mėgstamą „Rojaus sode“.

Kai susidorojo su paskutiniąja višta, kiekvieną jos rankų pirštą nepakeliamai maudė, o dienos šviesa įgavo tą ramų auksinį atspalvį, kuris reiškė blandos artėjimą. Dabar jau liepos pabaiga, vadinasi, dienos vis trumpėja.

Senoji negrė įėjo į namą ir dar sykį užkando. Duona apdžiūvo, bet nepriplėko — joks pelėsis neišdrįs kyštelėti savo žalzgano veido į Edės Ričardson virtuvę, — ir dar Abigeilė rado pusę indelio riešutų sviesto. Ji suvalgė sumuštinį, pasidarė dar vieną ir įsidėjo jį suknelės kišenėn — jeigu kartais praalktų kelyje.

Jau buvo dvidešimt minučių po šešių. Pasiėmusi krepšį, Abigeilė išėjo iš namo ir lėtai nusileido priebučio laipteliais.

Sunkiai atsidususi, ji ištarė:

— Aš išeinu, Viešpatie. Sugrįžtu į namus. Eisiu lėtai, nemanau, kad nusigausiu anksčiau pusiaunakčio, bet Knyga sako, kad baimė — ne pusiaunakčio siaubas ir ne pusiaudienio sekinimas. Aš vykdau Tavo valią kaip tik įmanydama. Prašau eiti su manimi drauge. Vardan visko, kas šventa. Amen.

Tuo metu, kai ji nukurnėjo iki tos vietos, kur plentas perėjo į žvyrkelį, buvo tamsu nors į akį durk. Skambėjo cikados, kažkur žemumėlėje kvarkė varlės. Danguje švietė didelis raudonas mėnulis, bet kai tik pakils aukščiau, jis pakeis savo spalvą.

Senutė prisėdo pailsėti ir suvalgyti pusę sumuštinio su riešutų sviestu (jinai būtų sutepusi dar ir juodųjų serbentų želė, kad pagerėtų ne itin malonus jo skonis, bet Edė visas savo atsargas laikė rūsyje, o į jį vedė pernelyg daug pakopų). Krepšys gulėjo greta jos. Skaudėjo visą motušės Abigeilės kūną, atrodė, kad štai netrukus ją apleis paskutinės jėgos, o jai dar reikia eiti apie dvi su puse mylios... Bet ji jautė keistą susijaudinimą. Kiek jau praėjo metų nuo to laiko, kada ji paskutinį kartą buvo išėjusi nakties tamson po žvaigždžių skraiste? Jos žėrėjo ryškiai, kaip visuomet, ir jeigu ją lydės sėkmė, tai ji pamatys krintančią žvaigždę ir užmins norą. Tamsi naktis, žvaigždės, mėnulis, ką tik pakėlęs savo nuostabų raudoną veidą virš horizonto, visa tai vėl sužadino prisiminimus apie jos mergautines dienas su visomis jų svajonėmis it lūkesčiais, troškimais, pakiliu jausmingumu, esančiu ties misterijos riba. O taip, kažkada ji buvo mergaitė. Tačiau pasitaikydavo žmonių, tuo netikinčių, tokių, kurie neįstengtų patikėti ir kitkuo — jog milžiniška sekvoja kažkada buvo liaunu žaliu daigeliu. Bet anuomet ji jau buvo mergina, jos vaikiška nakties baimė šiek tiek išbluko, o suaugusio žmogaus baimė, atslenkanti naktimis, kai aplinkui taip tylu, jog įmanoma išgirsti vidinį sielos balsą, ši baimė dar tebebuvo ateityje. Šiame trumpame tarpsnyje naktis atrodė kaip kvapni mįslė, laikas, kai žvelgdamas į žvaigždėtą dangų ir įsiklausydamas į vėjelį, atnešantį tokius svaiginančius kvapus, jauti save priartėjusį prie pačios Visatos širdies plakimo, meilės ir gyvenimo. Atrodo, jaunas būsi amžinai, ir kad...