Stephen King - Dvikova

Paklaikusiu žvilgsniu ji dirstelėjo į Tamsos žmogų salės gale, bet jo mašina jau buvo paleista ir lėkė vis didesniu greičiu; dabar jis jau keliavo į kokią nors kitą vietą.

— Mama! — dar kartą suklykė, o paskui šiurkščios rankos ėmė vilkti ją nuo scenos, jos įsigavo po suknele, čiupinėjo ją, graibė, žnaibė. Kažkas staigiai, kone išsukdamas ranką, truktelėjo ją ir priglaudė ant kažin ko kieto ir karšto.

Tiesiog į ausį Beno Konvėjaus balsas:

— Kaip tau patinka MANO amžių akmuo, juodoji šliundra?

Salėje viskas susijaukė. Ji matė, kaip jos tėvas mėgina prasibrauti iki motinos, ir pastebėjo, kaip balta ranka trenkia butelį į kėdės atlošą. Pasigirdo dūžtantis žvangesys, o paskui dantytas butelio kaklelis, sublyksėjęs minkštoje žibalinių lempų šviesoje, įsirėžė į jos tėvo veidą. Ji regėjo, kaip išvirtusios jo akys sprogo nelyginant vynuogės.

Ji suvaitojo, ir galingas jos balsas, atrodė, suskaldė patalpą į atskiras dalis, viską nugramzdindamas tamson, ir vėlei ji tapo motuše Abigeile, šimto aštuonerių metų amžiaus, pernelyg sena, Viešpatie, pernelyg sena (bet teišsipildo Tavo valia), ir ji ėjo per kukurūzų lauką, mistinį kukurūzų lauką, neaukštą, bet besidriekiantį per daugelį mylių aplinkui, pasiklydusi šiame sidabruojančiame, nuo mėnulio šviesos ir šešėliais šmėžuojančiame lauke. Abigeilė girdėjo, kaip vasaros vėjelis kuždasi su kukurūzų stiebais, kvėpė gyvą augalų aromatą, kaip alsavo juo visą savo ilgą ilgą gyvenimą (labai dažnai ji pamanydavo, kad šis augalas — kukurūzas — už viską arčiau gyvybės, ir jo kvapas buvo pačios gyvybės, jos užgimimo kvapas, ir Abigeilė triskart tekėjo, ir palaidojo tris savo vyrus: Deividą Trotsą, Henrį Hardestą ir Neitą Bruksą. Ji gali priimti vyrą kaip moteris, ir mintis apie tai teikėjai didžiulę palaimą: „ Dieve mano, kaip man patinka būti seksualiai su savo vyru ir kaip man patinka, kad jis manęs geidžia, kai jis suteikia man tai, ką suteikia, kuo pripildo mane“ — ir retsykiais palaimos viršūnėje ji galvodavo apie kukurūzus, apie švelnų augalą negiliomis, bet plačiai išsikerojusiomis šaknimis, ji galvojo apie vaisių, o paskui apie kukurūzus, kai viskas baigdavosi, ir jos vyras gulėdavo šalia, kai kambarį užpildydavo meilės kvapas, joje paliktos vyro aistros kvapas, kvapas jos sukurtų sulčių, idant palengvintų jam kelią, ir tai buvo bręstančių kukurūzų kvapas, minkštas ir švelnus, palaimintas kvapas).

Ir vis dėlto Abigeilė jautė išgąstį ir gėdijosi tokio intymaus artumo su žeme, vasara ir augančia gyvybe, nes ji buvo ne viena. Jis buvo šičia, netoliese, už dviejų eilių į dešinę ar į kairė nuo jos, sėlino įkandin arba tykino vos vos priekyje. Dulkini jo batai skverbėsi į žemės kūną, teikdami šiai skausmą. Tamsos žmogus buvo šičia, jis šypsojosi naktyje kaip audros žaibas.

O vėliau jis prabilo, pirmą sykį prakalbo balsu, ir mėnulio šviesoje ji išvydo jo šešėlį, aukštą, gunktelėjusį, groteskišką, krintantį tarpueilyje, kuriuo ji gūrino. Jo balsas priminė nakties vėją, vaitojantį tarp išdžiūvusių kukurūzų stiebų spalyje, kaip šių stiebų šlamėjimas, kai atrodo, jog jie patys pasakoja apie savąjį galą. Balsas buvo labai skvarbus. Tai buvo lemties, žūties, mirties balsas:

— Tavo gyvybė mano rankose, senoji Motina. Jeigu tu meldiesi Dievui, paprašyk Jo, kad Jis pasiimtų tave anksčiau, nei išgirsi už savęs mano žingsnius. Ne tau išgauti dangaus muziką, ne tau sunkti iš akmens vandenį, atmink: tavo gyvenimas mano rankose.

Paskui ji prabudo, prabudo valandą prieš aušrą, ir pradžioje jai pasirodė, kad prisišlapino į lovą, bet tai tebuvo nakties drėgmė. Jos išdžiūvęs kūnas virpčiojo, kiekviena ląstelė meldė poilsio.

— Viešpatie šventas, atitolink šią taurę nuo mano lūpų.

Jos Viešpats neatsakė. Tik ankstyvas ryto vėjelis lengvai klebeno perdžiūvusį lango rėmą. Motušė Abigeilė atsikėlė, įkūrė ugnį senoje krosnelėje ir pastatė ant jos kavinuką.

*

Kitomis dienomis turėjo daug dirbti, kadangi laukė svečių. Ar norėdavo miego, ar ne, ar pavargdavo ji, ar ne, bet ji niekuomet nepaniekindavo svečių ir dabar nesiruošė taip pasielgti. Bet geriau viską daryti neskubant, antraip gali ką nors pamiršti — dabar ji daug ką pamiršdavo — arba supainioti.

Pirmiausia reikėjo nueiti į Edės Ričardson vištidę, o ji buvo labai toli, už keturių ar penkių mylių. Ji susigriebė begalvojanti, ar tik neketina Dievas atsiųsti jai erelį, kad ji galėtų šias keturias mylias nuskristi, o gal nukreipti pas ją Eliją su savo ugniniu vežimu, idant tasai pametėtų ją pakeliui.

— Piktžodžiauji, — smerkiančiai tarė ji pati sau. — Viešpats suteiks jėgų, o ne taksi.

Kai išplovė kelias savo lėkštes, ji apsiavė batais ir pasiėmė lazdą. Netgi dabar senoji moteris retai kada ja naudojosi, bet šiandien motušei Abigeilei jos prireiks. Keturios mylios pirmyn, keturios mylios atgalios. Šešiolikos metų ji galėtų ten skriste nuskrieti ir bėgte parbėgti visą kelią atgalios, bet tie palaimintieji šešiolika liko tolimoj praeity.

Senutė leidosi į kelią aštuntą ryto, tikėdamasi nusigauti iki Ričardsonų fermos apie pusiaudienį ir išlaukti ten pačias karščiausias valandas. Paskui ji suras savyje jėgų nugalabyti kelias vištas, o temstant patrauks atgalios. Iki sutems, nespės sugrįžti į namus, ir ši mintis motušei Abigeilei priminė jos sapną, bet tasai Tamsos žmogus dar labai toli. Jos svečiai buvo kur kas arčiau.

*

Ji gūžino labai lėtai, netgi lėčiau, (ji tai jautė) nei galėtų eiti, kadangi jau pusę devintos ryto saulė pliskino negailestingai. Abigeilė prakaitavo nesmarkiai, — ant jos kaulų liko ne tiek jau daug kūno minkštimo, iš kurio galėtų sunktis drėgmė, — bet kai nusigavo iki Gudelų pašto dėžutės, jai prireikė poilsio. Prisėdo medžio paunksnėje ir suvalgė keletą datulių. Nė erelio, nė vežimo neregėt jokio pėdsako. Motušė Abigeilė sukikeno, paskui pakilo, nusibraukė nuo suknelės padurkų šapus ir nuklibinkščiavo toliau. Taip, jokio taksi. Viešpats padeda tiems, kurie patys sau padeda. Bet ji vis tiek jautė, kaip gelia visus sąnarius, ir žinojo, kokį koncertą jie surengs šiąnakt.

Senutė vis smarkiau sviro ant lazdos, nors jau ėmė skaudėti riešą. Jos batai, aptaisyti geltona oda, pasidengė dulkėmis. Saulės spinduliai krito tiesiog į ją, ir slenkant laikui keliauninkės šešėlis darėsi vis trumpesnis ir trumpesnis. Vien tik per šį rytą motušė Abigeilė pamatė daugiau laukinių gyvūnų, nei per visą savo gyvenimą: lapę, meškėną, dygliuotį. Visur buvo pilna varnų, jos krankė, sklandė ore. Jeigu jinai būtų girdėjusi, kaip Stju Redmenas ir Glenas Beitmenas aptarinėjo keistenybę, — jiems tai atrodė keistenybė, — kaip supergripas naikino vienas gyvūnų rūšis ir palikdavo ramybėje kitas, ji būtų tik pasijuokusi. Jis sunaikino naminius gyvūnus ir paliko laukinius, juk tai labai paprasta ir aišku. Kai kurios naminių gyvūnų rūšys išliko, bet ir tai buvo bendra taisyklė — liga nusinešė žmones ir geriausius jų draugus. Gripas sunaikino šunis, bet nepalietė vilkų. Kadangi vilkai buvo laukiniai, o šunys ne.

Ugninis skausmas įsiskverbė į jos klubus, kelius, kulkšnis, riešus, kuriais ji rėmėsi į lazdą. Ji šlepseno ir šnekėjosi su savo Viešpačiu kartais mintyse, kartais balsu, nejausdama ypatingesnio skirtumo. Motušė Abigeilė vėl ėmė prisiminti savo praeitį. Be abejonės, 1902 metai buvo patys geriausi. Po to laikas, rodės, paspartino savo žingsnį, kažkokio milžiniško kalendoriaus lapeliai vertėsi ir vertėsi be perstojo. Kūniškas gyvenimas taip greitai prabėgo... Kaipgi kūnas galėjo taip pavargti nuo gyvenimo?