Stephen King - Dvikova

Ji pagalvojo: „ Aš esu Abigeilė Frymentl Trots, aš gerai groju ir dainuoju; bet nesu tuo tikra, kadangi niekas man šito nesakė“.

Ir ji uždainavo sustingusioje tyloje, jos pirštai akomponavo melodiją. Paskui Abigeilė ėmė dainuoti „Kaip aš myliu savo Jėzų“, po to „Sueigą Džordžijoje“. Dabar žmonės lingavo į taktą kone prieš savo valią. Kai kurie šypsojosi ir mušė koja ritmą.

Ji atliko dainų popuri iš Pilietinio karo laikų (šypsenų dar padaugėjo; daugelis iš šių vyrų, Respublikos armijos veteranų, tarnaudami suvalgė drauge ne vieną svarą druskos). Savo pasirodymą ji užbaigė švelnia dainele, ir kai tyloje, kuri tapo mąsli ir liūdna, nuskambėjo paskutinis akordas, Abigeilė pamanė: O dabar, jeigu taip norite, galite mėtyti į mane savo pomidorus arba dar ką nors. Aš grojau ir dainavau kaip sugebėjau ir išties dariau tai gerai“.

Kai paskutinis akordas ištirpo tyloje, ši truko labai ilgai, mažne iki begalybės, tarsi visi šie sėdintys ir salės gale stovintys žmonės būtų iškeliavę labai toli, taip toli, kad išsyk negali rasti kelio atgalios. Paskui salė sprogo aplodismentais, kurie užplūdo ją nelyginant banga, nesibaigianti ir nerimstanti, privertusi Abigeilę plykstelėti raudoniu ir susidrovėti. Ji visa degė ir virpėjo. Išvydo atvirai džiūgaujančią motiną, tėvą ir Deividą, taip pat besidžiaugiančius jos sėkme.

Tuomet ji mėgino pasitraukti nuo scenos, bet pasigirdo šūksniai: „ Dar! Dar!“ Ir šypsodamasi ji sugrojo „Bekasant mano bulves“. Ši dainelė buvo ganėtinai rizikinga, bet Abė pamanė, kad jeigu Gretė Tailijons gebėjo viešai demonstruoti savo kojytes, vadinasi, ir ji galėtų sudainuoti šiek tiek trivialaus turinio dainelę. Galų gale jinai juk ištekėjusi moteris.

Kažkas kasė mano bulves,

Jas žadėjo pilt kertėn,

Bet bulvelės lyg užburtos

Sugarmėjo man sterblėn.

Buvo dar šešetas panašių kupletų (kai kurie netgi ganėtinai atviri), ir ji sudainavo juos visus, ir kiekvieno pabaigoje pasigirsdavo pritariantis gaudesys. Vėliau Abė pamanė, kad jeigu jinai tą vakarą ir pasielgė kaip nors netinkamai, tai tik sudainuodama šią dainelę, kuri buvo būtent tokia, kokią jie greičiausiai ir tikėjosi išgirsti iš juodaodės lūpų.

Abigeilė baigė aidint ovacijoms ir naujiems šūksmams: „Dar!“ Ji vėl išėjo scenon, ir kai minia nusiramino, tarė:

— Labai jums dėkoju. Tikiuosi nepalaikysite tai mano įkyrumu, jeigu paprašysiu leisti sudainuoti dar vieną dainą, kurią aš specialiai išmokau, bet tikrai nemaniau, kad atliksiu ją būtent šičia. Bet tai pati geriausia iš mano žinomų dainų, turint omeny, ką prezidentas Linkolnas ir ši šalis padarė mano ir mano artimųjų labui dar prieš man gimstant.

Dabar dalyvaujantys nuščiuvo ir klausėsi labai įdėmiai. Visa jos šeima sustingo šalia kairiojo praėjimo it gervuogių sulčių dėmė baltoje nosinėje.

— Turint omeny tai, kas atsitiko anuomet, Pilietinio karo įkarštyje, — toliau ramiai kalbėjo Abigeilė, — mano šeima galėjo persikraustyti čia ir vėl gyventi tokių puikių žmonių kaimynystėje.

Paskui ji ėmė groti ir uždainavo „Žvaigždėmis nusėta vėliava“, ir visi atsistojo, klausėsi, Ir vėl pasirodė nosinaitės, o kai jinai baigė, ovacijų griausmas vos nenukėlė stogo.

Tai buvo pati įžymiausia ir svarbiausia diena jos gyvenime.

*

Abigeilė prabudo apie pusiaudienį, prisimerkė nuo saulės šviesos ir atsitiesė, — sena, šimto aštuonerių metų moteris. Maudė nutirpusią nugarą, dabar ją skaudės visą dieną, — šitą dalyką motušė Abigeilė išmanė gerai.

— Puiki dienelė, — pratarė senutė ir atsargiai atsistojo. Ji pradėjo leistis priebučio pakopomis, atsargiai laikydamasi išklibusių ranktūrių ir raukydamasi iš skausmo nugaroje bei badymo kojose. Dabar jos kraujotaka jau ne tokia kaip anksčiau... O ir kaip ji galėjo išlikti nepasikeitusi? Abigeilė nuolat įsakinėdavo sau neužmigti krėsle. Tačiau ji vis tiek užsnūsdavo, ir bematant jai prieš akis iškildavo praėję įvykiai, ir tai buvo nuostabu, jau daug geriau, nei žiūrėti televizorių, bet užtat kokią kainą jai teko mokėti prabudus... Galėjo kiek tik nori save moralizuoti, tačiau buvo it senas šuo, kuris taip ir taikosi kuo patogiau įsitaisyti prie krosnies. Kai tik motušė atsisėsdavo prieš saulutę, tai beregint užsnūsdavo, ir nieko čia nepakeisi. Ir dėl to jinai stengėsi daugiau su savim nesiginčyti.

Senutė nusileido laiptais, stabtelėjo, „leisdama kojoms pasivyti save“, paskui atsikrenkštė ir nusispjovė žemėn. Pagaliau, pasijutusi kaip įprasta (nekalbant apie nugaros skausmą), ji lėtai patraukė į tualetą, dar 1931 metais už namo pastatytą anūko Viktoro. Ji įėjo vidun, gerai uždarė duris ir užkabino jas kabliuku, tarsi lauke vaikštinėtų ištisos minios žmonių, o ne porelė strazdų, ir atsisėdo. Su pasitenkinimu atsidususi, po akimirkos ji ėmė šlapintis. Senatvėje atsitinka dar vienas dalykas, apie kurį niekas nepamano papasakoti (o galbūt paprasčiausiai niekas į tai neįsiklauso?) — imi nebejausti, kada nori šlapintis. Toks įspūdis, tarsi apačioje, šlapimo pūslėje, būtum praradęs visus pojūčius, ir jeigu ne dėmesingumas, sužinai apie tai tik tuomet, kai jau reikia keisti drabužius. Abigeilė buvo nepratusi vaikščioti nešvari, todėl sliūkindavo čia pasėdėti šešis ar septynis kartus per dieną, o naktį po lova statydavo puoduką. Jos proanūkės vyras Džimas sykį pasakė, kad ji kaip šunelis, kuris negali praleisti nė vieno telefono stulpo, nepasaliutavęs jam čiurkšlele, ir Abigeilė taip juokėsi, kad iš jos akių ištryško ir skruostais nusirito ašaros. Džimas dirbo reklamos agentu Čikagoje ir visuomet taip subtiliai juokaudavo... Bent jau anksčiau toks buvo. Abigeilė spėjo, kad jis numirė kaip ir daugelis kitų. Molė irgi. Palaimink juos, Viešpatie, dabar jie jau šalia Jėzaus.

Paskutiniais metais Molė su Džimu buvo mažne vieninteliai, kurie atvažiuodavo ją aplankyti. Likusieji, atrodė, pamiršo ją apskritai egzistuojant, bet Abigeilė šitai visiškai gebėjo suprasti. Ji pergyveno savo laiką. Ji priminė dinozaurą, kuriam jau seniai laikas numesti nuo kaulų mėsą ir užimti savo vietą muziejuje (arba kapinėse). Abigeilė galėjo suprasti jų nenorą aplankyti ją, bet niekaip neįstengė perprasti, kodėl jie nenori aplankyti žemės. Liko ne tiek jau daug, ne, viso labo keli akrai iš milžiniško ploto. Tačiau kaip ir anksčiau priklausė jiems; tai buvo jų žemė. Bet juodaodžių gyventojų, regis, žemė daugiau nebejaudino. Išties, buvo ir tokių, kurie, regis, jos gėdijosi. Jie išvažiavo skintis sau kelią miestuose, ir dauguma iš jų, pavyzdžiui, tokie kaip Džimas, tikrai neblogai įsikūrė... Bet kaip jai skaudėjo širdį nuo minties, kad visi šie juodaodžiai nusigręžė nuo žemės!

Molė su Džimu prieš porą metų norėjo įrengti jai šiuolaikišką tualetą su unitazu ir įsižeidė, kai jinai jo atsisakė. Ji mėgino paaiškinti savo atsisakymo priežastis taip, kad jie suprastų, bet Molė tesugebėjo pasakyti štai ką: „Motuše Abigeile, tau jau šimtas šešeri metai. Ar gali įsivaizduoti, kaip aš jaučiuosi žinodama, jog tau tenka tupėti lauke, esant dvylika laipsnių šalčio? Argi nežinai, kad šaltis tau kenkia?“

— Kai Viešpats panorės, tuomet Jis ir pasišauks mane, — atsakė Abigeilė. Ji tuo metu mezgė ir jiedu, žinoma, manė, jog ji žiūrėjo vien į savo mezginį ir nepastebėjo, kaip jie užvertė aukštyn akis.

Yra dalykų, kurių neįmanoma keisti. Panašu, jog ir šito jaunimas nežino. 1982 metais, kai motušei Abigeilei sukako šimtas metų, Ketė su Deividu pasisiūlė jai nupirkti televizorių, ir šią dovaną jinai priėmė. Televizorius buvo nuostabi laiko praleidimo mašina, ypač kai gyveni vieniša.